Po­vi­las Vi­šins­kis ir Šiau­liai: abi­pu­sė mei­lė

Šiau­lių bul­va­re sto­vi pa­mink­las ži­no­mam, nu­si­pel­niu­siam lie­tu­viui Po­vi­lui Vi­šins­kiui. Šie­met su­ka­ko 30 me­tų, kai jis bu­vo pa­sta­ty­tas Šiau­lių cent­ri­nė­je pės­čių­jų gat­vė­je. Jo at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją gau­bia įdo­mus fak­tas – lė­šų pa­mink­lui su­kur­ti sky­rė vi­suo­me­nė. „Pa­siil­gau Šiau­lių ir šiau­lie­čių – ten man at­mos­fe­ra ge­res­nė...“ – šil­tai apie Šiau­lius laiš­ke yra ra­šęs P. Vi­šins­kis.
 

Paminklas – ypatingas

P. Višinskio skulptūra Šiaulių bulvare buvo atidengta 1991 m. birželio 29 d. Mintis įamžinti lietuvių spaudos veikėjo, lietuvybės propaguotojo, visuomenės veikėjo atminimą kilo 1988 m., kai mieste vyko Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių iniciatyvinės grupės organizuotas mitingas. Tų pačių metų rugpjūtį paskelbtas atviras konkursas parinkti vietai, kurioje stovės granitinė skulptūra.

Paminklo vieta parinkta simboliškai – P. Višinskio ir Vilniaus g. sankirta. Dar po metų įvyko respublikinis konkursas paminklui sukurti. Paminklo statymo komiteto vadovu išrinktas Dramos teatro vyriausiasis režisierius Gytis Padegimas, jo pavaduotoju – dailininkas Vitolis Trušys, sekretore – docentė Dalia Striogaitė.

Atsirado net aštuoni projektai, kaip galėtų atrodyti monumentas. Visi jie buvo eksponuoti Parodų rūmuose, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Komisijos „palaiminimą“ gavo kauniečio Stasio Žirgulio idėja. 1991 m. birželio 26 d. paminklas buvo pradėtas montuoti, o atidengimo šventė įvyko po trijų dienų. S. Žirguliui talkino architektai E. Makštutis ir V. Mazuronis.

Kuo paminklas ypatingas? Pilko granito skulptūros statybai Šiauliuose buvo surinkta daugiau kaip 7 600 rublių. Visi jie – visuomenės, t. y. gyventojų, nutarusių prisidėti prie žymiojo lietuvio atminimo.

Tiesa, reikia paminėti, kad tai antras toks įvykis Šiauliuose. Pirmąsyk žmonės surinko lėšas 1935 m. pastatytam paminklui ant Sukilėlių kalnelio.

Šiauliai – brangus miestas

Ryškaus XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvio gyvenimas, deja, nebuvo ilgas. Jam buvo nulemti tik 31 metai šioje žemėje. Tačiau beveik pusę savo gyvenimo jis buvo vienaip ar kitaip susiejęs su Saulės miestu ar jo kraštu.

1875 m. birželio 28 d. P. Višinskis gimė Šiaulių apskrityje, Ušnėnuose (Kelmės r.). 10 metų pradėjo lankyti Šiaulių berniukų gimnaziją. Nors po ketverių metų tėvai liepė stoti į Kunigų seminariją, berniukas to nenorėjo, todėl nepakluso ir grįžo į mokyklos suolą. Jau tuo metu jam buvo svarbi švietėjiška veikla, pilietiškumas, skaitė draudžiamą spaudą.

Po egzaminų vaikino keliai pasisuko į Peterburgą – studijavo gamtą ir geografiją. Visgi ten buvo sunkios gyvenimo sąlygos, todėl universiteto nebaigė. Susirgęs džiova, 1896 ir 1898 m. gyveno ir gydėsi Jaltoje ir Sevastopolyje. 1898 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo privačiai mokytojauti, daugiausia Šiaulių apylinkėse.

