Pra­ras­tos Šiau­lių bul­va­ro įžy­my­bės

Kiek įdo­mių kū­ri­nių mū­sų bul­va­re ga­lė­jo Šiau­lius iš­kel­ti aukš­čiau vi­sų ki­tų Lie­tu­vos ar net So­vie­tų Są­jun­gos mies­tų. Jei tik bū­tų pri­tar­ta ki­lu­sioms idė­joms, bū­tų at­si­ra­dę vie­tos mies­to cent­re elekt­ro­ver­bai, mui­lo bur­bu­lų me­džiui ir kt. Kai ku­rie kū­ri­niai li­ko tik es­ki­zuo­se, kai ku­rie bu­vo pa­ga­min­ti, bet tū­no­jo ten, kur ma­žai akių te­ga­lė­jo jais džiaug­tis.

Vietoj „Šiauliuko“ – „Šauliukas“

Pasirodo, Šiaulių miesto simboliu turėjo tapti ne „Šauliukas“, o „Šiauliukas“. „Dabar, iš laikmečio atstumo, manau, kad tai buvo neblogai, išgelbėjo mano kailį nuo rūpesčių, o šiaulietiškąjį „Šiauliuką“ – nuo vandalų“, – sako Vilius Puronas.

Sovietmečiu buvo sumanyta dabartinėje „Pelikanų“ fontano vietoje sukonstruoti žiedo formos pjedestalą iš poliruoto granito, kuriame vandens srovė suktų turbiną, o virš jos suktųsi „Šiauliukas“.

Šis Šiaulių amūriukas paauksuota strėlyte turėjo kiekvienam taikyti į širdį. Dėl sovietų cenzūros, būtinos visoms gyvenimo sritims, šiaulietiškos meilės simbolis turėjo vilkėti kostiumą – juk anuomet buvo amoralu būti nuogam (kad nebūtų gėda prieš pagyvenusias moteris ir miesto svečius). Sparniukai buvo kostiumo dalis. „Šiauliukas“ buvo nedidelė – maždaug 90 cm aukščio skulptūra ilgais plaukais. Pasak
V. Purono, tokios šukuosenų tendencijos vyravo anuomet, tad ir čia negalėjo būti kitaip.

Visgi mieste „Šiauliukui“ vietos neatsirado. Tiksliau – jo vietoje nutūpė „Pelikanai“. Liko tik nuotrauka, eksponuota 1978 m. personalinėje dizaino parodoje „Mūsų miestas – mūsų namai“.

„Granitinis pjedestalas buvo įpusėtas gaminti, Telšių buitininkai ruošėsi ukrainietiško granito luitą kišti po akmens pjovimo mašina, kai į įvykių eigą netikėtai įsisuko Apvaizda. Į eilinę Šiaulių miesto dailininkų parodą atvykusi tuometė Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Z. Gaurilčikienė išvydo skulptorės B. Kasperavičienės „Pelikanus“ ir pasiūlė juos padėti ant fontaniuko miesto centre – tokie mieli paukščiai!“ – įvykių eigą mena V. Puronas.

Bet pernelyg dizaineris neliūdi. Jis mano, kad statula nebūtų ilgai išvengusi vandalų rankų, o ir turbina, ko gero, nebūtų pajėgusi atlaikyti ilgo gyvenimo. Skulptūra 10 m. tūnojo „Gatvių apšvietimo“ sandėliuose, vėliau pradingo nežinoma kryptimi, kai bendrovės sandėliai buvo perkeliami iš vienos vietos į kitą, perkraustomi, privatizuojami.

Visgi miestas be skulptūros neliko – 750-ojo Šiaulių jubiliejaus proga ant pjedestalo buvo iškeltas auksinis Stanislovo Kuzmos „Šaulys“. „Žmonės jį pavadino „Šauliuku“ (ko gero, mūsų „Šiauliuko“ vardo inspiruoti), prie jo įprato. Baisiausia, kad ir aš įpratau. Ir tik su jaunystės nostalgija pamenu aną, dorovingą, su sparneliais iš kostiuminio audeklo, dulkėjusį „Gatvių apšvietimo“ sandėliuose“, – sako V. Puronas.

