Povilas Jaraminas: „Jei tik galite, eikite į šviesą“

Praėjusį trečiadienį Šiaulių „Laiptų galerijoje“ džiazo koncertą publikai padovanojęs garsusis pianistas Povilas Jaraminas sako niekada nejutęs savo metų. Balandžio 28-ąją pasitikęs 75-ąjį jubiliejų, muzikantas atvirauja seniai visai nebevartojantis alkoholio ir neberūkantis. „Yra žmonių, kuriuos, metams bėgant, aplanko išmintis, o yra tokių, kuriems metai ateina vieni. Jei tik galite, eikite į šviesą, būkite sveiki, sportuokite, kurkite ir mylėkite“, – bendraamžiams linki sentimentus Šiauliams nuo vaikystės jaučiantis muzikantas.

Apie Petrą ir Povilą

Povilo Jaramino kelionė į Šiaulius praėjusį trečiadienį prasidėjo nuotykiais. Bevažiuodamas iš Vilniaus, garsusis džiazo pianistas susizgribo, kad paliko natas. Grįžo, natas pasiėmė, tada Šiauliuose susikaupė ir „Laiptų galerijoje“ džiazo gerbėjams su soliste Agne Sabulyte padovanojo neišdildomų emocijų koncertą „Auksinė era“ – auksinio džiazo laikotarpio klasikos.

Tačiau laiko interviu „Etaplius“ buvęs šiaulietis, vienas pirmųjų džiazo puoselėtojų Lietuvoje, fortepijono maestro nebesutaupė. Tad pasižadėjo pasikalbėti telefonu.

O pokalbis telefonu įvyko tik tada, kai Povilas, ypač vertinantis ramius rytus, kokybišką maistą, neskubėdamas papusryčiavo ir, tyloje prisėdęs, skyrė visą savo dėmesį prašomam interviu. „Jei nori, kad būtų kokybė, tai ir reikia daryti kokybiškai“, – nusišypso.

P. Jaraminas sako jaučiantis ypatingus sentimentus Šiauliams: vaikystės kvapams, būsenoms, garsams. Juk čia, netoli Talkšos ežero, prabėgo jo vaikystė. Ir ne jo vieno...

Povilas turėjo dvynį brolį, vardu Petras, kuris iškeliavo amžinybėn vos 29-erių. P. Jaraminas mena, kaip, dar būdamas vaikas, su broliuku, tuomet dar ne Petro ir Pauliaus katedroje, o Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčioje, buvo klapčiukai, kaip eidavo į šventorių pro vartelius, kaip ypatingai skambėjo bažnyčios skliautuose kiekvienas garsas...

„Gimėme 1949 metais, o iš Šiaulių išvažiavome 1958 m. sausio 13-ąją. Revoliucinė diena... Buvome beveik dešimtmečiai. Dar mažiukai. Tiksliau – mus išvežė. Atvažiavo į Šiaulių muzikos mokyklą iš Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojai, pasiklausė mūsų, pasakė, kad gabūs vaikai. Vilniuje vaikų namuose teko gyventi. Internatų, net tokio žodžio tais laikais nebuvo. Po karo sunkus metas buvo“, – mena muzikantas.

Petras šiek tiek pasimokė, jam nepatiko, tad grįžo į Šiaulius, o Povilas visas pasinėrė muzikon. Baigė ir Lietuvos valstybinę konservatoriją bei kur tik negrojo: Lietuvos televizijos lengvosios muzikos orkestre, Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre, M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Dirbo su vokalistais: I. Milkevičiūte, G. Grigorianu, V. Daunoru, G. Kaukaite, E. Kaniava, V. Juozapaičiu, J. Leitaite, V. Noreika, koncertavo daugelyje Europos valstybių, JAV, Kanadoje, grojo pačiam Švedijos karaliui.

Petras taip pat tapo muzikantu – baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje, studijavo Leningrado konservatorijos aspirantūroje. „Jis buvo puikus fagotininkas“, – tarsteli Povilas ir pasakoja, kad brolis mirė 1978 metais po ligos. Išsimaudęs jūroje, peršalo, susirgo taip rimtai, kad prireikė inkstų transplantacijos.

„Norėjau jam savo inkstą padovanoti, medikai atsakė, nes neatitiko kai kurie antigenai. Mes buvome nepanašūs dvyniai. Gimėme ne iš vieno, bet iš dviejų kiaušinėlių. Brolis dvynys buvo ir aukštesnis, ir tamsesnis“, – paaiškina nesėkmingai susiklosčiusią situaciją maestro.

