Pra­din­gu­sių na­mų gat­vė­je iš­ki­lęs ar­chy­vas

Vir­gi­ni­jus Nek­ra­šas, Šiau­lių re­gio­ni­nia­me vals­ty­bės ar­chy­ve dir­ban­tis men­to­rius, pa­si­tin­ka pa­slap­tin­ga­me pastate Vilniaus gatvėje –  dau­ge­lis pro ša­lį praei­na, bet ne kiek­vie­nas užei­na. Tad už­su­ki­me mes.

Vadino „kolchoznikų“ archyvu

„Seniau ateidavo Šiaulių universiteto Istorijos katedros studentai, jų dėstytojai. Dabar dažniausiai užsuka kraštotyrininkai. Seniau būdavo populiaru rašyti kolūkių istorijas, o dabar – kaimų istorijas“, – šypsosi V. Nekrašas.

Čia apsilankyti gali ir kiti interesantai, tik dokumentai iš saugyklų su asmens duomenimis ne visus pasieks. Bet apie save ar kaimų istorijas rašantiems žmonėms galima rasti informacijos.

„Mūsų archyvas dabar daugiausia apima sovietinį laikotarpį, nors seniau mes turėjome XVI a. dokumentų (1568 m.). 7–8 deš. pradžioje buvo nurodymas iš Maskvos – dokumentus, sudarytus iki 1918 m., perduoti į Lietuvos valstybės istorijos archyvą Vilniuje, o 1918–1940 m. ir karo laikotarpio (1941–1944 m.) – į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Likome, kaip vilniečiai juokdavosi, „kolchoznikų“ archyvu, nes teturėjome vien sovietinio laikotarpio dokumentus – 1940–1941 m. ir nuo 1944 m. rudens“, – pasakoja mentorius.

Praėjusio amžiaus pabaigoje į Vilnių išvežti dokumentai ten ir susisteminti, grąžinti juos į Šiaulius nebėra galimybių. „O mūsų saugomais dokumentais domėjimasis dar neatėjo. Žmonės patys dar atsimena tuos laikus“, – šypsosi V. Nekrašas.

Pradingusių namų gatvė

V. Nekrašas pasakoja, kad pokariu archyvas buvo NKVD patalpose, dabartinio Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato rūsy, vėliau – buvusio Šiaulių pedagoginio instituto rūsy, o 1961 m. archyvas įkurtas naujame pastate Vilniaus g. 160.

Prieš karą šioje Vilniaus g. atkarpoje stovėjo daugiausia žydų nameliai. Tai liudija tame pačiame archyve saugomos mokesčių inspektorių deklaracijos.

„Jos vienos įdomiausių mūsų archyve, – sako V. Nekrašas ir verčia autentiškos deklaracijos lapus. – Vilniaus g. 160 – B. Šeras ir F. Pelcas, matyt, buvęs žydų plytų sandėlis tuo adresu. Jie pateikė deklaracijas Mokesčių inspekcijai nuo 1939 iki 1943 m., inspektorius patikrindavo ir nustatydavo mokestį. Vėliau nurodoma, kad čia stovėjo medinis gyvenamasis namas. Dar vėliau – namas numeriu 162, savininkė – Zilbermanienė. Prieš karą čia buvo gyvenamasis namas ir sandėlis. 1938 m. rugpjūčio mėnesio deklaracijoje minima, kad tai – 164 namas. Turto savininkas – Valančius, namas plytinis, nurodomos dirbtuvės, sandėliukas. Surašyti gyventojai, nurodoma, kad buvo vaistinė, spaustuvė, grafika, grūdų sandėlis, ūkio trobesys. Namas Nr. 166 – vėl Zilbermanienės. Rašoma, kad namas gyvenamasis, betoninis.“

1950 m. kampinis namas, buvęs „Baltijos“ restoranas, numeruotas 164, vėliau pavirto 166, o nuo 160 iki 166 liko tarpas. Pasak V. Nekrašo, tai turbūt vienintelis pradingusių namų ruožas Vilniaus g., archyvo pastatas jame ir įspraustas.

Išsipūtęs į kiemą ir „įlindęs“ į butą

Būtent archyvui 1961 m. projektuotas pastatas buvo išskirtinis – suplanuotos erdvės, sustiprinta perdanga, kad išlaikytų lentynų spaudimą. 2005–2007 m. vykdyta pastato rekonstrukcija, pristatytas 4 aukštas ir priestatas vidiniame kieme. Jame įrengtos naujosios saugyklos.

„Tai buvo vienas iš pirmųjų specialiai statytų archyvų. Ne bažnyčiose, rūsiuose dokumentams saugoti, kaip buvo iki tol“, – sako pašnekovas.

Archyvo pastatas vizualiai, žiūrint iš viršaus, buvo siauresnis, o dabar yra išlindęs į kiemą. Atėję žmonės nustemba – bulvare archyvas atrodo nedidelis, bet, atsivedus į kiemą, pasirodo visas didingumas.

Įdomu ir tai, kad archyvo patalpos „įlindusios“ į 158 namo vieną butą. „Viršuj žmonės turi butus, o pas mus – kabinetai“, – šypsosi mentorius ir aprodo buvusį trijų kambarių, 88,1 kv. m butą.

Senojo pastato perdanga yra silpnesnė, nors ir pritaikyta archyvui, bet naudojama tik stacionarių lentynų saugykloms. „Bijojome, kad nenugarmėtų, nes popierius sveria daug. Viena lentyna 1 kv. m spaudžia 1,5 t, o mobilusis stelažas – daugiau nei 2 t“, – aiškina pašnekovas.

