„Pri­mirš­ti teks­tai“. Va­sa­ra jau

Ar pa­stebė­jo­te? Šie­met ji pra­si­dėjo ty­liai, be fan­farų, be triukš­mingų se­zonų ati­da­rymų. Kiek­vie­nas iš mūsų su­laukė­me jau dau­giau ar ma­žiau va­sarų. Kaž­kiek jų dar su­lauk­si­me. Ką apie pra­bėgu­sius me­tus ir pra­ėju­sias va­sa­ras ga­li­me pa­sa­ky­ti? Vėl pa­kar­to­ti – vie­nodų va­sarų ne­būna. O ko­kia bus šio­ji?

Šių metų birželis, liepa, rugpjūtis, sako pranašautojai, užuot kėlę romantizmą, dvasingumą, žadins karingumą, ribines ambicijas, polinkį į staigius, netikėtus sprendimus, maksimalizmą. Polėkį pakeis tvarkos, konkretumo, paprastumo, aiškaus rezultato reikalavimai, dažnai per daug skuboti ar kategoriški. Įspėjama, kad nei sveikatos apsaugos, nei švietimo sistema nesulauks geresnių laikų. Metų pabaigoje jausimės niūriai. Reikės nemažai pastangų, kad išlaikytume optimizmą, tikėjimą. O dar, sako, bus nepakeliami karščiai.

Šiaip jau prognozės – slidus reikalas. Politologai aiškina, kokios partijos ir kokie politikai nugalės rinkimuose, ekonomistai pateikia ekonomines prognozes, orų specialistai pranašauja orus, bet nei vieniems, nei antriems, nei tretiems nesiseka.

Ir pranašai bijo susirgti

Prasidėjo vasara, tuoj įpusės metai, o dar šiemet nerašiau apie burtus, pranašystes, horoskopus. Reikia paskubėti – kaip be šito? Juk pranašai niekada nesiilsi. O ir kokių tik jų nėra – ekstrasensai, parapsichologai, chiromantai, būrėjai, astrologai, magai, ezoterikai, aurų nustatytojai, karmų lopytojai, okultizmo skleidėjai... Ir visi turi darbo. Karantino metu šiek tiek pasislėpė, nes priklauso tai žmonių grupei, kurie labai bijo susirgti, bet štai jau jie vėl čia.

Įsivaizduoju, kad astrologai žiūri į lubas ir svarsto, kokį horoskopą šiai dienai sugalvojus. Nors horoskopus galima pagirti, nes juose daug tikėjimo ir vilties. O juk tai – pagrindiniai gyvenimo varikliai. Tiesa, nevertėtų pamiršti ir ironijos. Kaip ten bebūtų, ar gali kas nors paneigti, jog horoskopuose nėra bent dalelės klastos? Ar kiekvienas mūsų nesukurtume, pavyzdžiui, štai tokio trumpo savaitės horoskopo: „Įvykių kupina savaitė. Rinkitės tai, kas svarbiausia, nes visur vis vien nespėsite. Užmirškite nemalonumus.“

Šiauliečiams galiu tarti pagiriamąjį žodį, kad mieste nėra jokio ezoterinio knygyno, kokių jau turi kiti Lietuvos miestai. Be knygų spalvotais viršeliais, tokiuose knygynuose galima rasti sudvasintų akmenukų, rieduliukų, įvairiausių figūrėlių, vandens buteliukų ir t. t. Ir būrimo salonų Šiauliuose nėra daug. Tiesa, bent aš nė vieno nežinau. Gal todėl, kad nesidomiu. Kažkur užsislėpę jie turėtų būti.

Šalia pranašų pažadų su savo pažadais jau prisijungia norintieji patekti į Seimą. Ko tik nežadama, net pranašai tiek nesugalvotų. Man tie pažadai labai panašūs į vaikų ar giminaičių pažadus, kaip jie globos ir rūpinsis savo senoliais tėvais ar sergančiais giminaičiais, jei tik šie užrašys palikimu jiems savo namą ar butą. Pagaliau ateina diena, kai senoliai prikalbinami. Kas vyksta po to, visi žinome. Mums tokia diena šiais metais bus spalio 11-oji, kai nebeturėsime savo balso, būsime jį kam nors atidavę ir taip tapsime nebereikalingi. Be to, visi pranašai teigia, jog vienuolika – nelaimingas skaičius.

Daugelis astrologų šiandien pranašauja naują krizę. Nejau tokiems pranašavimams nepritarsi? Anot astrologų, mūsų laukia sunkūs išbandymai, kurie užtruks iki 2025 m. O šiaip jau mes gyvename vidutinėje platumų juostoje, tai viskas ir išeina vidutiniškai. Likimas mums lėmė augti butuose su žemomis lubomis ir mažais langais. It karstuose. Belieka tik sėkmę numatančios pranašystės.

Kaip išeiti iš karantino?

