PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualu2020 m. Sausio 1 d. 12:32

Popiežius Pranciškus: „Taiką reikia kurti nuolatos“

Vilnius

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt


111978

Pasauliui reikia ne tuščių žodžių, bet įsitikinusių liudytojų, taikdarių, atvirų dialogui, kuriame niekas neišskiriamas ir niekuo nemanipuliuojama, – žinioje Pasaulinės taikos dienos proga rašo popiežius Pranciškus, primindamas, kad taiką reikia kurti nuolatos; tai yra kelionė, kurioje einama kartu, nuolat siekiant bendrojo gėrio, laikantis duoto žodžio ir gerbiant teisę.

„Tarpusavyje įsiklausant galima vis geriau suprasti ir vertinti kitą ir netgi pamatyti prieše brolio ar sesės veidą“, – sako Šventasis Tėvas.

Sausio 1-ąją minima Pasaulinė taikos diena.

Popiežius žinioje sako, kad taika yra vertingas gėris, mūsų vilties objektas, kurio siekia visa žmonija. Taikos viltis – tai ir egzistencinę įtampą apimanti žmogiškoji nuostata, kuri leidžia pakelti dažnai nelengvą dabartį, „jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas“. Taigi viltis yra dorybė, kuri mus ragina leistis į kelionę, suteikia mums sparnus eiti pirmyn netgi tuomet, kai kliūtys atrodo neįveikiamos.

Baisūs išbandymai dėl nacionalinių ar tarptautinių konfliktų, kuriuos dažnai pablogina negailestingas smurtas, ilgam paženklina žmonijos kūną ir sielą. Kiekvienas karas pasirodo esąs brolžudiškas ir niokoja patį brolybės planą, įrašytą į žmonių giminės pašaukimą, sako popiežius Pranciškus.

Šventasis Tėvas, prisimindamas vykusią kelionę į Japoniją, teigia atkreipęs dėmesį į paradoksalų dalyką: „Mūsų pasauliui būdinga iškreipta dichotomija: norima gintis ir užtikrinti stabilumą bei taiką, grindžiamą neteisingai suvokiamu saugumu, palaikomu baimės ir nepasitikėjimo mentalitetu, o tai nuodija santykius tarp tautų ir daro neįmanomą bet kokį dialogą. Taika ir tarptautinis stabilumas nesuderinami su bandymais bauginti tarpusavio griovimu ar visiško sunaikinimo grėsme; tai įmanoma tiktai remiantis globalia solidarumo etika, bendradarbiavimu tarnaujant ateičiai, formuojamai per savitarpio priklausomybę ir bendrą atsakomybę visoje žmonių šeimoje šiandien ir rytoj.“

Kaip kurti taikos ir tarpusavio pripažinimo kelią? Kaip sulaužyti liguistą grasinimų ir baimės logiką? Kaip įveikti dabar vyraujančią nepasitikėjimo dinamiką?

Popiežius sako, kad turime siekti tikros brolystės, grindžiamos bendra kilme iš Dievo, tos brolystės, kuri įgyvendinama dialogu ir tarpusavio pasitikėjimu. Taikos troškimas yra giliai įsišaknijęs žmogaus širdyje, ir mums nevalia jo atsižadėti pasitenkinant mažesniu dalyku.

Pasak popiežiaus, atverti taikos kelią ir eiti juo yra iššūkis, kuris juo sudėtingesnis, juo labiau susipina daugeriopi ir prieštaringi asmenų, bendruomenių ir tautų interesai. Pirmiausiai reikia kreiptis į moralinę sąžinę, taip pat asmeninę ir politinę valią. Taika pasiekiama būtent žmogaus širdies gelmėje, o politinę valią visada reikia stiprinti, kad būtų galima pradėti naujus procesus, kurie sutaikintų bei vienytų žmones ir bendruomenes.

Pasauliui reikia ne tuščių žodžių, bet įsitikinusių liudytojų, taikdarių, atvirų dialogui, kuriame niekas neišskiriamas ir niekuo nemanipuliuojama. Iš tikrųjų negalima pasiekti tikros taikos be įtikinamo dialogo tarp vyrų ir moterų, kurie siekia tiesos, pranokdami ideologijas ir skirtingas nuomones, sako popiežius.

