„Pri­mirš­ti teks­tai“. Ty­la – ge­rai, bet kar­tais no­ri­si rėkti

Pra­sidė­jo ant­ra­sis ka­ran­ti­no mėnuo. Gal at­si­tik­ti­nai su­ta­po, bet sim­bo­liš­ka, kad ka­ran­tiną pra­dėjo LRT ko­vo 12 d. pa­ro­dy­tas re­ži­sie­riaus Pao­lo Sor­ren­ti­no ki­no fil­mas „Di­dis gro­žis“ apie žmo­gaus tuš­tybę, ku­ri at­si­ran­da, kai vis­ko tu­ri ir net ne­ži­nai, ko be­norė­ti. Ar kuo­met galė­jo­me pa­gal­vo­ti, jog prie­š Ve­ly­kas girdė­si­me tokį pa­linkė­jimą: „Ge­riau­sia, ką ga­li­me pa­da­ry­ti dėl ar­timųjų ir dėl savęs pa­čių, – ne­va­žiuo­ti svei­kin­ti ir lan­ky­ti jų per Ve­ly­kas.“

Šiųmetis balandis – tylos mėnuo, o norisi rėkti. Prisiminiau istoriją apie vieną kunigą, sakiusį pamokslą. Sakė sakė ir pradėjo garsiai rėkti. Tai buvo Vilniaus Dominikonų bažnyčioje. Rėkė jis minutę, o gal net ir daugiau. Kolegos kunigai po to ilgai diskutavo, kas jam buvo atsitikę. Vieni sakė, kad gal iš sielvarto, nes neberado žodžių tęsti pamokslą, kiti dar įvairiausių istorijų primąstė, bet žmonėms tas pamokslas įsiminė. Tiesa, panašus kadras buvo ir kino filme „Naujasis popiežius“.

Koronė

Žmonės tampa geresni. Kiek nedaug reikėjo. Nors ką aš, daug reikėjo. Tik mūsų valdantieji nesikeičia. Pagalvojau, kas atsitiktų, jei prarastumėme vieną ar kelis Seimo narius. Nieko, į jų vietą ateitų kiti. O štai praradus kad ir kelias slauges... Prezidentas kai kada pasirodo. Tarsi nori kitus pamokyti, kaip elgtis: kalba telefonu užsidėjęs kaukę ir užsimovęs pirštines.

Draugas džiaugiasi, prisipylęs pilną baką benzino. Sako, užteks pusmečiui. Statistika byloja, jog jau per pirmą karantino savaitę avarijų keliuose sumažėjo 50 proc., o šiandien jau net dviem trečdaliais. Vis dar ne visur randame dezinfekcinio skysčio. „Rankoms baigėsi, – sako pardavėja, – į vidų dar turime.“

Baltarusijos batia televizijos korespondentei apie virusą ledo ritulio rungtynių pertraukos metu: „Ar jūs matot kur nors virusą? Ir aš nematau. O jei ir kas, tai garbingiau mirti stovint, o ne gulint.“ Įdomu, ar kai spausdinamas šis tekstas, jis kalba tą patį? Prisiminiau žydų anekdotą.

– Abramai, tu stiprus, tu tai įveiksi.

– Jaša, bet aš dar ir protingas, todėl su tuo net neprasidėsiu.

Prahoje mero įsakymu išmontuotas paminklas maršalui Ivanui Konevui. Išsiaiškinta, kad jis buvo daugiau okupantas, o ne išvaduotojas. Rusakalbių bendruomenė sukilo, prašė mero pasiaiškinti. Šis atsakė, jog maršalas karantino metu gatvėje buvo be kaukės.

Apie koronavirusą šiandien kalba kas netingi. Ieškau šviesesnių žinių. Teisingos jos ar ne, bet bent nuotaiką pataiso. Štai „YouTube“ Vitalijus Balkus, prisistatantis nepriklausomu publicistu, balandžio 1 d. įkeltame pasisakyme ramina, jog jei parduotuvėje kas nors nusičiaudėjo, o jūs esate už kelių prekystalių, kai ateisite į tą čiaudėjimo vietą, ten jau jokių virusų nebebus. Balandžio 1 d. galima prikalbėti ir prirašyti ko tik nori, bet tuo norėčiau patikėti. Esu įsitikinęs, jog jeigu serga jūsų kaimynas, jums irgi nėra ko bijoti, nebent jūsų balkonai taip arti, kad jūs, per juos persisvėrę, bandysite bučiuotis.

Prisiklausęs gąsdinimų apie koronavirusą, įsijungiau TV koncertą „Duokim garo!“ Kapelijų muzikos nemėgau, bet dabar tai buvo tarsi muzika iš paties dangaus. Kad tik nebūtų žodžio „virusas“. Statistika tvirtina, jog gugle mažiausiai žodžio „koronavirusas“ ieško telšiškiai. Lenkiuosi. Nebent jie ieško seno lietuviško žodžio „koronė“.

Rytoj – šeštadieninė talka

Pradėjau žvalgytis po senus laikraščius, teatrų programas. Pastarąsias rinkau, tai dabar malonu pavartyti. Bet pradėsiu nuo laikraščių. Bandau nusikelti 40 metų atgal ir ieškau 1980 m. balandžio 17 d. miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“. Tais metais balandžio 17 d. buvo trečiadienis, tai gal verčiau pavartysiu savaitgalinį, balandžio 19 d., numerį.

