Pratybose – ne tik naujokams skirtos užduotys

Pirmąjį spalio savaitgalį prie namų, nešinas sunkia kareiviška kuprine, sulaukiau „Bangos“ žurnalistės automobilio. Važiuojant pagrindinio tikslo – Brigados generolo Povilo Plechavičiaus poligono – link, kuriame vyko Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302-osios lengvosios pėstininkų kuopos šaudymo pratybos, galvoje sukosi įvairios mintys. Iš pradžių mąsčiau apie girdėtus stereotipus (patiriamus sunkumus, griežtą dienotvarkę), vėliau ėmiau svarstyti, kodėl pasirinkau išbandyti šį iššūkį. Juk ant nosies – egzaminai, atsiskaitymai, kitokie mokykliniai „kalimai“, o išvykau gi visam savaitgaliui. Tačiau greitai šioms abejonėms neliko vietos!

Stereotipai greitai išgaravo

Mus maloniai pasitiko 302-osios lengvosios pėstininkų kuopos kuopininkas, laikinai einantis vado pareigas, vyresnysis seržantas Aivaras Ciparis, kuris aprodė ir supažindino su visomis pratybų erdvėmis. Tačiau vis dėlto galvoje kirbėjo mintys apie galimas nesėkmes – galbūt nepavyks tinkamai išsviesti imitacinės granatos, galbūt bus sunku suprasti, kaip taisyklingai laikyti automatinį ginklą, galbūt mane išjuoks? Štai kodėl buvo gana sunku perlipti per asmeninius suvaržymus. Bet ne! Nuo pirmų akimirkų patyriau, kad karių savanorių bendruomenė mane šiltai priėmė į savo būrį. Ne vienas parodė, kaip tinkamai laikyti automatinį AK-4 ginklą. Taisyklingą granatų mėtymą atsistojus, priklaupus, atsigulus man demonstravo pratimo instruktorius vyresnysis leitenantas Sigitas Stonys. Galiausiai be patyrimo, dar gana negrabiai jas išmėtę su korespondente ir instruktoriumi aikštelėje jų ieškojome ne vieną minutę.

Iki šiol mano požiūris į karius savanorius buvo neutralus, kadangi šia tema mažai domėjausi, į ją gilintis 2016-aisiais paskatino tik straipsnio rašymas „Bangai“ apie privalomąjį šaukimą į karo tarnybą. Regis, buvau susikūręs tik stereotipišką savanorio paveikslą – rimtą, susikaupusį asmenį, kuris nepasižymi laisvumu ir humoro jausmu. Visa tai nepasitvirtino – su savanoriais ir juokavom, ir kalbėjomės įprastomis gyvenimo temomis, kareivinėse net kartu susėdę ilsėjomės ir gėrėme kavą. Man tai padėjo suvokti, kaip svarbu nespręsti apie knygą iš jos viršelio, o būtent įsigilinti į turinį, pamatyti tikrąjį vaizdą iš arti.

Naktinis šaudymas – įdomi patirtis

Viena iš įdomiausių mano patirčių – naktinio šaudymo stebėjimas. Juk šiuo laiku privaloma būti budresniam, susitelkusiam į taikinį, kadangi tik laikinai apšviečiami taikiniai, o daugiau šviesos suteikia vos kelias sekundes degantis signalinis šūvis. Prastesnės matomumo sąlygos sudarė keblumų – sekėsi sunkiau fotografuoti objektus, žmones, o papildomas pavojingumo svertas privertė rinktis saugias, tačiau ne pačias įdomiausias, kaip jaunajam korespondentui, pozicijas.

Peržengę vidurnakčio ribą, grįžome į kareivines. Greitai užkandau atsivežto maisto ir nusprendžau mikliai klotis lovą, kadangi, liaudiškai tariant, nejaučiau nei rankyčių, nei kojyčių. Pagaliau ramiai atsigulus, negana to, kad atrodė, jog miegame tik ant medinių gultų (ryte jaučiausi it lenta), dar visą naktį skambėjo savanorių žadintuvai, leidžiantys tik primigti ir vėl pabusti. O ryte, kai pastebėjau gaištančias ne tik telefono, bet ir fotoaparato baterijas, tikrai suėmė siutas.

Kuopos vadas – budrus

Žinoma, antrosios dienos mano misija nesibaigė tik fotografavimu. Kuopos vadas A. Ciparis yra itin budrus, tad greitai suuodė, jog pradedu nuobodžiauti, todėl surado man pagalbininką ir liepė smulkiai išardyti ir išvalyti nemažai šūvių ragavusį ginklą (o, kaip žinoma, kuo daugiau ginklu šaudyta, tuo jis labiau užterštas). Taigi, po pirmosios dienos mokymų jau suvokiau, kaip patikrinti, ar ginkle nėra likusių kulkų, kaip nustatyti saugos režimą ir imtis darbo. Su medžiagos atplaiša ir specialiu tepalu tepdamas įvairias dalis, pastebėjau, jog tą patį darbą šalia manęs dirba ir mano dabartinis „Vaivorykštės“ gimnazijos matematikos mokytojas! Todėl nevengiau jo klausti elementarių klausimų: kaip atsargiau išimti, įdėti, nuvalyti detales, juk atlikus vieną žingsnį neteisingai, surinktas ginklas neveiks. Tačiau užtaisius ir iššovus bandomąjį šūvį be kulkos džiaugiausi – pavyko!

Žinau: jie – geriausi

Galiausiai noriu pasidžiaugti man suteikta galimybe. Juk ne kiekvienas civilis gali patekti į pratybas, išbandyti kariškių užsiėmimus. Mano veikla nuolat aktyviai domėjosi pats kuopos vadas! Štai kodėl drąsiai pritariu oficialiai informacijai, jog ši kuopa net trejus metus iš eilės tampa geriausia Lietuvoje. Tai aukštas pasiekimas ir rimtas įrodymas, jog čia vyrauja ne tik gera atmosfera, bet ir parodomi profesionaliausi praktiniai įgūdžiai. Kita vertus, jeigu manęs paklaustų, ar buvo įdomu, surikčiau „žinoma!“. Tačiau labiau apmąstęs kol kas vis dėlto renkuosi civilinį gyvenimą.

Robertas MACIUS, Jaunųjų korespondentų klubo narys