Kaip pabrėžė šventasis Paulius VI, „šiais dviem lygybės ir bendro dalyvavimo siekiais norima plėtoti demokratinę visuomenę (...) .Tuo pabrėžiama ugdymo socialiniam gyvenimui svarba, apimant ne tik informavimą apie kiekvieno žmogaus teises, bet ir būtiną atitikmenį: pareigų kito atžvilgiu pripažinimą. Pareigos suvokimą ir praktikavimą lemia gebėjimas susivaldyti ir priimti atsakomybę bei nustatytas ribas individų ir grupių laisvės atžvilgiu.

Priešingai, visuomenės narių susiskaldymas, socialinės nelygybės didėjimas ir atsisakymas imtis priemonių, laiduojančių integralią žmogiškąją plėtrą, kelia pavojų bendrojo gėrio siekiui. Tačiau kantrios pastangos, grindžiamos žodžio galia ir tiesa, gali iš naujo pažadinti žmonių užuojautos ir kūrybingo solidarumo gebėjimus.

Mūsų krikščioniškoje patirtyje nuolat atmename Kristų, atidavusį savo gyvybę dėl mūsų sutaikinimo“ (plg. Rom 5, 6–11). Bažnyčia visapusiškai prisideda prie teisingos tvarkos siekio, tęsdama tarnavimą bendrajam gėriui, puoselėdama taikos viltį, perduodama krikščioniškąsias vertybes ir moralinį mokymą, taip pat besidarbuodama socialinėje ir švietimo srityje.

Pasak popiežiaus, tai, kas teisingai galioja kalbant apie taiką socialinėje srityje, taip pat teisinga politikos ar ekonomikos srityje, nes taika persmelkia visus bendro gyvenimo aspektus. Negali būti tikros taikos, jei negebėsime sukurti teisingesnės ekonominės sistemos. Kaip rašė popiežius Benediktas XVI prieš 10 metų paskelbtoje enciklikoje Caritas in veritate: „Norint įveikti nepakankamą išsivystymą, būtina įsikišti siekiant ne tik pagerinti gėrybių mainais besiremiančias transakcijas ar viešųjų pagalbos struktūrų funkcionavimą, bet pirmiausia ir pasauliniu lygmeniu didinti atvirumą ekonominei veiklai, išsiskiriančiai neatlyginamo dovanojimo ir bendrystės mastu“ (CV, 39).

Neseniai vykęs Amazonijos regionui skirtas Sinodas ragina mus iš naujo kviesti kurti taikingus santykius tarp bendruomenių ir žemės, tarp dabarties ir praeities, tarp patirčių ir vilčių, sako popiežius.

Pasak Šventojo Tėvo, susitaikinimo kelionė kviečia į kantrybę ir pasitikėjimą. Taika pasiekiama tik tuomet, kai jos viliamasi.

Pirmiausia tai reiškia tikėti taikos galimybe. Tikėti, kad kitiems reikia taikos taip pat, kaip mums. Čia mus gali įkvėpti Dievo meilė, kuri skirta kiekvienam iš mūsų: ši meilė yra išlaisvinanti, beribė, duodama dovanai ir nenuilstanti, sako popiežius Pranciškus.

Popiežius sako, kad Kristaus mokinius šioje kelionėje palaiko taip pat Sutaikinimo sakramentas, kuris Viešpaties dovanotas pakrikštytųjų nuodėmėms atleisti. Šis Bažnyčios sakramentas, atnaujinantis asmenis ir bendruomenes, ragina mus laikyti žvilgsnį nukreipus į Jėzų, per kurį sutaikinta „visa, kas yra žemėje ir danguje“, darant „jo kryžiaus krauju taiką“ (plg. Kol 1, 20); jis taip pat reikalauja iš mūsų atsisakyti bet kokio smurto mintimi, žodžiu ar darbu, tiek prieš mūsų artimą, tiek prieš Dievo kūriniją.

Pasak Šventojo Tėvo, Dievo Tėvo malonė yra suteikiama kaip besąlyginė meilė. Patys gavę atleidimą Kristuje mes galime eiti ir dovanoti tą atleidimą savo laiko vyrams bei moterims. Diena iš dienos Šventoji Dvasia įkvepia mums nuostatas ir žodžius, kad taptume teisingumo ir taikos kūrėjai.

Telaimina mus taikos Dievas ir tepadeda mums.

Marija, Taikos Kunigaikščio Motina ir visų žemės tautų Motina, telydi ir tepalaiko mus susitaikinimo kelyje žingsnis po žingsnio.

Tegul kiekvienas ateinantis į šį pasaulį žmogus patiria taikingą gyvenimą, kad galėtų visiškai įgyvendinti jo širdyje glūdintį meilės ir gyvybės pažadą, linki popiežius.

ELTA