Prano Dauginčio pilnačių mistika

„Draugų nevalgau“, – nusišypso netoli Platelių, Visvainių kaime, gyvenantis dailininkas Pranas Daugintis, paaiškindamas, ko nedarys su trimis savo avimis: Pirštinėle, Minkštute ir Buriuku... Pasiėmęs grėbliuką ir intensyviai nuo tako braukdamas avyčių „dovanėles“, vyras šmaikštauja težaidžiantis golfą. Vien tik per pilnatį tapantis ir atstatinėjantis prieš 10-metį iki pamatų sudegusią sodybą, Pranas gyvenimo paradoksais iki šiol stebina aplinkinius: plaukioja jūrine jachta, nors gyvena iš 200 eurų nesiekiančios pašalpos. Jo paveikslų geidžia kolekcininkai, bet jis unikalios vaizduotės kūrinius iškeičia į maistą ar statybines medžiagas.

Žaliabarzdis

Išgirdęs apie iš Šiaulių jį aplankysiančius draugus, Pranas stveriasi už galvos. Pažadėjo Platelių ežere juos paplukdyti jūrine jachta, bet niekur neberanda raktų. Apvertė visus namus aukštyn kojomis, tačiau raktų – nė kvapo. Todėl išsitraukė elektrinį pjūkliuką, kuriuo žada nupjauti jachtos grandinę ir trūks plyš ištesėti pažadą draugams – surengti ne tik pasiplaukiojimą ežere, bet ir vaizdingai papasakoti legendas apie ežero vandenų skalaujamas 7 salas: Pilies, Veršių, Pliksalės, Briedsalės, Ubagsalės, Gaidsalės ir Šončelio.

Vešlią žylančią barzdą susisegęs vielute, kuria tvirtinamos duonos pakuotės, vyras sako barzdą paskutinį kartą trumpinęs, kai tuokėsi – prieš 33 metus. Ne savo noru... O kartą jo legendinę barzdą apipešiojo meškerės ritė, azartiškai betraukiant ungurį iš ežero bangų. Dar vieną sykį jis buvo tapęs net žaliabarzdžiu.

Pranas pasakoja, kad dukra, greičiausiai žaisdama su juodos spalvos plaukų dažais, nebeužsuko stipriai buteliuko, dažai ir sugedo. O kai žilę iš barzdos kaži kokiais sumetimais išvyti panoręs vyras plaukus nusidažė, pamatė, kad barzda – žalia.

Iš pradžių neteko amo, bet barzdos, kaip pasielgtų normaliai pasaulį matantis žmogus, nenusiskuto. Tądien turėjo aplankyti draugus Platelių jachtklube, tai toks visas pasigražinęs ir aplankė. Ir koks visiems buvo džiaugsmas, pamačius keistąjį Platelių dailininką, – visi puolė su juo glėbesčiuotis, fotografuotis, vaišinti.

„Barzda arba Chudožnyku mane visi čia vadina – nusijuokia vyras, paaiškindamas žodžio prasmę. – „Chudo“ rusų kalboje reiškia „prastai“, „blogai“. Senovėje visi dailininkai taip gyveno, todėl chudožnykais juos ir vadino.“

Pilnatis

Pensijoje jau esantis dailininkas per mėnesį tegauna 197 eurus pašalpos. Gyvenime kokių darbų tik nedirbo: bažnyčioms drožė Kryžiaus kelio stotis, tapė skliautus, piešė istorinius paveikslus („Saulės mūšis“, „Kunigaikščio medžioklė“, „Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ ir kt.),
įstaigose, kolūkiuose dirbo dailininku, užsiiminėjo kalvyste ir kt. Jis sako, kad valdininkai neturi dokumentų apie jo darbovietes ir gautas pajamas, todėl pašalpinė pensija tokia, kokia ir yra. O gal rimčiau vyras dokumentų paieška ir neužsiėmė? Nors, kai reikia skubiai veikti valstybės vardan – jo kraujas užverda...

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, nedaug trūko, kad būtų išvykęs ginti ukrainiečių nuo priešų. Prasta sveikata ir amžius sutrukdė.

Kai Pranas susijaudina arba didelis džiaugsmas aplanko, jam atima kojas. Bėdos prasidėjo po to, kai prieš dešimt metų sudegė jo šeimos namas su visu turtu, paveikslais, motociklu, jachta ir kt. Vyras net pateko medikų globon.

Sveikata atsistatė, bet dideli išgyvenimai kartais atima judėjimą. Pusmetį jis net neįgaliojo vežimėliu, kurį draugai parūpino, važinėjo.

