Po­ros Kalė­dos: vie­nas – kur sau­giau­sia, ki­tas – kur pa­vo­jin­giau­sia

Kai su šiau­lie­čiais Edi­ta ir Val­du kalbė­jomės nuo­to­li­niu būdu, po­ra juo­ka­vo esan­tys prie­šin­go­se ba­ri­kadų pusė­se: Aust­ra­li­jo­je tądien neuž­fik­suo­ta nė vie­no nau­jo ko­ro­na­vi­ru­so at­ve­jo, o Lie­tu­va ta­po pir­mau­jan­čia pa­sau­ly­je. Edi­ta šias šven­tes leis gim­tinė­je, Val­dui tai bus jau ant­ro­sios karš­tos Kalė­dos. Prieš pu­santrų metų jie­du kar­tu pa­si­nėrė į ne­tikė­čiau­sią nuo­tykį – iš­sikėlė pa­gy­ven­ti į Va­karų Aust­ra­liją.

Kelyje per Kalėdas liko be ryšio

„Mes Lietuvoje turime stebuklingą interneto ryšį, na, o ten koks…“ – juokiasi Edita, kai iš vaizdo pokalbio trumpam dingsta jos vyras. Interneto ir telefono ryšys sukelia problemų, bet štai gamtos grožis atperka viską. Kol Australijoje buvo abu, jiedu laisvalaikiu keliaudavo labai daug. Nukakdavo tūkstančius kilometrų. „Viena lietuvių bendruomenės narė, ten gyvendama jau 24 metus, sakė tiek nepamačiusi, kiek pavyko mums per tą laiką“, – pasakoja Edita, 2019-ųjų vasarą su vyru persikėlusi į kitą žemyną.

Šiųmetės šventės prabėgs atskirai, poros planuotą bendrą atostogų sugrįžimą į gimtinę, kaip ir daugeliui, apkartino pasaulį apėmusi pandemija ir sugriovė visus planus.

Tačiau praeitos Kalėdos dovanojo naujų įspūdžių abiem: kai lauke 40 laipsnių šilumos, Kalėdomis, rodos, net nekvepia, nors papuoštos ir eglutės, ir vitrinos dvelkia šventėmis. „Kad Kalėdos tokiu metų laiku – man buvo protu nesuvokiama. Aš sakydavau, kad ten visada liepos mėnuo. Juk gruodį turi būti šalta, o ten – daugiau nei 40 laipsnių karščio“, – pasakoja Edita.

„Perto centre nedidelė eglė, papuošta paprastais žaisliukais, niekas ten nelenktyniauja, kuri eglutė gražesnė, kaip pas mus Lietuvoje“, – priduria Valdas.

Beje, pernykštes Kalėdas jiedu praleido kelyje. Neapsieita be nuotykių. „Šitoje vietoje jūs patys atsakingi už savo gyvybes“ – toks užrašas pasitiko Kalėdų vakarą susiradus vieną nakvynės vietą ir likus be interneto ryšio. „Dar vakare skambinome dukrai, žadėjome pranešti, kai jau apsistosime kur nors, bet ten nebuvo ryšio, tai tik ryte pajudėję toliau, įvažiavome į ryšio zoną ir pasirodė visi praleisti skambučiai, žinutės...“ – pasakoja pora ir priduria: patys australai per šventes labai daug keliauja, juolab kad ir kuras ten labai pigus.

Dvejojo, bet pasiryžo

Kelionės į Australiją kaltininkas – Valdas. Jis gavo pasiūlymą dirbti autoelektriku viename servise, o Edita – pasiūlymą koledže studijuoti anglų kalbą. Moteris prisipažįsta dvejojusi – juk tai ne Anglija ar Norvegija, tai kitas žemynas, tolima šalis. Juolab kad apsispręsti ir susiruošti teko žaibiškai – vos per mėnesį. „Čia buvo kažkas tokio… Kai ryte atsibundi ir gauni žinią, ją turi greitai suvirškinti... – juokiasi Edita. – Ne visada gyvenime reikia planuoti.“

Valdo akys degė noru vykti į kitą šalį – juk Australija ne veltui šalia Amerikos minima kaip svajonių šalis. „Kengūrą visi nori pamatyti“, – juokiasi jis. O štai Edita kovojo su abejonėmis, nes ir anglų kalbos tuomet nemokėjo: „Labiausiai bijojau aš. Man buvo baisu – visiškai kitas pasaulio kraštas, o ir čia viską palikti – stabilų darbą, šeimą.“ Galiausiai nugalėjo noras pasinaudoti gyvenimo suteikta proga – kad senatvėje nesigailėtų praradę tokį šansą. „Pasakiau: gal visgi bandom? Tas mano „gal“ Valdui buvo kaip sutikimas“, – šypsosi pašnekovė.

