Pralinksmėk, žmogau! Jau tuoj vasara!

Ne vienas dabar tvirtina, kad kažkas žmonėms atsitiko. Jokio sąžiningumo, vien barniai, neapykanta, pavydas... Pajuodęs pasaulis. Ugniagesiai, gamtininkai, rašto ir žodžio žmonės vis aiškina, prašo, o prasidedant pavasariui išvažiuoji už miesto – žolė dega, ir tas jos deginimas yra kaip žmonių nesusiklausymo juodas simbolis. Darbovietėje, parduotuvėje, autobuse, netgi šeimoje į tau tartą skaudų žodį gali rasti dešimt panašių. Ar liksi teisesnis? Ar tapsi laimingesnis? O juk pražystant medžiams, tuokiantis sparnuočiams ir žengiant į vasarą norisi visai kitko. Kodėl į mūsų gyvenimus taip sunkiai kelią randa geri žodžiai, bent truputis meilės, paprasčiausias optimizmas?

Man net pasiūlymas, kad 50 proc. žinių mūsų informacinėse priemonėse būtų optimistinės, neatrodo toks kvailas. Aišku, kvaila jei tai norima įteisinti priverstiniu būdu. Nors Europos šalyse net leidžiami įstatymai, įpareigojantys įstaigas ir įmones, kad jų valdyme dalyvautų ne mažiau nei 50 proc. moterų vadovių. Tai bent man asocijuojasi su 50 proc. optimistinių žinių.

Nusileidus lėktuvui vieni ploja, kiti aiškina, kad taip elgiasi tik „runkeliai“. Šiuo atveju nebijau prisipažinti, jog aš tarp tų „runkelių“.

O kad žinotum, kaip turėti tai, ko trokšti, būti tuo, kuo nori būti, ir kaip daryti tai, ką trokšti daryti. Kaip ten bebūtų, optimizmas yra esminis emocinės gerovės elementas. Nors šmaikštuoliai skelbia, kad gerai informuotas optimistas tampa pesimistu.

Kažkuris protuolis teisingai pasakė, jog optimizmas yra anaiptol ne koks kvailas džiūgavimas, kad esi ir aplink šilta, gražu ir gera, o tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą. Be abejo, optimizmas nėra įsitikinimas, kad viskas bus gerai ir kad po nakties visada išaušta rytas. „Pesimistas mato sunkumus kiekvienoje galimybėje, optimistas – galimybes kiekviename sunkume“, – sakė Vinstonas Čerčilis. O Rėjus Bredberis paprasčiausiai apibūdino, jog optimizmas reiškia tik viena – galimybę elgtis optimaliai.

Optimizmą galima apibūdinti dviem požiūriais: polinkis pastebėti teigiamas gyvenimo puses, pozityviai vertinti realybę arba filosofinis požiūris, pagal kurį egzistuojantis pasaulis yra geriausias iš visų galimų ir racionaliai sutvarkytas. Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, kad ir taip, ir ne. 50 proc. – genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus. Tad optimizmo reikia ir mokytis.

Kaip pas mus būti optimistu? Pavyzdžiui, mūsų mažas mėnesinis atlyginimas lygus mažam vakariečio savaitiniam atlyginimui. Tokiu atveju ir mes, ir jie vienodai skundžiamės. Yra paskaičiuota, jog norint žmogui būti visiškai laimingam, reikia uždirbti 75 tūkst. Eur per metus. Pas mus irgi tokiu gali būti. Parduok butą, baldus, automobilį, papuošalus, turėsi tuos 75 tūkst. Eur ir galėsi būti laimingas. Dar galima pabandyti tapti Seimo nariu vien todėl, kad kavos puodelio kaina Seimo valgykloje – 20 ct. Nors kartais diena susiklosto taip, lyg kelią būtų perbėgusios trylika juodų kačių su tuščiais kibirais.