4 saugyklos įrengtos senajame pastate, o kitos 4 – priestate. Pastarajame perdanga stipresnė, metalinės sijos, specialiai sutvirtintos, todėl įrengtos stumdomos lentynos. Taip sutaupomas plotas, bet prarandamas laikas, nes, norint prieiti prie vienos lentynos, reikia pastumti visas kitas. Nors jei žinai, ko ieškai, gali surasti ir per 3 min.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba 2011 m. įgyvendino projektą „Elektroninio archyvo infrastruktūros sukūrimas“, todėl šiandien Šiaulių regioninis valstybės archyvas pagrįstai laikomas vienu moderniausių archyvų Lietuvoje, įdiegusiu pažangiausias technologijas.

Vanduo sunaikina kaip ir ugnis

Archyvas rekonstruotas pagal europinius standartus, o viena iš naujovių – gesinimas dujomis. Gesinimo kameroje matyti 8 kryptimis išvedžioti vamzdžiai, vedantys į kiekvieną saugyklą. Gaisro atveju dūmų davikliai sureaguoja, per vamzdį milžiniška jėga ištraukiamas oras iš patalpos, užsidega virš durų esanti švieslentė „Dujos. Išeiti“ ir žmogus turi per 30 sek. palikti patalpą. Tuomet ištraukiamas deguonis, paleidžiamos ugnį slopinančios dujos.

„Vandeniu gesinti – tas pats, kas sudeginti. 1992 m. degė „Rūtos“ fabriko archyvas, buvęs pastogėje. Po to atvežė pas mus išsaugotas bylas, bet kas iš to – liko košė, – prisimena V. Nekrašas. – Kai mes vežėme paskutinius dokumentus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas turėjo saugyklas Trakų g., Vilniuje, bažnyčioje. Buvo padaryti aukšti laipteliai, lentynos iki lubų, buvo bėda su archyvais.“

Šiuolaikiniai archyvai, daugiausia pradėti statyti praėjusio amžiaus 8 deš., – tvirtesni, patogesni ir saugesni. Dokumentams saugoti palaikoma vienoda temperatūra saugyklose, atliekamas bakteriologinis valymas.

Kas kam vertingiausia?

„Senesnius dokumentus saugo Lietuvos centrinis valstybės archyvas arba Lietuvos valstybės istorijos archyvas (iki 1918 m.). Jei randa senų išlikusių dokumentų, jų neekspertuoja, ima ir saugo. Kaip ir neseniai Kanadoje rastą 1920 m. Lietuvos taikos sutartį su Rusija“, – sako mentorius.

Šiaulių archyve sukaupti regioninio masto, sovietinio laikotarpio dokumentai, kurie istoriškai dar yra gana jauni. Nors kartais užsukę bakalauro, magistro darbus rašantys studentai juokiasi iš tuomečiuose dokumentuose rastų „draugiško teismo“ ar kitų aprašų.

„Kaip gali būti draugiškas teismas? Susėdę kikena. Jaunimas tų laikų neatsimena“, – nusišypso V. Nekrašas.

Šiuo metu archyve turbūt vieni vertingiausių yra tarpukario vykdomųjų komitetų dokumentai, tremtinių turto konfiskavimo aktai, mokesčių inspekcijai pateiktos deklaracijos, o labiausiai gaila į Vilnių iškeliavusių XVI–XX a. pr. dokumentų.

„Neturi jie Vilniuje galimybių visko suskaitmeninti. Be to, mūsų dokumentai – regioninės vertės, o jie turi valstybinės reikšmės dokumentų, jais pirmiausia ir rūpinasi. Būtų pas mus – mes laikytume juos vertingiausiais, bet Vilniuje jie turi vertingesnių. Pas mus jie būtų labai vertingi, o ten nublanksta tarp centrinių įstaigų dokumentų“, – sako V. Nekrašas.

Skaitmeninis amžius

Šiauliuose saugomi sovietmečio dokumentai liks ateities kartoms, nors ir buvo siūlymų, juos suskaitmeninus, originalus išmesti. V. Nekrašas skaičiuoja, kad, skaitmeninant vien jau sukauptus 400 tūkst. bylų, užtruktų ne vieną dešimtmetį. Viena byla vidutiniškai turi 100 lapų, kai kurie prirašyti abiejose pusėse, iš viso būtų apie 70 mln. lapų, vaizdų, kuriuos dar reikia aprašyti.

„Pirmiausia Istorijos archyvas pradėjo skaitmeninti senus dokumentus, bažnytines knygas, nes vartant jos labai gadinamos. Tikslas – paduoti žmonėms, sklaidai ir apsaugoti originalus. Pas mus saugomų dokumentų sklaidą riboja asmens duomenų apsauga, juk kai kuriuos dokumentus galima viešinti tik po 70 ar 100 metų nuo jų sudarymo. Mes po truputį skaitmeniname dokumentus, bet jei paduosime juos visus į viešumą, įsijungs asmens duomenų apsauga“, – sako pašnekovas.

Kartais susiduriama su tam tikromis problemomis. „Dabartiniu metu įstaigose, perduodančiose dokumentus archyvui, popierinių dokumentų kiekis tolygiai mažėja – juos keičia skaitmeniniai (elektroniniai ADOC formato) dokumentai, nors dar kartais kyla problemų dėl jų autentiškumo: kvalifikuotų elektroninių parašų, laiko žymų“, – teigia V. Nekrašas.

Archyvo mentorius nuogąstauja, kad neaišku, kiek ilgai bus išsaugoti elektroniniai dokumentai. Yra nuomonių, kad skaitmeninius dokumentus saugoti yra brangiau nei popierinius, be to, per akimirką juos sunaikinti gali virusas ar kitas žalingas veiksnys.