„Elektromobilis“ – naujametė miesto puošmena

Šalia „Gaidžio“ kelerius metus miesto puošmena šventiniu laikotarpiu buvo „Elektromobilis“. Ne, su automobiliu, varomu elektra, tai visiškai nesusiję. „Mobile“ lotyniškai – „judantis“. Judanti konstrukcija buvo naujametis medelis, pastatytas šalia garsiojo miesto laikrodžio bulvare 1986 m.

Tūrinės reklamos tempas tuo metu buvo šiek tiek sumažėjęs. Reikėjo kažko naujo. „Gamyklų direktoriai buvo įpratę kiekvienais metais gauti naujų užduočių miestui puošti. Rodos, televizorių gamykla ar kažkuri jos kaimynė turėjo užduotį pagaminti gana originalų naujametį įrenginį – mobilį, kuris, sumontuotas šalia gaidžio, Šiauliams padėjo sutikti net kelerius Naujuosius metus (1986,1987 ir 1988)“, – teigia V. Puronas.

„Elektromobilis“ buvo maždaug šešių metrų aukščio metalo konstrukcija su lempučių bokšteliu viršutinėje dalyje. Tai buvo vakuuminiai šviestuvai, kurie, įjungus elektrą, tarsi bėgo, todėl susidaro įspūdis, jog lemputės sukasi.

Viduryje buvo įmontuotas besisukantis gaublys, apklijuotas veidrodukais. Kai jis sukdavosi, per aplinkinių namų fasadus lakstydavo šviesos zuikučiai. Ne visada jie būdavo ryškūs, kartais – tarsi nematomi. „Tai priklausydavo nuo prožektorių, nukreiptų į gaublį, – aiškina dizaineris. – Tarp metalo konstrukcijų buvo prikaišoma žalių eglučių šakų. Dėl to žiburiuojantis naujametis kūgis gražiai primindavo eglutę, būdavo puošnus.“

Keletą metų džiuginusiam miestiečius „Elektromobiliui“ prasidėjusios valstybės pertvarkos nebuvo palankios – jis kurį laiką pabuvojo Kelių eksploatacijos valdybos sandėliuose, o vėliau dingo. Liko tik nuotrauka.tracinės išminties: projektus laikyti kuo toliau nuo visokių komisijų ir atsitiktinių specialistų.“

Šviečianti „Elektroverba“

Šiauliuose sovietmečiu švietė dar vienas netikėtas kūrinys – „Elektroverba“. Tai dekoratyvinio lauko šviestuvo rūšis. Idėja gimė iš lietuviškos verbos. Studentė Nijolė Murzienė kursiniame darbe kaip tolesnį naujamečio „Elektromobilio“ variantą pasiūlė šį sumanymą.

„Truputį pakeitus naujametę „orientaciją“, atėjo logiška ir aiški mintis: vaje, kiek įvairių dekoratyvinių galimybių slypi šioje kompozicijoje! Ir dieną, ir naktį, ir aikštėse, ir ant viadukų, ir pėsčiųjų zonose baltų pieno burbulų telkiniai savo švariu blizgesiu tarsi skulptūros puoštų bet kurią architektūrinę erdvę. Ir naktį, ramiai šviesdami, ir su įjungta mirguliuojančia šviesos dinamika miestui jie gali suteikti iš tiesų pasakišką viziją. Be to, gana pigiomis priemonėmis, be ypatingų lėšų. O ištakos – mūsų lietuviškoje kultūroje, tradicijoje, tautodailėje“, – pasakoja pašnekovas.

Gamybos darbai buvo patikėti vienai miesto įmonei, susijusiai su kanalizacijomis: jie žino, kaip lankstyti vamzdžius, kaip paruošti korpusą, kad liktų tik šviesas prijungti. Tokia verba Šiauliuose atsirado, tačiau, kaip ir „Elektromobiliui“, taip ir jai nepadėjo santvarkų kaita.

„Toji įmonė pasistatė savo teritorijoje, nes, griūvant santvarkai, Šiauliams puošimasis neberūpėjo. Vėliau buvo privatizuota“, – sako V. Puronas.

