Prakalbinti akmenį

Valius Remeika – jaunas skulptorius, pabaigęs Vilniaus dailės akademiją Telšių dailės fakultetą taikomosios skulptūros specializaciją, priklausantis Pasvalio rajono „Rats“ profesionalų menininkų klubui, o taip pat ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narys.

Saločiuose mane pasitiko gandras. Po ką tik nulijusio lietaus išdidžiai vaikščiojo prie Mūšos ir į mane, pasiklydusį svečią, net nekreipė dėmesio. Šalia upės pamačiau valtį ir iš jos semiantį vandenį jauną vyrą. Linksmai nusiteikęs, pakankamai greitai darbavosi, kaip ir gandras, jis į mane tik žvilgtelėjo akies kampučiu, maloniai linktelėjo galvą ir toliau tęsė savo pradėtąjį darbą. Taip. Tokie tat Saločiai: žali, gaivūs, su įtariais, bet maloniais kaimynais.

Neiškentęs paklausiau jauno vyro: - Ar jūs ir esate tas... skulptorius? – Taip, aš tas skulptorius – maloniai nusišypsojo ir tiesė ranką pasisveikinimui. – O iš ko mane pažinote?

Tiesą sakant, tokio žmogaus nebuvo neįmanoma pažinti. Šiais metais rugpjūčio 23 dieną Baltijos kelio minėjimo renginyje (Panevėžio – Rygos 51 kilometre) atidengėme paminklą, kurio autorius stovėjo priešais mane ir su smalsumu laukė pasiaiškinimo.

O ką aš jam galėjau ir pasakyti, kad mane sudomino jis ir jo asmenybė? Kad tikėjausi skulptoriaus, kuriam per 60 metų ar net daugiau?

Kai jaunimas taip skuba gyventi, net nesusimąstome, kad dar yra jaunų žmonių, kurie trokšta prakalbinti akmenį. Ir dar tokį didžiulį! 15 tonų sveriantį akmenį! Mano galvoje buvo daugybė klausimų, bet susivaldžiau. Aš juk atvažiavau čia, net nesusitaręs su skulptoriumi. Aklai važiavau, juk numaniau, kad tikrai šiame miestelyje tokį žmogų visi pažinos ir mane nukreips reikiama linkme.

Ne vienas sutiktas kelyje žmogus rodė reikiamą kryptį link Mūšos ir linksėjo galvomis, kad jų salotiškis Valiukas – geras vaikis, darbštus ir nagingas, geranoriškas ir paslaugus.

Privažiavau iškaltą akmenį su užrašu Bauskės 11, kuris jau pats kalbėjo už save. Čia. Tikrai, čia gyvena Valius Remeika. Tačiau žvilgsnis mestas į akmenį neužsilaikė, bet užstrigo ties skrendančiu gandru, kuris mane ir atvedė prie Mūšos. Ir pabandyk tu netikėti Dievo siųstais ženklais!

Visgi išdrįsau Valiaus paklausti: - Gal galėtumėte aprodyti savo darbus? Norėčiau pamatyti juos iš arti.

Kelias sekundes Valius smalsiai apžiūrinėjo mane, tarsi tikrindamas, ar tikrai aš vertas jo pasitikėjimo ir ar nusipelnau jo darbų apžiūrėjimo. Visgi, jis išliko mandagus ir pakvietė pas save į svečius.

Keliavome netoli... ką tik buvo nuliję. Kvepėjo besibaigiančia vasara. Ėjome tylėdami, tarsi mėgautumėmės paskutinėmis tylos akimirkomis.

Vos įžengus į kiemą buvo galima pamatyti akmenis: smulkūs, mažučiai, kiti gerokai didesni už žmogaus galvą buvo suversti į krūvą. Valius tarsi apgailestaudamas prasitaria, kad ne visoms idėjoms užtenka laiko, o šitie akmeniūkščiai jam tarsi priekaištas, kad ne visus jis juos prakalbina.

Į kiemą išskubėjo žvitri moterytė. Supratau, kad tai Valiaus mama. Kažką pasvalietiška tartimi sučiauškėjo Valiui, o su manimi pasisveikino. Supratau tik tiek, kad kviečia į vidų pasivaišinti kava, kad tuoj vyras Juozas (Valiaus tėtis) atneš obuolių ir kriaušių.

Valiaus mama žaismingai šypteli, o sūnui kaprizingai sušnabžda, kad parodytų savo vaikystėje gamintus darbus. Nustembu, įdomu, kas per darbai?! Sugundo pasmalsauti. Valius kukliai nuleidęs akis atidaro duris: prieš mane atsiveria koridorius, kurio gale dar vienos durys. Stiklinės! O už jų prikrauta akmens, metalo ir medžio skulptūrų! Oho! Toks jaunas, o tiek pridaryta.