Žvelgiant į šių dienų valdančiuosius, galima sakyti, jog tarp senovės lietuvių kunigaikščių irgi visko buvo, bet jie matė stiprią Lietuvą ir už tokią kovojo. Kur dingo tie didžiavyriai? Atrodo, kad jeigu pradėsime gyventi be korupcijos, subyrėsime. Per rinkimus – kaip projekte „Auksinis balsas“: iškart girdi dainavimą, o tik vėliau pamatai žmones.

Visad galvojau, jog geriausia dovana – rožė ir knyga. Rožė simbolizuoja meilę, knyga – amžinybę. Kažkada tai paaiškinau vienai moteriai, bet ši sviedė knygą ir paprotino: „Durniau, amžinybės simbolis moteriai – aukso žiedas, ypač su briliantais.“ Nors gal ta moteris ir teisi, nes kartą pravėriau vieno valdininko kabineto duris ir mačiau, kaip šis purtė prieš tai buvusio kliento dovanotą knygą. Niekas neiškrito.

O gal geriausiai gyventi taip, kad net vagių nebijotum, nes ką jie bute ras be banko paskolos sutarčių? Praeinant pro prekybos centrą tirtantis vyriškis prašo vieno euro. Atsakau, kad negaliu padėti, ir parodau „Laiptų“ galerijos darbuotojo pažymėjimą – neuždirbu pagalbai savo artimui. Žinoma, absurdas, kad, pavyzdžiui, kultūros leidinio redaktorius uždirba tiek pat, kiek ir skrajučių dalintojas. Bet, atrodo, situacija gerėja – skrajučių dalintojų nebereikės, nes ant daugelio pašto dėžučių regėjau užrašus „Reklama nepageidaujama“.

„Užtenka man kalbėti apie save, geriau tu pakalbėk apie mane“ ir „Nėra lengva būti pranašesniam už visus, kuriuos pažįstu“, – sako narcizai. Narcizas – tai savimyla, tačiau šis sutrikimas kyla būtent iš nemeilės sau. Mūsų visuomenė tampa vartotojiška, o tai geriausia terpė narcisizmui.

Jau esu rašęs apie amerikietę Aną Halprin, kuri būdama 51-erių išgirdo baisią diagnozę – žarnyno vėžys. Medikai tikino, kad padėti jai nebegalima, nes ligos stadija pažengusi. Atrodytų, A. Halprin nebuvo kitos išeities, tik susitaikyti su artėjančia mirtimi. Tačiau ji pasirinko kitą kelią – pradėjo šokti. Neįtikėtina, bet šoka ji jau 40 metų. Šiandien 92 metų sulaukusi moteris teigia taip išsigydžiusi vėžį. „Pasveikimo mechanizmas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje, tiesiog reikia leisti joms veikti“, – sako moteris. Šiandien ji pasirodo įvairiuose šokių festivaliuose ir moko šokio kitus.

Gaila, kad net orai, o ypač jų prognozės šiandien neatneša optimizmo. Sako, Lietuvoje sunku būti optimistui vien todėl, kad oras tam netinkamas. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje Žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos ir nematė. Nepasitenkinimą dėl prastų orų mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Lietuvos sinoptikai aiškinasi, jog ilgalaikių orų jų tarnyba neprognozuoja. Tai daro Europos centras, iš kurio paimtus duomenis lietuviai pateikia šalies gyventojams. Girdėjau sinoptikus, besiskundžiančius, jog būna tokių situacijų, kai iš dviejų modulių gaunama visiškai skirtinga informacija, pavyzdžiui, vienas rodo, kad rytoj bus 20–25 laipsniai šilumos, o kitas – 25–30.

Pasirodo, tokiu atveju sinoptikas pats turi nuspręsti, kuris modelis apskaičiavo oro prognozę tiksliausiai. Ir galiausiai numatydamas, kaip ciklonai ar anticiklonai gali judėti, savo galvoje turi įvertinti ir pats padėti tašką, kad bus taip. Todėl šiais laikais orus atsargiai prognozuoja ir Naglis Šulija, ir Palmira, ir orų berniukai arba mergaitės ar dar kas nors kitas. Kalba aptakiai, teigdami, kad orai svyruos (tai šals, tai vėl atšils), neleis pamiršti skėčio.

