Pradinių klasių mokytoja R. Raudonienė: „Savo darbe matau didelę prasmę“

„Labas rytas, mokiniai! Atsiverskite vadovėlius!“ – šiuos žodžius iš mokytojo lūpų ko gero galima išgirsti bet kurioje klasėje vos nuskambėjus skambučiui, tačiau prasidėjus pamokai vadovėlius atsiversti raginančių žodžių iš savo mokytojos neišgirsta Alytaus Vidzgirio mokyklos antrokai. Čia po pradinių klasių mokytojos Robertos Raudonienės ištarto „Labas rytas!“ seka klausimai: „O kaip tu? Kaip jautiesi? Gal neišsimiegojai naktį?“

„Gal ir esu šiek tiek kitokia. Palaikau labai artimą ryšį su vaikais. Nevengiu apsikabinti,  pasakyti  „myliu“ ar „pasiilgau“, – apie draugišką ryšį su mokiniais pasakoja R. Raudonienė.

Tai, kad tarp mokinių ir mokytojos yra ypatingas ryšys, išduoda ir vaikų elgesys – per pravertas klasės duris  įbėga keli antrokai, kurie skuba ne į savo suolą, o apkabinti mokytoją. 

„Mūsų mokytoja pati geriausia. Mes su ja draugaujame nuo darželio laikų. Ji mums labai patinka ir niekada ant mūsų nerėkia“, –  mylimą mokytoją giria aštuonmetis Adolis. Jam pritaria ir klasiokas Joris.

„Mano mokytoja labai gera, nes ji nepyksta, jei padarome ką nors negero, o kai reikia ir paguodžia“, – puikia mokytoja džiaugiasi mažasis Marijus.

„Mes daug bendraujame. Kartais vaikai sako: „Mokytoja, mes prašnekėjome visą pamoką“, o aš sakau, kad šnekėti irgi yra pamoka“, –  prisipažįsta mokytoja.

Būti mokytoja lėmė likimas

Dirbti pedagoginį darbą Roberta pradėjo prieš dešimtmetį Vilniuje. Tiesa, sostinės gyvenimas nepatiko Robertos vyrui, tad šeima prieš ketverius metus sugrįžo gyventi į Alytų. Alytuje Roberta rado darbą lopšelyje-darželyje „Boružėlė“. Čia ji kelerius metus dirbo priešmokyklinio ugdymo auklėtoja, o prieš beveik dvejus ji papildė Alytaus Vidzgirio mokyklos pedagogų gretas. 

Būti mokytoja R. Raudonienei, kaip ji pati sako, lėmė likimas. „Kai baigus dvylika klasių reikėjo kur nors stoti, aš norėjau stoti bet kur. Tais laikais mes stojome į miestą, o ne į specialybę – mes stojome į Vilnių ar į Kauną, specialybės nesirinkome. Tuomet aš norėjau būti viskuo: astronaute, medike, kosmonaute, chemike ir net norėjau dirbti archyve. Mano norai aplinkiniams kėlė juoką, bet tuo metu aš tikrai nežinojau, ko noriu, ir tik per atsitiktinumą įstojau į edukologiją. Kas ta edukologija, nežinojau, bet aš juk įstojau į Vilnių“, – apie profesijos pasirinkimą pasakoja R. Raudonienė. 

Nors studijų krypties pasirinkimas buvo spontaniškas, mokslai universitete Robertai sekėsi puikiai.

„Ko gero mano kelias buvo užkoduotas. Aš ir kitiems sakau, kad pedagoginį darbą dirbu ne iš pašaukimo. Tiesiog nutiko taip, likimas mane atvedė ten, kur turiu būti“,  – svarsto mokytoja.

Darbas su vaikais Robertai labai patinka. „Aš šiame darbe matau labai didelę prasmę. Daug mano pažįstamų, draugų ir net mano vyras man pavydi mano darbo. Jie taip pat laiko jį labai prasmingu “, – sako pradinių klasių mokytoja. 

Džiaugiasi stipria ir draugiška Vidzgirio mokyklos bendruomene

Per savo pedagoginio darbo praktiką Roberta nėra turėjusi vaiko, prie kurio ji nebūtų galėjusi prieiti. „Nesakau, kad taip bus visą laiką, bet kol kas aš randu būdą, kaip galima tai padaryti. Tiems vaikams, kuriems reikia daugiau laiko, aš jo duodu – atsitraukiu, pabūnu stebėtoja. Kai kurie vaikai jau pačią pirmą dieną vos mane pamatę puola man į glėbį, tad su jais galiu iš karto eiti į artimesnį kontaktą.  Prie kai kurių reikia kurį laiką pratintis. Tad jei praėjus dvejiems mėnesiams mokinį pavyksta apkabinti, labai tuo džiaugiuosi“, – atvirauja mokytoja. 

Roberta puikiai pamena studijų metu vieno iš savo dėstytojų išsakytą mintį, kuria darbe vadovaujasi ir šiandien: „Iki vaiko lygio reikia ne nusileisti, o pakilti“.

Roberta džiaugiasi stipria ir draugiška Alytaus Vidzgirio mokyklos  bendruomene. „Čia dirba profesine prasme stiprūs mokytojai. Aš paskui juos nespėju. Bandau įnešti kažką naujo iš tos patirties, kurią esu sukaupusi anksčiau, tačiau labiau už viską stengiuosi neatsilikti nuo šaunių čia dirbančių mokytojų.“

Paklausta, ar norėtų keisti profesiją, Roberta net nesvarsčiusi sako, kad to tikrai nedarytų. Karjeros ambicijų ji teigia turinti, bet net jei jos atsivertų dabar, Roberta jų atsisakytų, nes negalėtų palikti šiuo metu ugdomų vaikų ir jų tėvelių.

Artėja Tarptautinė mokytojų diena... Šios gražios šventės proga Joris, Adolis, Marijus ir kiti jų klasiokai mylimai mokytojai linki išlikti pačia geriausia, niekada nepykti, būti linksma ir šaunia. Tad belieka palinkėti, kad šie R. Raudonienei skirti antrokų linkėjimai išsipildytų.