„Elektromedis“

„Štai dar vienas su šviesa susijęs kūrinys, kurio pagaminto jau nebeteko išvysti. Jis liko tik kaip maketukas, kurį paruošė VDI studentė R. Rudokaitė 1985 metais“, – tęsia dizaineris.

Tai galėjo būti daug galimybių siūlanti konstrukcija. Pavyzdžiui, pjedestalas bet kam: šventiniam vėliavynui, meniniam akcentui, dinaminei skulptūrai ar pan.

„Sunku net autoriui pasakyti, ką gyvenimas ar ribota laikmečio fantazija panorėtų ten įtaisyti. Kūrinio išvaizda taip pat visada bus užtikrinta, garantuota, klasikinė, nuo Darvino laikų įprastinė – medžio“, – pastebi pašnekovas.

O jei tokių „Elektromedžių“ būtų buvę daugiau, ne vienas? Ko gero, Šiauliai būtų tapę dar žymesni savo ypatingais meniniais akcentais.

Ypatingoji liepa, leidžianti muilo burbulus

Įsivaizduokite, koks džiaugsmas vaikams būtų buvęs, jei mieste stovėtų burbulų medis? Jam buvo numatyta vieta pėsčiųjų bulvare, netoli „Valerijono“ vaistinės. Mintis buvo tokia: tarp abiejose bulvaro pusėse augančių liepų stovi viena negyva liepa – siurprizas. „Varinė, su visais lapais, šakutėmis, panašaus dydžio kaip ir rikiuotės draugės, bet kitokia. Ne žalia, o ruda, su laiku pažaliuosianti vario oksidu. Žiemą, kai nukrenta lapai, ji ir toliau lapoja, šalčių nebijo. Ji – miesto įžymybė, visų stebėjimosi objektas“, – patikslina
V. Puronas.

Bet visas smagumas turėjo būti ne išorė, o medžio esmė – tai fontanas, iš kurio kiltų muilo burbulai. Tam būtų pritaikytos medelio šakose (vamzdeliuose) specialios kiaurymės, iš kur būtų išpučiamas muiluotas vanduo.

„Susižavėjęs klykauja vaikučių pulkelis, gaudantis oro apskritimus, gera šypsotis mamytėms, o šiauliečiams – komplimentų klausytis: garsas apie tokį originalų įrenginį sklistų po platųjį pasaulį… Muilo burbuliukų fontanėlis – tokios keistenybės nesu matęs nei sapne, nei spalvotuose užsienio žurnaluose“, – sako V. Puronas.

Idėja virto kūnu, bet vietos bulvare neatsirado. Medelį sukūrė Henrikas Orakauskas, beliko kamiene įrengti varikliuką ir išsiaiškinti, kuri šampūno rūšis tinkamiausia. Deja, architektai neleido iš miesto bulvaro daryti atrakciono.

Jei ne bulvare, kur kitur jį įkurdinti? Trumpam medelį priglaudė „Apželdinimo trestas“, komunalininkai. Pastovėjo keletą metų įmonės teritorijoje, bet atėjo laikas jam privatizuoti.

„Tada mūsų brangųjį vario medelį išvydau gulintį ant šono, iš pradžių gerokai apskabytą, o vėliau jis ir visai pradingo. Gerieji žmonės, supratę, kad jis varinis, neleido įžymybei beviltiškai pražūti, tyliai nuvežė į metalo laužo supirktuvę ir „prakalė“. Kaltų nebuvo, kadangi jis nefigūravo jokiuose sandėliuose, jokiose buhalterinėse suvestinėse negyveno“, – atsidūsta V. Puronas.

Po šio medžio nepripažinimo jo autorius H. Orakauskas supyko ir persikėlė į Kupiškį.

Draugystės prospekto siaurukas

Dar viena netikėta idėja, galėjusi Šiaulius padaryti išskirtinius, gimė geležinkelininkų galvose. „Kai ją pirmą kartą išgirdau iš Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko V. Kazanavičiaus lūpų, iškart užsidegiau. Juk vaikystėje teko važinėti siauruku Kupiškis–Panevėžys, vienas mano mamytės brolių, Julius, buvo geležinkelininkas, dirbęs prie siauruko“, – mena dizaineris.