1901 m. P. Višinskis apsigyveno netoli Šiaulių esančiuose Kurtuvėnuose, kur mokė grafo Stanislovo Pliaterio šešis vaikus, be to, gražioje gamtoje, pušynuose tikėjosi pagydyti džiovos alinamą organizmą. 1904 m. rudenį P. Višinskis išvyko gyventi į Vilnių. Pablogėjus sveikatai, 1906 m. pavasarį nutarė vykti gydytis į Šveicariją, bet šios šalies nepasiekė, mirė pakeliui 1906 m. balandžio 23 d. Berlyne. P. Višinskio laidotuvėse (palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) dalyvavo ir delegacija iš Šiaulių, atvežusi vainiką su užrašu: „Žengusiam keliu mokslo ir šviesos, prie išliuosavimo pavergtos tautos…“

Su Šiauliais P. Višinskis visada jautė glaudų ryšį. Jei ne gyvendavo kažkur mieste ar apylinkėse, tai savo darbais, slapyvardžiais juos primindavo, pavyzdžiui, Šiaulietis, Šiauliškis, Ušnėniškis ir kt. 1898–1904 m. jį buvo galima sutikti visuose to laikotarpio svarbesniuose judėjimuose, politinėje ir kultūrinėje veikloje. Šiauliai, Aleksandrija, Bubiai, Dabikinė, Gubernija, Kurtuvėnai, Šilo Pavėžupys – veikėjų susitikimų vietos, draudžiamos spaudos konspiraciniai punktai.

„Svarbioji ašis, apie kurią viskas sukosi tuo laiku, buvo P. Višinskis. Jisai stebėtinai mokėjo surasti žmonių ir pažadinti dirbti kiekvieną, kuris dar kažko lūkuriavo“, – yra sakęs A. Povylius.

Rūpinosi lietuvių rašytojais

P. Višinskis buvo tas žmogus, kuriam likimas davė progą pažinti ir paskatinti kurti nemažai garsiais tapusių rašytojų. Ušnėnuose jo kaimyne buvo Julija Žymantienė. 1890 m., būdamas dar tik ketvirtoje klasėje, jis atvežė jai laikraščio „Aušra“ komplektą, vėliau parūpino kitokios lietuviškos spaudos bei knygų. Pastebėjęs šios pagyvenusios valstietės talentą, ėmėsi ją mokyti, rūpinosi talento ugdymu. Pirmąjį savo kūrinį ji parašė 1894 m. pradžioje ir rankraštį įteikė P. Višinskiui. Jo dėka J. Žymantienė tapo Žemaite – žinoma ir mėgstama lietuvių rašytoja.

O rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą jis yra mokęs privačiai per savo vasaros atostogas. Rūpinosi jos ugdymu, skatino rašyti, atveždavo iš Šiaulių lietuviškos literatūros. Būsimąją rašytoją jis įvedė į lietuvių literatūrą, vadovavo pirmiesiems kūrybiniams žingsniams. Ir vėliau, net nutrūkus jų geriems santykiams, atsiliepdavo į bet kokį jos pagalbos prašymą, recenzavo kūrybą, rėmė mokslus.

Šiauliuose P. Višinskis artimai bendravo su J. Biliūnu. Be to, kad rūpinosi jo kūryba, dar ir materialiai padėdavo. 1901 m. rudenį P. Višinskis susipažino su Šiaulių krašto savamoksliu poetu J. Krikščiūnu-Jovaru, ragino ir jį rašyti, ugdė literatūrinius gebėjimus, rūpinosi eilėraščių meniškumu.

Gyvendamas Kurtuvėnuose, P. Višinskis rengė spaudai M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, G. Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, J. Biliūno kūrinius, stengėsi užmegzti ryšius su draudžiamos lietuviškos spaudos platintojais.

Nuo gegužinių iki spaudos platinimo

P. Višinskis neatsiejamas ir nuo kultūros renginių. Anuomet buvo labai populiarios gegužinės. Šiaulių gegužinėmis rūpindavosi būtent P. Višinskis. Carizmo priespaudos ir intensyvaus rusinimo metais šios šventės, kuriose dalyvaudavo šviesiausioji visuomenės dalis, buvo viena iš legalių tautinio judėjimo formų. Gegužinėse buvo palaikoma tautos gyvybė, brandinama kultūrinė ir politinė rezistencija.