Neturintys darbo pranašai ėmė patarinėti, kaip apsisaugoti nuo koronaviruso. Tiesa, yra teigiančiųjų, jog jokio viruso nėra, o jis tik pasaulio galingųjų sugalvotas. Bet tie, kurie jo buvimo neneigia, žino, kaip ir kodėl plinta virusas, kaip ir kodėl juo užsikrečiama, kaip jis persiduoda, kaip gydytis. Iš visų patarimų vienas man pasirodė įdomus. Kaukę kas pusvalandis reikia mirkyti spirite, nakčiai spiritu sušlapinti pagalvę, o šalia to dar patartina jo ir išgerti. Stipru.

Per kažkurį „TV1000“ kanalą neseniai rodė jau šiek tiek pagyvenusį, bet tikrai neprastą režisieriaus Roberto Zemeckio „Prarastąjį“. Supratau, kad tai visada aktuali juosta. Normaliai, netgi pasiturinčiai gyvenantis tarptautinių pašto siuntų gabenimo kompanijos darbuotojas Čakas Nolandas (aktorius Tomas Hanksas) kažkur Ramiojo vandenyno platybėse, lėktuvui patyrus katastrofą, patenka į negyvenamąją salą. Čia niekas neparuoš skanaus maisto, niekas neišskalbs purvinų drabužių. Herojui teks mokytis išgyventi... Įspūdingos filmo scenos – herojaus bandymas prisišaukti pagalbos, nevilties proveržiai, darbai, kurie kitomis sąlygomis pasirodytų patys elementariausi (kokoso riešuto suskaldymas, ugnies įžiebimas), o čia reikalaujantys nežmoniškų pastangų. Nėra mikrobangų krosnelių, mobiliųjų telefonų, automobilių ir paties svarbiausio – interneto. Čako Nolando gyvenimas – iš proto varanti vienatvė ir kova už būvį. Filmo pabaiga atvira – ar sugrįžimas į įprastą aplinką iš tiesų tapo išsvajotuoju išsigelbėjimu? Ar tai, ką daugelis iš mūsų, besisukančių kasdienybės sumaištyje, laikome vertybėmis, iš tiesų verta šio vardo?

Sakyčiau, jog tai filmas apie karantiną. Draugas skundžiasi, kad jam sunku iš karantino išeiti. Aš stebiuosi, kokie čia gali būti sunkumai – eini ir išeini.

Vasara jau nubarstė

Vėl girdėsime šią dainą Palangos J. Basanavičiaus gatvėje. Daina pirmą kartą Lietuvoje atlikta 1977 metais. Taigi, tiek jau metų. Kad prasideda vasara, visada suprantu iš prasidėjusių kalbų apie braškių kainas. Be abejo, dar iš kalbų apie atostogas.

Per šiųmetes atostogas daugelio keliai toli nenuves. Nors visko bus. Jau girdžiu apie planuojančiuosius ekskursijas tolimuose kraštuose. O ir apie apžvalgines keliones ne vienas kalba. Bet kaip ten bebūtų, manau, pasisekė mūsų kaimo turizmo sodyboms, Palangai ir kitiems kurortams. Atsigaus tos sodybos su kubilais ir pridrožtais balvonais, Palanga vėl vaidins vakarietišką kurortą. Jei apie Palangą, tai galima arba ją mylėti, arba labai smarkiai jos nekęsti. Kitų jausmų čia nepridėsi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siaučia jie abu.

O kaip norėtųsi, kad Palanga, kaip sako poetai, taptų širdžiai mielu kampeliu poilsiui, kur nuostabiai gaivus oras, laukinė ir drauge sutvarkyta gamta, toks tarpas tarp miesto ir kaimo. Deja... Ieškau Lietuvoje kito kampelio. Gal tokiu man tampa Birštonas. Jei ne draugas, iš Šiaulių į Birštoną išvykęs skulptorius Martynas Gaubas, vargu ar kada nors Birštone būčiau apsilankęs.

Birštonas – tai pušys, trykštantys mineralinio vandens šaltiniai, kurhauzas, pasivaikščiojimas Nemuno krantine, skulptūrų parke ar prie mineralinio vandens garinimo bokšto, mėgaujantis čia tvyrančiu gaiviu oru. Ir pokalbiai apie džiazą, sutikus Birštono džiazo festivalio organizatorių Zigmą Vileikį.

O jei ir ne Birštonas, tai labai norisi rasti tokį kampelį, kur viską apglėbtų neskubėjimas ir karšta rytinė arbata ar kava, sėdint prie lango ir žiūrint į prasidėjusią giedrą dieną arba, ką darysi, į lietų, į kurį norisi išbėgti, kad ir kaip jis tave sulytų, nes juk paskutinis išdžiūsta tas, kuris labiausiai bijo sušlapti. Pradedi mėgautis viskuo, kas tave supa. Vaiskus virpantis oras, paverčiantis miestelį paslaptinga vietove. Tyla, ramybė... Net baruose miela – tyli muzika, niekas nepapriekaištauja dėl decibelų. Pajunti, kad tikrai atostogauji...