Apie kultūrą

Muzikantas pastaraisiais metais koncertuoja kelis kartus per mėnesį. Stebėdamas besikeičiantį pasaulį, matantis, kiek daug žmonių, nors gyvename labai gerai, vis pakeiksnoja valdžią ir vieni kitus, Povilas sako niekada neinantis su pastaraisiais. Jis stengiasi nematyti blogio, veidu atsisukti tik į gėrį, kurti supratimo ir meilės kupiną aplinką šalia – ten, kur yra. Lanko spektaklius, koncertus, pats koncertuoja, nes tiki, kad Dievas, tas aukščiausiasis protas, myli kuriantį žmogų. Pats Povilas žino turintis jį globojantį angelą sargą, o žmonių, kurie gyvena tik buityje ir dėl buities, jis niekada nesuprato ir nesupras.

Tačiau vien tik gėrio matyti negali. Girdėdamas, kaip Šiaulių valdininkams vis kyla noras reorganizuoti „Laiptų galeriją“, Povilas kviečia žmones netylėti, rašyti raštus, belstis į ministeriją. Jis tiki, kad jei būsi kantrus, belsi ir belsi, pasieksi savo.

„Juk pasakyta, kad jei belsi, bus atidaryta. Yra daug išminties šiuose žodžiuose. Man šis posakis iš visų labiausiai patinka“, – sako maestro.

P. Jaraminas neabejoja, kad nemažai žmonių, kalbančių apie kultūrą, jos svarbą, iš tikro apie kultūrą nieko neišmano. Kiek valdžios atstovų ateina į koncertus? Vienetai.

„Tokiems, kurie nori ne kurti, o vis ką nors uždaryti, kabinetų duoti negalima, jiems duris reikia užtrenkti. Jie juk griauna net ne kultūrą. Jie griauna mūsų prieš 30 metų iškovotą Lietuvos nepriklausomybę“, – sako pianistas.

Apie tiesą ir meilę

Tris dukras užauginęs Povilas su žmona Edita, kuri taip pat muzikė, gyvena gražiame sostinės mediniame name Žvėryne ir už tų namų jaukumą sako galintis tik žmonai padėkoti. Kai muzikantas laimingai vedė moterį, kurią be galo įsimylėjo, jis jau turėjo dukrą Gabiją, kuri dabar yra aktorė, žmona – dukrą Gabrielę, kuri dirba Kultūros institute, o jiems dar gimė Laura, kuri dabar yra fotografė.

„Taip, pagirtas tarp moterų. Man labai pasisekė. Dievulis man davė kažką labai gero ir ilgai grojančio“, – nusijuokia vyras ir sako galintis tik džiaugtis tuo, ką turi dabar. Visos trys gražuolės dukros, nors ir mokėsi muzikos mokyklose, gyvenimų su muzika nesusiejo. Povilas dėl to nė kiek nesikremta. Anaiptol – džiaugiasi, nes dukros dirba tuos darbus, kuriuos tikrai myli. Visos trys turi ir tėvų namų raktus. Jos kada tik nori, net naktį, net neįspėjusios, gali ateiti, nes žino – visada bus išklausytos, apkabintos.

O kai šeimoje vyksta šventės, į tėvų namus suguža kone 20 žmonių. Tą džiaugsmingą, kupiną muzikos, meilės ir juoko šurmulį Povilas vadina savo tobulu mikrokosmosu ir tarsteli pats tokios geros vaikystės neturėjęs. „Mano vaikystė nebuvo lengva, bet nenoriu apie tai kalbėti“, – paaiškina.

Povilas nedvejodamas sako, kad buvo ir yra geras tėvas savo dukroms. Vyras tikina visada, tiek seniau, tiek dabar, labiausiai už viską mylėjęs ir tebemylintis tiesą. Nes ne kažkokie saldžialiežuvavimai, pataikavimai, o būtent tiesos sakymas šeimoje, jo giliu įsitikinimu, yra svarbiausia. Ir dar svarbiausia vyrui – kartais pakilti nuo sofos ir kruopščiai išplauti indus. Juk kas kitas, jei ne tu...

P. Jaraminas atvirauja pats sau pavydintis tokio gyvenimo, kokį gyvena dabar, ir neslepia galintis pasididžiuoti, kad visiškai negeria alkoholinių gėrimų ir neberūko.

„Geriu tik nealkoholinį alų. Labai jį mėgstu, lietuviai tikrai jį išmoko gaminti“, – paaiškina ir tęsia, kad rūkyti metė Palangoje. Rytais su žmona Edita bėgiodavo pajūryje ir jam vieną dieną lyg žaibas trinktelėjo mintis, kad juk vienu metu daro visišką nesąmonę: ir nuodijasi, ir sveikata rūpinasi.

Pasakė žmonai, kad metė rūkyti, ir daugiau cigaretės nebepaėmė.

Gal vyras dabar turi labai daug pinigų sutaupęs, jei nei geria, nei rūko?

Povilas nusijuokia. Sako, kad pinigai jam niekada nerūpėjo. Jis dabar taupąs, kad dukra butą galėtų nusipirkti. Nes gyvenime juk ne pinigai svarbiausia, gyvenime negali tarnauti dviem: kūrybai ir pinigams. „Svarbiausia – meilė“, – nusišypso.