Draugų jis turi daug – Praną jie labai myli ir vertina. Kur nemylės? Juk vyras kurį laiką Vilniuje budėjo nuo pat 1991 m. sausio 13-osios. Sausio 13-osios 20-mečiui jis nupiešė Adolfo Ramanausko-Vanago portretą, o Nepriklausomybės fondui paaukojo savo santaupas, gautas pardavus žmonos auksinį žiedą.

Galiausiai Pranas numoja ranka į pasakojimus apie pinigus, sveikatą ir šoka į Platelių bangelių siūbuojamą jachtą. Ir stebuklas – atranda raktus, kuriuos netyčia paliko prieš kelias dienas, bežvejodamas su žentu.

Nusijuokęs, kad grandinės pjauti nebereikės, neįtikėtinai vikriai, lyg katinas, bėgioja deniu, vyniodamas burę, iš kajutės traukdamas reikalingus daiktus. Toks jausmas, kad vanduo – ta stichija, grąžinanti visas jėgas. „Gali gyventi aukso rūmuose, bet jei nėra vandens – man netinka“, – nusišypso jis.

Pranas išskleidžia burę, kuri taip pat kitokia nei visų Platelių ežere plaukiojančių jachtų. Ją puošia fantastiškas piešinys – tigro ir drakono atvaizdai. Dailininkas pats burę ištapė. Sako neatskleisiantis, kokius dažus naudojo, tai jo paslaptis. Bet dalijasi, kad visada piešia be jokio eskizo, pieštuko – vaizdas jo galvoje. Tereikia skubiai įgyvendinti.

Jei paveikslai gimsta vienaip, tai, kuriant piešinį ant burės, būtina labai skubėti, nes dažai greit džiūsta. Pradeda piešti nuo centro ir akimirksniu „išsitaško“ visame audinyje. Taip jam tinka ir patinka toks darbas.

Platelių Salvadoru Dali net pavadinamas dailininkas neslepia – būna mėnesių, kai jokio meno kūrinio nesukuria. Bet kai ateina Mėnulio pilnatis, nepiešti jis negali. Pilnatis ypač tinkama netikėtiems paveikslams gimdyti, fantazijai siautėti. Kartais Pranas ir po kelis paveikslus nutapo per naktį – toks stiprus būna įkvėpimas.

Labiausiai jį domina portretai. Sako, kad pirma tapomą žmogų reikia sunervinti, kad atsiskleistų charakteris, ir tik tada piešti. Buvo užsakovų, prašiusių nerodyti portrete raukšlelių, tai dailininkas pasiūlė Teletabį nupiešti. Tada nebus nei charakterio, nei raukšlelių...

„Atsibundu antrą valandą nakties ir nebegaliu miegoti. Jei draugai tą dieną aplanko ir išlenkiu taurelę, tada nepiešiu. Niekada išgėręs nepiešiu. Man visi dievai tinka. Jie juk į vieną kalną – laimės žiburį – visi iš skirtingų pusių eina“, – patikslina.

O ką jis daro su darbais? Iškeičia į maistą, statybines medžiagas. Kartais visai pusvelčiui. Gyventi juk iš kažko reikia...

Lėtai

Dvi dukras su žmona užauginęs dailininkas dabar gyvena vienas. Išsiskyrė su žmona, nežino, kur ji yra... Išgyveno kartu 33 metus.

„Man dabar lengviau – piešiu, kada noriu, su avytėmis pasišneku, kada noriu. Niekas prie šono nezyzia. Turiu visišką laisvę. Atvežė va man kiliminę dangą. Svečių kartais kasdien ir tris kartus sulaukiu. Jei nevažiuotų, man būtų liūdna. Gaunu juk tokio fantastiško dydžio pensiją, kad net nežinau, kur pinigus padedu. Man dar lieka po 5 eurus, kai maisto šunims ir avytėms nuperku. Valgau sūdytus lašinius su svogūnu ir pakanka...“ – sako jis.

Kai sudegė Dauginčių namai, draugai padovanojo 10 m ilgio vagonėlį. Pranas jį apsimūrijo. Įsirenginėja naujus namus pamažu, nes jo devizas – skubėk lėtai.

Dailininkas sako supratęs, kad moka ir nori piešti, kai tikrąja ta žodžio prasme iškrito iš antro aukšto. „Statėme Klaipėdoje polikliniką, gyvenau bendrabutyje. Per langą lipome, o aš iškritau... Tada pradėjau ir piešti, ir drožinėti, ir kalti – viską. Dabar pats juokiuosi – pas Dievulėlį buvo daug kioskiukų pristatyta. Muziką ėmiau, dailę ėmiau, drožinėjimą, kalvystę ėmiau. Paskutiniame kioske prekiavo protu, bet kioskas buvo uždarytas. Taip ir nepaėmiau proto“, – dėsto savo filosofiją.