„Aš išvažiavau nemokėdama anglų kalbos. O australų akcentas dar kitoks! Labai greita kalba, tai aš iš pradžių galvojau: „Viešpatie, kur aš čia papuoliau?“ – mena ji. „Po kelių dienų nuvedžiau į koledžą kaip į pirmą klasę už rankos paėmęs“, – juokiasi Valdas.

Bet australai, anot jų, labai draugiški, pasiruošę padėti, tad ir pritapti nebuvo sunku. Parduotuvėse iškart sutinka teiraudamiesi, kaip laikosi, mėgsta kreiptis vieni į kitus „Hello, my love“, „Hello, my darling“. „Lietuvoje mes į tokius žiūrėtume skersai“, – juokiasi abu.

Visgi kai kuo pačius australus nustebino ir lietuviai. Tenykščiai labai anksti keliasi ir anksti eina miegoti, o mes įpratę naktinėti iki vidurnakčio, kartais net ilgiau. Kavinės ten jau pasiruošusios priimti klientus nuo 6 val. ryto, o įprastai australai darbo dienomis miegoti eina 9 val. vakaro.

Patobulinti džipai ir nutrenktos kengūros

Laukai, dykumos, nuostabūs vandenynai – lietuviai yra pakerėti ypatingos Australijos gamtos. „Mes juokiamės: Australija mus sugadino dėl savo gamtos. Ten ji nereali – dėl vandenynų, parkų… Net ir šalia mūsų namų, kur dabar gyvena Valdas, yra parkas, kur kengūros ranka pasiekiamos ir laisvėje skraidančios daugiaspalvės papūgos“, – pasakoja Edita. Arba neišdildomą įspūdį palikęs nuostabios skaisčiai rožinės spalvos Hiljero ežeras. Jis dėl druskos lygio panašus į Negyvąją jūrą ir, anot vietinių australų, jame net sveika maudytis.

Kelionės kaskart atskleisdavo naujų Australijos įdomybių ne tik laukinės gamtos prasme, bet ir eismo ypatumų. „Jų vadinamoji autostrada už miesto – tokio pločio, kaip mūsų naujasis kelias link Kryžkalnio. Yra praplatėjimų, kur gali prasilenkti su autotraukiniu, o ilgiausią matėme net 42 metrų“, – pasakoja Valdas.

Ypač pavojingos kelionės naktį, mat keliai užmiestyje neapšviesti, vietomis neaptverti, tad ir kengūra, naktį iššokusi prieš automobilį, gali sugadinti kelionę… „Tų numuštų kengūrų šalia kelio tikrai matėme nemažai. Gerai, jei po susidūrimo tavo mašina dar važiuoja, nes būna, kad ir 300 km atstumu nieko nerasi, tik laukus“, – sako Valdas.

Gaila tik vieno – aname žemyne labai trumpa diena. Temsta apie 6–7 val. vakaro, tad jei nenori važinėti naktimis, turi gerai apsiskaičiuoti, ar pasieksi kelionės tikslą. „Jei 7 valandą įvažiuosi į kokį nors miškelį, pamatysi ir nudaužtą buferį, ir kažkur gulinčią kengūrą... Daugiau nei 70–80 km/val. nepavažiuosi – baisu. Naktį ir patys australai bijo važinėti“, – pasakoja šiaulietis.

Anot jo, daugiausia žmonės renkasi džipus ilgesnėms kelionėms, kuriuos, beje, dar patobulina papildomomis apsaugomis priekyje ir visokiais žibintais.

Australai – be kaukių

Australijoje dabar jau, ko gero, saugiausia. Koronaviruso pradžia ten užvėrė visus kelius tarp valstijų, o griežtas karantinas davė vaisių. „Ten išties buvo labai griežtai, bet užtat dabar nėra naujų atvejų“, – sako Edita. Valdas papildo: sergančiųjų Vakarų Australijoje yra tik 11, o naujų atvejų nebuvo patvirtinta (gruodžio 16 d. duomenys, – aut. past.).

Uždarius sienas, iš kitur grįžtantys australai būdavo paimami iš oro uosto, susimokėdavo už viešbučius, į kuriuos būdavo nuvežti, nepriklausomai nuo to, ar jau buvo užsikrėtę, ar ne. Vienam žmogui tai atsieidavo apie 2 000 dolerių. „Dvi savaites tam viešbuty ir gyveni. Nori grįžti – važiuosi į jį ir karantinuosiesi“, – pasakoja Valdas.

„Mes dabar ir kalbamės abu: Valdas yra saugiausioje šalyje, o mes šiandien juk esame pasaulyje pirmaujantys pagal sergančiųjų skaičių“, – sako Edita. Australijoje žmonėms net neprivaloma dėvėti kaukių – paliekama pačių jų sąžinei.

Iš pradžių pora planavo Australijoje pagyventi metus, tačiau jau bėga antrieji, o noras pamatyti dar daugiau žemyno žavesio kirba abiejų širdyse. Tik kol kas nežinia, kada Editai pavyks grįžti pas vyrą ir leistis į naujus nuotykius egzotiškoje šalyje.