Vieno vagonėlio siaurukas būtų kursavęs Draugystės prospektu nuo viešbučio iki geležinkelio stoties. „Garvežiukas – techninis reliktas, ilgus metus tarnavęs „siauruko arkliuku“, dabar pensininkas, veteranas. Išorė – originalo, tik viduriai pakeisti. Varomas ne anglimis ir suodžiais, o talpiu elektros akumuliatoriumi. Elektros pastotė galėtų stovėti geležinkelio stoties aikštėje. Ten traukinukas pasikrautų energijos, kad užtektų „spėko“ bent keliems kartams suvažinėti iki viešbučio ir atgal“, – apie idėją pasakoja pašnekovas.

Bet idėjai įgyvendinti neužtenka gerų norų – reikia pritarimo. Geležinkelininkų vadovybė problemų nematė: „Kokiais 1975 m. respublikoje buvo demontuojamas siaurukas. Tikrų geležinkelininkų širdys visos šios įrangos, sąžiningai tarnavusios pusę šimtmečio, neleido išmesti į metalo laužą.“

Technikai irgi pasisakė už šią idėją, netrūko nei įrangos, nei bėgių, nei specialistų: „Kas iš vyresniųjų geležinkelininkų nenorės tokios įžymybės mylėti ir prižiūrėti mieste, jei visą gyvenimą ją mylėjo ir prižiūrėjo užmiesčiuose? Juk tikrų geležinkelininkų visi rūbai, eisena ir kalba visuomet dvelkia garvežių dūmais. Žodžiu, specialistų ir meilės bus.“

Nebuvo sunku ir gauti pritarimą dėl bėgių tiesimo Draugystės prospekto dešiniąja puse. „Tai pasiūlė patys autoinspektoriai, atsakingi už automobilių eismą: turėsime tik vieną pervažą per Vytauto gatvę, traukinuko bėgiai nesusiaurins važiuojamosios dalies, o pėsčiųjų eismas šaligatviu nebus sutrikdytas, nes tas traukinukas – ne ekspresas, judės vėžlio žingsniu, net mažiems vaikams pirštukus pakišti po bėgiais bus neparanku. Bėgiai per Vytauto ir Dubijos gatves – ne problema“, – pasakoja pašnekovas. O garvežiuke, važiuojančiame nuo viešbučio „Šiauliai“ iki traukinių stoties, galėjo įsikurti nedidelė kavinukė.

Pritarimo, regis, buvo sulaukta iš visų pusių, tetrūko miesto architektų, miesto įvaizdžio žinovų palaiminimo. O jo ir negauta.

„Menu aną tarybą. Pristačiau idėją ir nubraižytą geležinkeliuko liniją, Vytauto gatvės „šlagbaumą“, tarpinių stotelių pavėsines. Pirmasis atsistojo architektas ir svarstymą pradėjo retoriniu klausimu: „Ar verta iš miesto daryti atrakcioną?“ Toliau paaiškino, kad originalumas, jei jo siekiama bet kuria kaina, – nesveikintinas reiškinys. Miestas turi būti solidus, „o ne atrakcionas, kaip to nori Puronas“. Tos pačios nuomonės buvo ir dailininkų atstovas. Jo supratimu, traukinukas – ne meno kūrinys, o tepaluotas gaminys. Tarp silikatinių namų atrodys atstumiančiai. Jis pacitavo vieno vilniečio kritiką dėl Vilniaus gatvės bulvare sustatytų tūrinės reklamos akcentų: „Žuvies“, „Gyvatės“, visokių „superkopūstų“ ir „Valerijono“ katinų: „Miestas eina klaidingu keliu!“ – tą nepalankiai pasibaigusį susitikimą mena dizaineris.

V. Puronas sako tąsyk vis tik šio to pasimokęs: „Šiaulių siaurukas“ buvo nužudytas net negimęs, tačiau mane išmokė adminis