Pranas buvo įstojęs studijuoti meno Maskvos universitete. Sako neakivaizdžiai lankęs paskaitas pas profesorių Rotanovą. „Padariau porą darbų, o jis man atsakė ieškoti paties savęs, nes jis man niekuo nepadės. Skaičiau knygas apie dažus, drobes, mane viskas domino. Ir taip pradėjau piešti“, – dailininko gimimo istoriją pasakoja vyras.

Per 36 metus P. Daugintis naujų baldų pirko tik stalą ir sofą. Sofa per mėnesį sulūžo, todėl Pranas dabar įsigyja tik senus baldus, kuriuos pats restauruoja ir naudojasi. „Mėgstu knebinėtis“, – šypteli.

Su žmona Pranas susilaukė trijų dukrų. Vidurinioji mirė dar kūdikis nuo staigios mirties sindromo. „Ant rankų užgeso Laimutė...“ – susigraudina ir ima rodyti dukrų nuotraukas, kurių dalis – apdegusiais kampais. Vienos anūkės portretas dabar jau ant molberto, kur laukia senelio dėmesio.

„Mano studijoje abi dukros užaugo. Be jokio vaikų darželio. Aistutės paveikslai net į Prancūziją yra iškeliavę. Dar pasirašyti nemokėjo, o jau piešė“, – šypteli dailininkas.

Driežas

Iš kur Pranas turi jachtą, jei jo buvusioji sudegė? Jachtą jam padovanojo draugai. Vyras sako visą gyvenimą stengdavęsis dėl kitų, o dabar viskas grįžo dešimteriopai. Ne tik draugai, bet ir draugų vaikai atvažiuoja, nuperka, ko reikia, atveža. Neprašyti padeda. Net pasirūpino, kad vis prasčiau matančios jo akys būtų operuotos. Vieną išoperavo, o antros niekaip negali dėl šokinėjančio kraujo spaudimo.

Pranas yra klaipėdietis, tačiau augo vaikų namuose. Kai jam buvo 1,5 metų, mamai buvo atimtos motinystės teisės. Tėvas sėdėjo kalėjime.

Dailininkui išgarsėjus visoje šalyje, pradėjo pas jį važiuoti giminės, prisistatinėti pusbroliais, pusseserėmis. Tai dailininkas ėmė ir paklausė, kur jie buvo, kai jam buvo pusantrų metų...

„Mama gyveno Kuršėnuose, prie Ringuvos upės. Aš jos nelankydavau, nes nežinojau, kur ji gyvena. Kai mama numirė, kažkur mane internete surado vienas bitininkas, griūvančią mamos sodybą pardaviau už 5 tūkst. Eur. Pinigų man labai reikėjo, namui stogą uždengiau. Ne, nepykstu aš ant mamos. Savo šeimoje ji atstumtoji buvo, nemylima“, – paaiškina.

Pranas sako atsimenantis visų vaikų, su kuriais augo įvairiuose šalies vaikų namuose, vardus, pavardes. Kartą sutiko ir vaikų namų direktorę, kuri buvo jį vagyste apkaltinusi prieš visus draugus. „Laikiau ant jos pyktį. Tada pasakiau, kad vis dėlto neėmiau tų pinigų. Kaip man ant dūšios palengvėjo“, – šypteli vyras, pasigirdamas, kad mokykloje mokėsi vienais penketais. Atmintinai viską, ką mokytoja pasakojo, atkartodavo.

Bet buvo ir judrus. „Kaip vijurkas. Direktorė mane vadindavo driežu. Politechnikume lankiau kovos menus. Vienuoliktokai nuo manęs, aštuntoko, į skudurus gaudavo. Surasdavau kokį skriaudžiamiausią vaiką, paimdavau savo globai, kad niekas nesityčiotų“, – paaiškina.

Prano kūnas išpieštas tatuiruotėmis, dailininkas sako pirmąją pasidaręs būdamas vos 12 metų. Sovietmečiu už tatuiruotes būdavo baudžiama. „Manęs nenubaudė. Pirma reikia pagauti“, – nusijuokia ir surimtėjęs prisipažįsta niekada nemėgęs ir nemokėjęs prašyti. Ir dar pasako nežinantis, kas yra meilė...

„Manęs vaikystėje mama neapkabino... Todėl. Babytė, kuri gyveno Klaipėdoje, Šermukšnių gatvėje, mane mylėjo, bet sekmadieniais neleisdavo į žvejybą. Duodavo rublį, kad į bažnyčią nueičiau. Maldaknyge kartą gavau per galvą. Dairiausi bažnyčioje, man tie paveiksliukai visur tokie gražūs buvo. Ir kažkokia babcė man su ta maldaknyge... Ne tiek skaudžiai, bet koks garsas buvo...“ – numoja ranka.