„Pri­mirš­ti teks­tai“. Kai ne­ži­no­jo­me apie jo­kius vi­ru­sus

Ką ga­liu pa­sa­ky­ti ko­vo 13 d., penk­ta­dienį? Ma­nau, kad tai pa­ti pa­to­giau­sia die­na pra­neš­ti, kad artė­ja pa­sau­lio pa­bai­ga. Žmonės ruo­šia­si – pre­ky­bos cent­ruo­se iš len­tynų šluo­ja mais­to pro­duk­tus. Keis­tas jų no­ras prie­š mirtį pri­si­val­gy­ti gri­kių. Tie­sa, tu­ri jie ir kil­nes­nių norų. Pa­vyzd­žiui, no­ri pa­ma­ty­ti Ita­liją ir nu­mir­ti. Anks­čiau norė­da­vo Pa­ry­žių.

Muilo išpirkimo padidėjimas liudija, kad sąžiningiau pradėjome plauti rankas. „Aš niekur neišeinu iš namų“, – sako bulvare sutikta moteris. Po begalės aiškinimų apie apsisaugojimą nuo koronaviruso ir kaip elgtis, įtarus juo sergant, labiausiai įsiminė trumpos, tikslios ir aiškios šiauliečių skubios pagalbos gydytojų Mariaus ir Martyno nuorodos, paskelbtos internete.

Sako, šiauliečiai patys virusą prisišaukė. Virusas – velnio kūrinys. Jau daugelį metų „Virus“ festivalyje šiauliečiai jį kviečia („Laukiam viruso!“), o paklauskite bet kurio kunigo ir visi pasakys, jog, šaukiant velnią, jį anksčiau ar vėliau prisišauki. Manau, bent šiais metais festivalis vadinsis „Antivirusas“.

Anksčiau nežinojome apie jokius virusus. Viruso vardas retai skambėjo. Tai nereiškia, kad virusų nebuvo, tiesiog buvome apsaugoti nuo perteklinių pasakojimų apie juos. Gripas buvo tiesiog gripas, sloga – sloga, plaučių uždegimas – plaučių uždegimas... Nežinojome apie tilto Vilniuje griūtį, nežinojome apie traukinio avariją prie Žaslių, nebuvo jokių „Farų“ ar kitų kriminalinių TV laidų...

Kuo buvo užimami žmonės, kad mažiau kalbėtų apie kažkokius virusus, ligas, avarijas, kriminalinius įvykius? Vienas iš būdų buvo estradiniai koncertai. Pageidautinos buvo lengvos, linksmos melodijos, o liūdnos galėjo būti (ir net privalėjo) tik karo temomis. Susirgusiesiems buvo skiriami radijo koncertai „Linkime pasveikti!“ Tad šį „Primirštą tekstą“ skirsiu ano meto estradai arba lengvajai muzikai, kaip dar anksčiau ji buvo vadinama.

Knygos, primenančios ano meto estradą

Legendinis šiaulietis didžėjus Romualdas Volodka pristatė savo knygą „Didžėjaus Senio užrašai“. Prisiminimų knygos, jeigu ne nuobodžiai parašytos, mėgstamos. Ypač skaitomos apie estradą, nes sovietmečiu šis muzikos žanras buvo vienas populiariausių. Tai byloja ir graibstoma knygų mugei pasirodžiusi Ingos Liutkevičienės knyga „Bravo estradai!“ (ji priminė daug linksmų įvykių, kuriuos irgi buvau girdėjęs iš muzikantų). Tiesa, jei apie pačią estradą knygų lyg ir yra: Liudo Šaltenio, Kazimiero Šiaulio antologinės knygos, leidiniai apie Antaną Šabaniauską, Juozą Tiškų, Benjaminą Gorbulskį, Teisutį Saldauską, neseniai mus palikusią Nelę Paltinienę ir kitus, tai apie didžėjus žinau tik dvi – „Smūtkelius“ apie Kauno didžėjus ir minėtą R. Volodkos knygą.

Iš R. Volodkos knygos daug sužinai apie diskotekas nuo 1974 metų iki šių dienų. Sužinai, kad knygos autorius su savo vedamomis diskotekomis buvo peržengęs ne tik Šiaulių, bet ir Lietuvos ribas. Daug apdovanojimų jo vedamos diskotekos pelnė kitose anuometėse broliškose respublikose. O šiaip knyga pramoginė, mielai skaitoma ir nuotaiką skaidrinanti.

Tiesa, diskotekos anuomet nebuvo labiausiai skatinamas užsiėmimas. Jos buvo labiau panašios į paskaitas ir tik pakalbėjus apie tarybinę estradą, buvo galima kažkiek šnektelti ir apie Vakarus. Jei iš pačios estrados, tai labiausiai buvo gerbiami idėjiniai atlikėjai, kaip „Samocviety“, Levas Leščenka... Įdomu, kad jie gyvuoja dar ir šiandien. Lietuvoje dainuojančiųjų vien propagandines dainas nebuvo. Atlikdavo po vieną pradžioje ir tiek. Todėl, gastroliuodami po Rusiją ir jos respublikas, mūsų atlikėjai buvo vadinami atvykusiais iš Vakarų pasaulio. Štai viename Sibiro mieste koncertavę mūsiškiai, nors buvo įspėti, kad pas juos trūksta duonos, visgi vienoje parduotuvėje jos paprašė. Lietuviai bemat buvo atpažinti ir jiems atsakyta: „Vot iz za takich u nas chleba i netu“ („Štai per tokius mes duonos ir neturime“).