Iš tekstų apie optimistus susidarė nuomonė, kad jie yra žmonės, kuriems viskas gerai. Jie visada laimingi ir jiems gerai taip, kaip yra, jiems nesvarbūs kitų žmonių kandūs komentarai. Bet radau ir vieną trūkumą – optimistams juk gerai bet kuriuo atveju, jie nesistengia, kad būtų geriau, nei yra dabar. Jie netobulėja.

Kaip ten bebūtų, optimizmą reikia gretinti su žodžiais „laimingas, teigiamas, įsitikinęs, linksmas, klestintis, idealistinis, žydintis, žvelgiantis į šviesiąją gyvenimo pusę, kupinas vilties, perspektyvus, šviesus, rožinis, prognozuojantis, kad ekonomika atsigaus ir gyvenimas iki metų pabaigos pagerės“.

Su pesimizmu gretinami žodžiai „nusiminęs, nusivylęs, liūdnas, ciniškas, beviltiškas“. Bet pastebėjau, kad visi dabar labiau gerbiame pesimistus. Literatūra užkėlė tokį žmogų ant pjedestalo ir pavertė jį romantišku herojumi. Pesimizmas netgi tapo neatskiriamu rafinuoto intelektualo bruožu. Optimizmas, girdi, sunaikina emocinį turtingumą.

Optimistai dabar net nervina. Galbūt todėl, kad jiems pavydime to vaikiškumo ir naivumo. Patys tokie būti negebame, tai ir pykstame. Netgi prie tokių žmonių būti ilgai negalime. Optimistų strikinėjimas iš laimės atrodo kvailas, beprasmis. Bet gal jiems taip lengviau gyventi? O galbūt jie tiesiog dengiasi „laimės kauke“, o viduje tiesiog tęžta iš sielvarto?

Visad mąsčiau, kad dabar pesimistų daug daugiau negu optimistų. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai ir net 89 proc. apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius 5 metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis.

Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje – beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.

Kur slypi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kuo labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slėpti nesėkmes, dažniau galvoti apie laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasčiausiai mylėti save.

Optimistė moteris apie vyrą mąsto, kad štai kartą jis pabus ir supras, kaip ji jam yra reikalinga, tačiau tuo metu ji prabus šalia to, kuris tai jau suprato anksčiau. O sugyventinį, man atrodo, tiktų vadinti žaismingesniu vardu, pavyzdžiui, „gyvenimo pakeleiviu“.

Ir pabaigai keletas trumpų faktų: optimistai dažniausiai turi daugiau draugų ir veiklos, besijuokiantis žmogus erzina mažiau nei amžinai burbantis, optimistai yra atsparesni ligoms ir ilgiau gyvena. Tiesa, todėl kad optimistai gyvena turtingą gyvenimą, jie turi antsvorio bei jų prasta atmintis. Prasta atmintis todėl, kad ką sužinome linksmomis akimirkomis, greitai išgaruoja iš galvos, o įvykiai liūdnomis valandomis ilgai įsimena. Be to, optimistai daug mažiau brangina santykius manydami, kad viskas tik į gera, net išsiskyrimai. Bet svarbiausia, jie nesigadina nervų, nes, nesunkiai galima spėti, šiandien blogai galbūt pusei pasaulio žmonių. „Neilginkit mokslo metų!“ neša plakatą streikuojantys, žodyje „neilginkit“ – „y“. Bent man atrodo, kad nėra ko tų metų ilginti, tačiau pamačius tą „y“ kyla minčių, kad gal ir vertėtų.

Sako, kaip pradėjai dieną ar savaitę, tokia ir bus toji diena ar savaitė. Tas pats, be abejo, ir su vasara. Jei ją pradėsime gerai nusiteikę, ji gera ir bus.