Pra­no Piau­lo­ko ta­len­to at­mi­ni­mas Šiau­liuo­se

Prieš tre­jus me­tus Šiau­lių bul­va­re po dau­gia­bu­čio, pa­žy­mė­to 217-uo­ju nu­me­riu, vie­nu bal­ko­nų bu­vo nu­ta­py­tas ša­lies žvaigž­dės – Lie­tu­vos ki­no ir Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riaus Pra­no Piau­lo­ko – at­vaiz­das. Ma­žai kas ži­no, kad Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis šia­me na­me ir gy­ve­no, o jo pa­var­dė tu­rė­jo bū­ti ki­ta...
 

Pavardė turėtų būti Klevinskas

Šviesios atminties kraštotyrininkė Elena Adomavičienė, edukologijos mokslų daktarė, docentė, su P. Piauloku susipažino šiam esant dar kūdikiu. Prieš 10 metų E. Adomavičienė „Etaplius“ pasakojo, kad Prano mama Juzefa kurį laiką gyveno pas jos tėvus Oną ir Praną Martinkus Kapstatuose (Klaipėdos r.).

Kai E. Adomavičienė su vyru apsigyveno Šiauliuose, su P. Piauloku, jau Šiaulių dramos teatro aktoriumi, dažnai susitikdavę, gražiai bendravę. „Pranas man papasakojo, kad iš tikro jo pavardė turėjo būti Klevinskas. Jo tėvo tėvas buvo nušautas, o močiutė tuomet buvusi Klevinskienė. Jai besilaukiant Klevinsko vaiko, pastarasis mirė ir ji ištekėjo už Piauloko. Gimęs vaikas – aktoriaus tėvas – gavo patėvio pavardę. Turėjau būti Klevinskas“, – taip ne kartą E. Adomavičienei sakydavęs P. Piaulokas.

„Pranas dažnai pas mus užeidavo. Su mano vyru jie buvo gimę tą pačią dieną – birželio 2-ąją, tad kartu išlenkdavo taurelę. Vėliau, kai jo mama Juzefa susirgo, Pranas beveik neberasdavo laiko ateiti – skubėdavo pas mamą. Prano mama, kol gyveno Kapstatuose, buvo puiki siuvėja. Atrodo, kad ji buvo bajoriškos kilmės, apsiskaičiusi, inteligentiška, linkusi prie meno, žodžiu, buvo labai įdomi moteris“, – pasakojo E. Adomavičienė.

Pasak E. Adomavičienės, Pranas ilgai niekam nesakė, kad sunkiai serga. „Susiskambinome, pakviečiau ateiti kastinio pavalgyti. Apsilaižė garsiai, bet pasakė, kad jo skrandis nesveikas. Paskutinį kartą kalbėjomės, kai jis gulėjo ligoninėje. Buvo kovo pabaiga, Tarptautinė teatro diena. Tada sužinojau, kad jam labai blogai. Išlydėjau Praną į kapines“, – sakė ji, aktoriaus mirties dieną – 2008-ųjų gegužės 12-ąją – parašiusi ir eilėraštį.

„Tavęs ilgisi Šiaulių žmonės“

P. Piaulokui iškeliavus, Šiaulių dramos teatras išleido atsiminimų knygą. Aktorė Olita Dautartaitė atsiminimuose dalijosi: „Gyvenu grimo kambaryje. (...) Piaulokas išvažiuoja su teatralų delegacija trims savaitėms į Kiniją. Paduoda man savo buto raktą, kviesdamas pagyventi namų aplinkoj Šiaulių bulvaro centre.

Atsiduriu Prano knygų pasaulyje. Kepu bulves, supjaustytas smulkiais griežinėliais, gausiai apibarstytas kmynais (čia Jo toks receptas). Džiaugiuosi rugsėju, svaigiomis repeticijomis, Prano namais.

Per visą laikotarpį mes vaidinom drauge nedaugelyje spektaklių – gal keliolika. Sunku. Jis pajungia aplinkinius savo herojui. Įtempta. Neduokdie painiotis tekste ar būti nepasiruošusiam repeticijai (juolab spektakliui!).

Neatlaidus. Nedubliuojamas. Ambicingas maksimalistas. Sceninio veiksmo partitūra išmąstyta ir tiksli. Personažai santūriai emocionalūs, skūpūs. Kupini stiprybės ir jėgos. Todėl ir sugestyvūs. Ir partneriui, ir žiūrovui.

Po repeticijų, spektaklių drauge eidavom namo. Netoliese gyvenom. Dažniausi Prano patarimai: „Nesisiusink, nebūk silpna. Nešk mintį. Tiksliai. Kondensuotai. Daugiau logikos.“

Atsakydavau: „O Tu nors kiek šioj rolėj „suminkštėk“, paieškok žmogiškų silpnybių. Nebūk jau toks nenugalimas – taip jautriau būtų...“

Retai kada sutikdavo. Kartais patylėdavo.