Pirmasis laikraščio puslapis kviečia į Lenininę talką, 2-ajame kalbama apie už kelių dienų būsiančias Lenino 110-ąsias gimimo metines ir pristatomi šiauliečių darbai bei pasiekimai, skirti tai šventei. 3-iajame puslapyje pasakojama apie K. Preikšo pedagoginio instituto viešnagę Panevėžyje. Straipsnis vadinasi „Svetingame mieste prie Nevėžio“. Anonsai praneša apie Parodų rūmuose fotografijos parodą „Šiauliai ir šiauliečiai“, kino teatruose kino filmai, kurių pavadinimai šiandien nieko nebesako. Pavyzdžiui, „Saulėje“ – indų kino filmas „Du nežinomieji“. Teatras šeštadienio vakare nieko nerodo ir tai suprantama, nes kas eis į teatrą po šeštadieninės talkos, kai gerti reikia. O sekmadienio vakare premjera – E. Radzinskio „Luninas, arba Žako mirtis“. Kadangi, kaip užsiminiau, renku teatrų programas, tai šio spektaklio programą ir susiradau (pavardysiu, gal šiauliečiams – tiek aktoriams, tiek žiūrovams – malonu prisiminti): Rež. – S. Varnas, dail. – A. Freibergas. Pagr. vaidm.: S. Petronaitis (Luninas), R. Krilavičiūtė (Ji), P. Piaulokas (Imperatoriaus munduras), S. Bareikis (I munduras), O. Ditkovskis (II munduras), A. Venckus (Grigorijus), E. Pauliukonis (Raštininkas), I. Liutikaitė (Marfa), S. Paska (I vyras), L. Zmirskas (II vyras), V. Tamašauskas (kunigas), E. Jasnauskaitė, N. Mirončikaitė, T. Maliukevičiūtė, J. Žibūda (Baliaus dalyviai).

Nelinksmas linksmųjų išradingųjų klubas

Šiaulių dramos teatras penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais (ši diena skirta mažiesiems) ir toliau online rodo savo repertuaro spektaklius. Sužavėjo Franco Kafkos „Kova“, režisuota Pauliaus Ignatavičiaus. Esu matęs ne vieną šio garsaus austrų rašytojo kūrinį scenoje, netgi rečiau statomą „Pilį“ Krokuvos jaunimo teatre, bet šiauliečių pastatymas giliai palietė. Pirmiausia nuostabi aktorių vaidyba. Visų. Nuo epizodinio Lanco (Juozas Bindokas) iki Nepažįstamojo, kurį vaidino Aurimas Žvinys ir apie kurį sukasi visas spektaklio veiksmas. Būtų galima pasakyti – vaidmuo atrado aktorių. Kitaip net negalėjau įsivaizduoti šio herojaus. Jis tiesiog kafkiškas. Kažkada K. Saja po jo pjesės „Dilgėlių šilkas“ pastatymo Kauno dramos teatre taip sakė apie aktorių Č. Stonį, suvaidinusį mokytoją svajotoją Tomą Adomonį, taip galima pasakyti apie J. Budraitį, irgi Kaune suvaidinusį Solnesą (H. Ibsenas) ar apie čia jau minėtą S. Petronaitį, mūsų miesto teatre suvaidinusį Luniną. Tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau. Bet nesakysi, kad labai daug, todėl puikūs vaidmenys teatre didžiulė šventė.

Šokinėjant per TV kanalus, patenki ir į rusiškuosius. Linksmųjų išradingųjų klubas. Net nepasakysiu, kiek dešimtmečių jo nematęs. Pasižiūrėjau. O varge. Viskas kaip prieš penkiasdešimt metų – komjaunuoliška šventė. Jiems, jei neapsimeta, gal ir linksma, man – liūdna. Kaip puiku, kad jau trisdešimt metų gyvename laisvėje. Toli nuo to smegenų plovimo.

LIK‘as pamėtėjo prisiminimų apie tualetus Rusijoje. Apie žmogų geriausia spręsti, apsilankius po jo tualete. Tualetams Rusijoje nemažai dėmesio humoreskose skiria Maksimas Galkinas, nors pas mus irgi visko būna. Blogiausia, kai įeini į prišnerkštą tualetą ir reikia išeiti, o prie jo durų laukia kitas žmogus. Net norisi jam pasiaškinti, jog ne aš ten, jog jau prieš mane taip buvo. Kartais paimi gniužulą popieriaus ir nuvalai dangtį, po to nusiplauni rankas, bet jei viskas prišnerkšta tiek, kad reikia skuduro ir kibiro vandens... Vienos ekskursijos metu, kurios vadovu buvau, išėjau iš tokio tualeto, o eilėje prie jo laukė moteris, mūsų kelionės dalyvė, mat buvo tik vienas tualetas. Vėliau, kai tik susitikdavo mūsų akys, jaučiau jos nebylų priekaištą – vedi mus parodyti nuostabią Krokuvos Vavelio katedrą, o pačiam toli iki elementariausios kultūros. Dar ir šiandien regiu tos moters akis.

Tokie pamąstymai karantino metu. Įprasime dažniau plauti rankas ir tvarkingiau naudotis tualetu. O kitaip ir negali būti, kai, einant į parduotuvę, rengiesi taip, tarsi kiltum į kosmosą.