Procentai ir statusai

Visi estradiniai ansambliai buvo prižiūrimi. Profesionalūs dirbo tuometėje Valstybinėje filharmonijoje, saviveikliniai buvo prijungti prie gamyklų. Negalėjai šiaip suburti ansamblio ir pradėti groti. Pamenate, kai Gorbačiovas lankėsi Lietuvoje ir pamatė žmogelį, stovintį su plakatu, reikalaujančiu laisvės, tuoj paklausė: „Kas jus čia pastatė? Kokia organizacija?“ Ir nustebo, išgirdęs jo atsakymą: „Pats atsistojau.“

Pirmasis profesionalus estradinis orkestras vadinosi labai paprastai – Lietuvos estradinis orkestras arba trumpai LEO (kai kam gal šis trumpinys ką kita primena). Vadovavo jam puikus maestro Juozas Tiškus. Vėliau jo sąstatas, kad būtų lengviau koncertuoti, sumažėjo iki ansamblio ir pasivadino „Estradinėmis melodijomis“. Filharmonijai dar priklausė „Nemuno žiburiai“, „Vilniaus aidai“, Nerija“ ir „Plius minus“. Iš saviveiklinių kolektyvų išsiskyrė Kauno dirbtinio pluošto gamyklos orkestras „Oktava“, Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos „Sigma“, Panevėžio kineskopų gamyklos „Ekranas“, Klaipėdos žvejų prekybos uosto „Kopų balsai“ ir kt. Pažangieji gaudavo pavyzdinio ansamblio vardą. Veik visi gabesnieji šiauliečiai dainininkai ir muzikantai buvo pakviesti į profesionalius kolektyvus, tad mūsų mieste gal labiausiai išsiskyrė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ansamblis „Saulės vaikai“ ir dviračių gamyklos „Vairas“.

Prieš pradedant gastroles, visų ansamblių programos buvo patikrinamos. Programose reikėjo laikytis numatytų proporcijų: kažkiek procentų tarybinių kompozitorių kūrinių (lietuvių kompozitoriai irgi tarybiniams priklausė), kažkiek soc. lagerio ir tik keli procentai kapitalistinio pasaulio kompozitorių kūrinių. Tiesa, jie turėjo būti tų kompozitorių, kurie buvo priskiriami sovietinio lagerio draugams. Kai ansamblių vadovų klausdavo, koks čia kompozitorius, tie atsakydavo, jog kovotojas už taiką.

Kompozitoriai turėjo būti gavę kompozitoriaus statusą, iš gatvės niekas dainos negalėjo pasiūlyti. Dainų tekstų autoriai irgi. Nors kuriozų būdavo. Kai per vienas Spalio revoliucijos šventes radijas transliavo Mikalojaus Noviko dainą „Trumpa laimė“, kilo nemenkas triukšmas. Tokia pergalė, o trumpa laimė.

Ir sovietmečiu iš scenos skambėjo žodžiai „Lietuva“

Daug linksmų istorijų gali papasakoti mažosios scenos meistrai. Štai Nijolė Ščiukaitė prisimena, kaip kartą jos koncertą stebėjo tuometė pirmoji Lietuvos ponia Griškevičienė. Ji vilkėjo to paties audinio suknele kaip ir solistė scenoje. O būdavo – kokį audinį Griškevičienė išsirinkdavo, tokiu nebuvo galima prekiauti, kad niekas tokio neturėtų Dainininkei kažkokia pardavėja padėjo...

Per Adolfo Jarulio jubiliejinį koncertą jį sveikinę dainininkai iš Panevėžio pranešė, jog savo dainą skiria jam ir jo žmonai. „Kuriai?“ – kažkas drąsiai paklausė. Adolfas puikus vyras – į savo koncertą visus kviečia.

Tik iš Jurgio Žukausko ir Juozo Garbenio sunku kokią nors linksmesnę scenos istoriją išpešti. Abu estrados džentelmenai diplomatiškai kuriozinius įvykius nutyli ir tiek.

Nijolė Ščiukaitė dar prisimena koncertą Čekoslovakijoje po čia numalšinto sukilimo. „Bratislavos lyros“ festivalyje buvo pranešta, kad pasirodys ansamblis iš TSRS. Kadangi koncertai vyko parko estradoje, kur suolai buvo be atramų, žiūrovai pasitiko atlikėjus, sėdėdami į juos nugara. Kai lietuviai pradėjo koncertuoti, žmonės, išgirdę žodžius „Lietuva“ ir „Vilnius“, atsigręžė į sceną.

Kai sovietmečiu mūsų atlikėjai koncertavo Mongolijoje, ten siautė kažkoks virusas. Prie ansambliečių buvo pristatyti net keli žmonės, kurie saugojo, kad niekas nieko apie virusą nesužinotų. Tik grįžę sužinojo.

O rašyti apie virusą nėra malonu, nes jei šiandien, kai rašau, kažko tragiško jis nepridaręs, bet ką žinai – kai šis tekstas pasirodys, gali būti ir kitaip. Bet reikia tikėtis – virusas nėra kvailas ir žmonijos nesunaikins. Nes juk jei jis žmones numarintų, tai nebūtų jam prie ko glaustis ir jis irgi žūtų.