Mūsų grimo kambariai šalia. Turėjo tokią privilegiją – įeiti nesibeldęs. Jam tai patikdavo. Retsykiais liepdavo numesti porą nereikalingų kilogramų, o kai grįždavau geroj kūno formoj, nudegus iš Nidos – pagirdavo. Pats būdamas liesas, nemėgdavo aptukusių. Nei vyrų, nei juolab moterų.

Mano kelias pro Prano namus. Visada lekiu. Skambutis: „Nesikūprink! Nešk savo naštą lengvai.“ Atsikalbu: „Aha, gera pasakyt – lengvai. Pats eini pasviręs priekin.“ (Tuomet juokiasi.)

Ir jau automatiškai, eidama pro Maestro namus, išsitiesdavau, o paskui vėl palinkstu ir skutu greitai...

Tavęs ilgisi Šiaulių žmonės. Ilgisi džiaugsmingo susitikimo ne tik scenoj. Ilgisi susitikimo Šiaulių bulvare. Gatvėse. Šventėse ir kasdieniniame pasimatyme.“

„Mąstantis žmogus“

Arvydas Juozaitis: „Rašyti apie žmogų, kurio sieloje teatras, sunku. Turi būti tikras, kad tave aplanko teatro stebuklas. (...) Bet gal verta pabandyti? Juk išpuolė laimė pažinoti Praną, jam giedant savo gulbės giesmę.

Režisieriui Albertui Vidžiūnui perkėlus į Šiaulių dramos teatro sceną mano pjesę „Salomėja – sunkiausi metai“, Pranas atliko vieną svarbiausių vaidmenų.

Žiūrėčiau ir žiūrėčiau tą spektaklį, ir ne vien todėl, kad jaučiuosi jame tarsi namuose. Pastatyme man patiko keli vaidmenys, labai patiko Pranas Piaulokas, jo vaidmuo – Aleksandras Aleksandravičius.

Tragizmą perteikti kaip sarkazmą, valdžią kaip šaržą – ne juokas. Toks buvo istorinis personažas, tokia buvo komunistinė tikrovė. Pagaliau, buvo karas, buvo Lietuvos tragizmas. (...)

Po premjeros Šiaulių teatre (2008 m. gegužės 4 d., per Motinos dieną) Pranas nebuvo kalbus, atrodė išsekęs. Normali būsena, kai scenoje palieki dalį savęs. Pokalbis su juo įkrito į širdį, ir nesitraukia iki šiol.

„Reikia rašyti, rašyti, – spausdamas lūpas, lyg žiaumodamas nuovargį, kalbėjo Pranas. – Juk matote, koks mūsų gyvenimas – gryna drama. O į dramos teatro sceną keliamas visoks vakarietiškas šlamštas. Praeis šis laikas – nebegrąžinsi. Rašykite... Jeigu galite.“

Baigė jis su keista šypsena. Šitaip šypsosi visko gyvenime matę ir jau pavargę nuo jo žmonės. Tokia šypsena – tarsi indulgencija, išankstinis nuodėmių atleidimas, nes tau sakoma: „Daryk. Jeigu pavyks – bus gerai. Jeigu nepavyks – irgi gerai. Svarbu – stenkis, o kaip bus – bus.“ Štai ir viskas.“

Gražina Mareckaitė, teatrologė, buvusi Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėja: „Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas, atėjęs į šį teatrą 1969 m. ir suvaidinęs daugiau nei 70 vaidmenų, kurių didžioji dalis – neužmirštami scenos kūriniai, personažai, tapę beveik tikromis būtybėmis. Jos lydi gyvenime jo amžininkus lygiai taip, kaip ir tikrame gyvenime sutikti žmonės – tiktai šie, sutiktieji teatro pasaulyje, šiek tiek ryškesni, išbaigtesni, tobulesnės formos.“

Trumpai

Pranas Piaulokas (gimė 1945 m. birželio 2 d. Pyktiškėje prie Endriejavo, Klaipėdos r., mirė 2008 m. gegužės 12 d. Vilniuje) – Lietuvos kino ir Šiaulių dramos teatro aktorius, Šiaulių miesto garbės pilietis.

Baigė Endriejavo vidurinę mokyklą, 1969 m. baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, atvyko dirbti į Šiaulių dramos teatrą. 1993–1994 m. Šiaulių dramos teatro meno vadovas, o 1995–2006 m. – literatūrinės dalies vedėjas, ilgametis Teatro meno tarybos narys, ne kartą rinktas tarybos pirmininku. Sukūrė apie šimtą ryškių, įspūdingų vaidmenų. Dalyvavo miesto šventėse, Šiaulių universiteto, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų renginiuose.