1903 m. pavasarį P. Višinskis ėmėsi rengti gegužinę Bubiuose. Joje tikėjosi aptarti spaudos padėtį, nubrėžti tolesnius planus. Tuo laiku iš tremties kaip tik buvo grįžęs J. Jablonskis ir apsigyvenęs Šiauliuose. Jablonskių bute rinkdavosi organizacinė komisija. Gegužinė įvyko 1903 m. birželio viduryje D. Zubovo dvare. Dalyvavo Žemaitė, J. Biliūnas su J. Janulaityte, A. Povylius, P. Avižonis ir kt. P. Višinskis pasakė ugningą kalbą.

P. Višinskiui vadovaujant, buvo surengta ir 1904 m. didžioji Šiaulių gegužinė, pirmoji, panaikinus lietuviškos spaudos draudimą. Gegužinė vyko Kairių dvare, esančiame netoli Šiaulių. Tuo laikotarpiu vienoje Šiaulių gegužinėje P. Višinskis susipažino su savo būsima žmona akušere J. Mikuckaite.

Kaip žinia, P. Višinskis svariai prisidėjo prie knygnešių veiklos. V. Putvinskis, rūpinęsis draudžiamos literatūros platinimu, apie P. Višinskį rašė: „Nors jis nenešiojo knygų ant nugaros per sieną, bet, dirbdamas kitus darbus, buvo uolus ir literatūros platinimo organizatorius daugiausia plačioje Šiaulių apskrityje.“ Dėl jo ryšių ir gausaus pažįstamų rato pavyko suorganizuoti taip, kad draudžiamos literatūros leidiniai pasiektų Šiaulius. Atsiskaitymas su spaudos gabentojais ir priėmėjais vykdavo ant Sukilėlių kalnelio, dalyvaujant P. Višinskiui.

Gyvendamas Kurtuvėnuose, jis dairėsi nuošalios vietos nelegaliai literatūrai laikyti. Tam puikiai tiko V. Putvinskio dvaras Šilo Pavėžupyje.

Atminimo ženklų mieste yra ir daugiau

Savo veikla Šiauliams ir visai Lietuvai nusipelnęs P. Višinskis įgijo šiauliečių meilę. Jo atminimo ženklų mieste galima rasti kur kas daugiau nei tą vieną paminklą ar jo vardu pavadintą gatvę.

Dar 1927 m. pradėjęs veikti Liaudies universitetas vadinosi P. Višinskio vardu. Mažajame teatre 1985 m. pastatyta E. Liegutės pjesė „Povilas ir Marija“, kuriame P. Višinskio vaidmenį sukūrė Šiaulių dramos teatro aktorius E. Leonavičius.

1989 m. Šiaulių viešajai (dabar apskrities, – aut. past.) bibliotekai suteiktas P. Višinskio vardas. Joje 1990 m. atidengta šiauliečio dailininko Vitolio Trušio mozaika „Povilas Višinskis“. Beje, bibliotekoje tais pačiais metais pradėtos rengti respublikinės mokslinės konferencijos „Povilo Višinskio skaitymai“.

Nuo 1991 m. gabiausiam buvusio Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto studentui skiriama Povilo Višinskio stipendija.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas P. Višinskio memorialinis fondas: 9 laiškai, 3 rankraščiai, 24 respondentų laiškai jam, ikonografinė medžiaga, P. Višinskio ir jo žmonos nekrologai ir kt. Šiaulietė garbės kraštotyrininkėI. Rudzinskienė yra sudariusi Višinskių giminės genealoginį medį, kuris saugomas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Kurtuvėnuose, kur nemažą savo gyvenimo dalį praleido P. Višinskis, taip pat įamžintas jo atminimas. Čia, mokyklos kieme, stovi iš ąžuolo išdrožta skulptūra, kurioje iškalti P. Višinskio žodžiai „Kilk ir kelk“.