„Pri­mirš­ti teks­tai“. Šo­kinė­ji­mo per ban­gas ža­ve­sys

Sa­ko, Pa­lan­ga at­gims­ta. Ne­ži­nau, ar ji bu­vo mi­ru­si, bet šiais me­tais jo­je dar jud­riau. Pa­lan­gos vers­li­nin­kams derėtų pa­sa­ky­ti „Ačiū, vi­ru­sui“, bet, nors ir vis­kas šia­me ku­ror­ti­nia­me mies­te pa­brangę, jie go­do­ja, jog taip sun­ku jiems dar nie­ka­da nėra buvę. Tą pa­tį jie sakė ir pra­ėju­siais me­tais, tą pa­tį užp­raė­ju­siais, tą pa­tį dar anks­čiau, tą pa­tį vi­sus tris­de­šimt metų. O dar anks­čiau? O dar anks­čiau bu­vo so­viet­me­tis.

Keista, bet prisimenu pirmą apsilankymą Palangoje, nors tuomet man buvo gal tik šešeri, na, gal septyneri. Vyko mamos darbo kolektyvas, tai ji pasiėmė ir mane. Vykome sunkvežimiu, kurio atvirame kėbule buvo suolai ir mes ten kopetėlėmis sulipome. Viskam vadovavo mamos bendradarbė, kurią visos kitos darbuotojos, taip pat ir mama, girdėjau tai jų pokalbiuose, vadino „pliotkininke“. Kai visi sulipome, toji „pliotkininkė“ įsitaisė kabinoje ir pajudėjome. Kai pravažiavome Telšius, atrodė, jog įveikėme jau daug kelio, bet, deja, dar ilgai teko kratytis. Ypač ilga, pamenu, man pasirodė kelio atkarpa nuo Plungės iki Kretingos.

Šiandien galima paironizuoti, jog Šiauliai vos ne kurortinis miestas – 143 km iki Palangos ir lygiai tiek pat iki Jūrmalos. Dvi valandos – ir tu jau maudaisi jūroje. Šiandien kaip mat, žiūrėk, praleki Telšius (tiesa, Kuršėnuose mėgstu važiuoti per centrą, nes man graži naujai sutvarkyta centrinė miesto aikštė), už Telšių kairėje, neilgam stabtelėjimui, kavinukė, už jos tuoj Plungė, gal tik toji kelio atkarpa nuo Plungės iki Kretingos, atrodo, ilgesnė, turbūt neišdildomi pirmosios kelionės prisiminimai.

Jei anksčiau į Palangą atvykdavai autobusu – patekdavai į miesto centrą. Pastaruoju metu nėra tekę autobusu į šį kurortą vykti, tačiau, įsivaizduoju, atsidūręs kažkur miesto pakrašty, neapsidžiaugi, nes Palangoje pirmiausia nori pamatyti aukštabokštę raudoną bažnyčią ir bemat atsidurti Basanavičiaus gatvėje.

„Palanga reiškia „palauk“

Prieš dešimt metų mirė rusų poetas Andrejus Voznesenskis. Jei neklystu (kiek abejoju, gal tai Jevtušenka, bet ne), tai Voznesenskio eilutės (rašyta apie 1965-uosius): „Palanga – značit podoždi, Palanga – značit idut doždi“ („Palanga reiškia „palauk“, Palanga reiškia „lyja lietus“). Vertimas mano ir gal nelabai vykęs (berods, šį eilėraštį vertė E. Mieželaitis, bet niekur vertimo neradau), visgi jį prisiminiau, nes tai mano jaunystės mėgstamiausios eilutės apie Palangą. Ypatingai žodis „palauk“, o kad nuolat lytų lietus, tai gal tik poetui čia atostogaujant buvo lietingos dienos, o šiaip jau Palanga – saulėtas miestas. Bet lietus Palangoje irgi mielas. O labiausiai, dar vaikui, Palangoje man įsiminė šokinėjimas per bangas.

Ką šiandien atradau iš savo jaunystės Palangos? Ogi senąją vaistinę. Būdami Palangoje, Vytauto gatvės 33-iame name, praverkite jos duris ir atsidursite neįtikėtiname pasaulyje. Mielas vaistažolių ir medžio kvapas (kvapas – stiprus jausminis poveikis) nukelia į 1827 metus, kai vokietis Griuningas šią vaistinę įkūrė ir būtent čia, mažai kas ir žino, pirmą kartą Lietuvoje pagamintos „Trejos devynerios“.

Šalia vaistinės jaunystės dienas man primena klubas „Ramybė“. Čia vyksta kamerinės muzikos koncertai. Kažkada „Ramybėje“ būdavo rengiami šokiai, kaip dabar – nežinau. Dar prisimenu skaityklą. Bet jos, berods, nebėra, nes kas skaitys laikraščius ir žurnalus interneto laikais. Neseniai lankiausi Nidoje. Vienas mieliausių šios kelionės prisiminimų – name, kuriame buvo apsistojusi karalienė Luiza, įsikūręs knygynas. Knygų lapų šnaresiui pritaria ošiančios pušys ir šalia tyvuliuojančios marios. Gi Palangoje, išsiklausinėjau, – du knygynai. Tiesiog knygynas ir Rimos knygynas. Jaučiu simpatijas pastarajam, nes privačiuose knygynuose žmonės dirba iš širdies – Masiulio knygynas Panevėžyje, Staniulio – Kaune. Kai tik artimiausiu laiku vyksiu Į Palangą, būtinai jame apsilankysiu.