Valius teisinasi: - dar vaikystėje lankiau po pamokų Pasvalio dailės skyrių, kuriame užsiėmiau keramika...

- Visi vaikai kaip vaikai prašydavo lauktuvių saldainių, - taria mama atbėgusi iš virtuvės, - ar įdomesnio žaislo, o vat mano Valius plastelino... – mama, net susigraudina. - Jis norėjo savo darbelius išmesti, o aš jam neleidau. Juk tiek čia darbo įdėta! O gal, kada pats turės sūnų ir galės jam parodyti savo darbelius... – skubiai mama pasakiusi bėga į virtuvę, mat virdulys užkaito – metas užplikyti kavą.

Valius kruopščiai, kritiškai ir įtariai apžiūrinėja darbus, net numoja ranka: - Jie tikrai ne visi verti dėmesio, bet man jie mieli. Kiekvienas darytas darbas primena tam tikrą laikotarpį, - taria vesdamas mane į svetainę, kurioje pasitiko tėvas su obuoliais, kriaušėmis, medumi ir įvairiomis vaišėmis. Mama suskubo nešti kavos. Prisėdome pasikalbėti.

– Valius kuklus, – santūriai taria tėvas, - nemėgsta girtis darbais, o dirba jau keleri metai ir prie didelių užsakymų, na, žinoma, kad Akmenės Karpėnų atsiųstas akmuo neprilygo nė vienam. Kiekvieną kartą jis pasiryžta naujiems iššūkiams, kad ir dabar, va, neseniai jo keli darbai iškeliavo į Kauno rajone vykusį renginį „Skambantis kadagių slėnis“, kur kartu su gatvės artistais vaidino ir jo pagaminti akmens gaminiai.

Valius nusikvatoja: - Pamaniau, nu nieko sau, kad atsiuntė Akmenė akmenėlį - tai atsiuntė. Man tai buvo iššūkis, kurį priėmiau ir su kuriuo susidorojau, kaip manau. Visi kiti prieš šį didingą akmenį dabar atrodo mažučiai lyg žemės grumsteliai.

- Visgi, Valiau, pasakykit, kada jūs atsiskleidėte kaip skulptorius, mokantis prakalbinti akmenį, - man knietėjo sužinoti šiek tiek daugiau apie jo darbo specifiką.

Valius mąsliai nusišypso: - Esu dėkingas likimui, kad mane išvedė iš padavėjo darbo ir atvedė į pirmąją parodą, po kurios gavau užsakymą paminklą pagaminti tremtiniams atminti. Tai buvo vienas iš rimtesnių užsakymų, dėl kurio teko pasidarbuoti ne vieną dieną. Žinote, akmenį apdirbti išties įdomu. Jis kiekvieną kartą vis kitoks... jo tekstūra skiriasi. Jis kartais būna toks kaprizingas lyg aikštinga moteris, prie kurios bandai ir iš vienos, ir iš kitos pusės prieiti. Jis visada nustebina, o jo ilgaamžiškumas, gyvybingumas įkvepia kiekvieną kartą vos tik prie jo prisilieti... Išorė dažniausiai apgaulinga, o vidus visada pateikia skulptoriui plačią spalvų gamą... Jis ir šiltas, ir šaltas, juk sniegas nutirpsta pirmiausia nuo akmens, juk saulė pirmoji jį pabučiuoja, - kai Valius pasakoja, jo veidas nušvinta kitomis spalvomis, atsiveria tarsi nugludintas akmuo.

- Taip. Jis tarsi iš kitos planetos, - pamanau ne kartą, stebėdamas jį ir tėvus. Kiek reikia kantrybės ir darbo įgyvendinti ant akmens apgalvotus ir apdirbtus eskizus. Visgi pasiryžtu, paskutiniam klausimui.

- Valiau, o jūs mieliau dirbate ryte, ar... – smalsiai stebiu jį, - Valius, laikydamas rankose mažą akmenuką žiūri į jį ir taria: - O visgi ne laikas svarbiausias indikatorius, bet idėja arba kada man akmuo nusprendžia atsiverti, kada jo dvasios į mane prabyla, tada aš einu prie jo ir šveičiu, poliruoju, darau ornamentus, kol jo dvasia nutyla ir... laukiu, kol jis vėl prabils...

Tegul prabyla Tau akmenys, jaunasis skulptoriau, ne kartą... Tegul įamžinti Tavo darbai paliečia ne vieną gimusią kartą. Tavęs nebebus, bet akmenys kalbės ir bylos Tavo didžius darbus.

Išlydi tėvai ir Valius mane atgal į kelionę, prikraudami pilną pintinę obuolių, o skrendantis gandras primena man, kad laikas grįžti namo.

P.s. daugiau Valiaus Remeikos darbų galite pamatyti internetinėje svetainėje skulpturele.lt