Viskio ragavimas telefono kabinoje

Irgi Vytauto gatvėje, beveik priešais skaityklą, buvo toks apvalus, keistos architektūros telefoninių pokalbių pastatas – pilnas telefoninių kabinų. Iš Palangos visada yra kam skambinti. Įeini į kurią kabiną, įmeti į telefono automatą 15 kapeikų ir gali kalbėtis su kitu miestu. 15 kapeikų kainuodavo 1 minutė, tad jai besibaigiant reikėdavo vėl mesti monetą ar iškart sumesti jų daugiau (jei tiek neprakalbėdavai, automatas buvo sąžiningas – pinigus grąžindavo). Buvau išsirinkęs kabiną ir jei tik ji būdavo laisva, iškart jon žengdavau. Šį statinį, telekomui pardavinėjant nereikalingus pastatus, nusipirko mano draugas Jonas. Iš pradžių buvo įrengęs restoraną, bet galiausiai nusprendė pats jame apsigyventi. Tad būdamas pas jį svečiuose ir vaišinamas viskiu ar kitomis gėrybėmis vis prašau Jono susėsti toje vietoje, kur buvo mano numylėta kabina. Šeimininkas mielai sutinka, ačiū jam.

Visai netoliese Jono namų – vasaros estrada. Dabar tai didelis modernus pastatas, o aš prisimenu dar pirmąjį. Tiesa, visas statinys tuomet buvo tik dengta scena, o žiūrovai sėdėdavo po dangumi. Štai tada Voznesenskis ir parašė eilėraštį apie lietų Palangoje. Vėliau buvo pastatyta estrada su stogu ir atviromis sienomis, tad matydavai pušų viršūnes ir nepamiršdavai esąs kurorte. Čia pirmąkart išgirdau su Nele Paltiniene dainuojantį Edmundą Kučinską. Jokių „meilės laiptų“ ar „rožių glėbių“ dar nebuvo ir traukė jis „Alionušką“ („Ja tebia svojej Alionuškoj zovu“). Dabar estrada – aklinas mūras, jokio sąryšio su gamta. Nemiela ji man ir tiek. Pastatyta nauja koncertų salė ir Liepojoje. Beveik vienu metu jos atidarytos, bet štai Liepojon traukia ir tiek.

Visi keliai veda į Palangą

Ir galiausiai – klubas „Anapilis“. Kaip Širvio eilėraštis apie degtukus ir Gorbulskio peruką „Neringoje“, taip iš lūpų į lūpas persiduoda ir istorija apie sūnelį, kuris Palangos gatvėje sutiktų giminaičių paklaustas „Kur tėveliai?“, atsakė, jog išėjo „Anapilin“. „Anapilis“ – bohemos namai, todėl apie čia padauginusius alkoholio, rusiškai sakydavo: „А напились“. Čia viešėjo latvių rokenrolo legenda Pitas Andersonas, mūsų bliuzo karalienė Arina, bardai, pradedant Vytautu Kernagiu, dainuojantys aktoriai K. Smoriginas, O. Ditkovskis, S. Bareikis... Džiugu, kad „Anapilis“ gyvas ir šiandien.

Ir dar viena istorija apie kelionę į Palangą. Iš Vilniaus, būdavo, skrisdavom lėktuvais. Patikrinimų prieš skrydį nebūdavo, tiesiog lipi į lėktuvą, skrendi 55 minutes ir tu Palangoje. Ir štai kartą jau nuo pat ryto vakarykščias pagirias begydantys tuometinis Vilniaus oro uosto direktorius ir jo pavaduotojas nusprendė išsimaudyti Baltijoje. Abu jie rusai, jų pavardes pamenu, bet tiek to. Įsakė paruošti lėktuvą ir juos nuskraidinti į Palangą. Nuskrido, išsimaudė, lėktuvas palaukė ir parskraidino juos į sostinę. Bet tie žmonės kiek širdies turėjo. Liepė paskelbti, jog tai papildomas reisas į Palangą ir iš Palangos į Vilnių. Iš Vilniaus skridusių nebuvo, bet iš Palangos norinčių grįžti po atostogų susidarė nemenka grupelė.

Mūsų senieji inteligentai prisimena, kad Palangą puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapnios arbatos, tylios, svajingos pučiamųjų muzikos. Ano meto laikraščiai rašė, kad vasaros mėnesiais Palanga garsėjo kaip vienišų ponių ir panelių miestas, teikiantis neaprėpiamas galimybes romantiškiems nuotykiams. Tad baigdamas šį tekstą prisiminiau Margaritos Diuras žodžius iš „Meilužio“: „Kaip greitai mano gyvenime viskas tapo per vėlu“.

Baigti norisi šių dienų aktualijomis. Autobuse vienas keleivis be perstojo kosti. Kiti keleiviai jo šalinasi, o viena moteris sugėdina, kad sergant reiktų sėdėti namuose. „Sergu tuberkulioze“, – paaiškina keleivis. Visiems atslūgsta: „Oi, kaip gerai“.