Politologai: tiesiogiai renkamas meras negali būti ir savivaldybės vadovas, ir tarybos pirmininkas

Politologai sutaria, kad šiuo metu veikiantis savivaldos modelis, kai meras kartu yra tiek savivaldybės tarybos pirmininkas, tiek visos savivaldybės vadovas, turėtų būti tobulinamas, siekiant aiškiau apibrėžti, ar meras yra vykdomosios valdžios dalis, ar įstatymų leidžiamosios institucijos – savivaldybės tarybos pirmininkas.

Vilniaus universiteto politologas Mažvydas Jastramskis mano, kad parlamentarams nusprendus įtvirtinti tiesioginius merų rinkimus, meras turėtų vadovauti būtent vykdomajai valdžiai. Tuo tarpu Lietuvos karo akademijos politologės prof. Jūratės Novagrockienės nuomone, parlamentarai gali diskutuoti dėl tinkamiausio savivaldos modelio įgyvendinimo, tačiau ji pritaria, kad vykdomosios ir leidžiamosios valdžios „suplakti“ į vieną negalima net ir savivaldoje.

Seimo pirmininkė Viktorijai Čmilytei-Nielsen reaguodama į Konstitucinio Teismo nutarimą, skelbiantį, kad tiesioginių merų rinkimų tvarka prieštarauja Pagrindiniam šalies įstatymui, sukvietė Seimo frakcijų atstovus tartis dėl Konstitucijos keitimo. Nors parlamentarai sutarė dėl 119 straipsnio keitimo būtinybės, tačiau parlamentarų nuomonės išsiskyrė siekiant atrasti bendrą formuluotę dėl mero įgaliojimų apibrėžimo.

Seimo pirmininkė ir konservatoriai siūlo merą laikyti vykdomosios valdžios atstovu savivaldoje. Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcija, kurios idėją iš esmės palaiko ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), siūlo merą laikyti savivaldybės tarybos nariu, tarybos pirmininku ir kartu savivaldybės vadovu, taip paliekant galioti dabar veikiantį modelį.

Visgi M. Jastramskis skeptiškai vertina socialdemokratų siūlymą, kadangi tai, politologo nuomone, būtų galima vadinti apsimestiniu remontu, kai buvo įkalta tik viena vinis į sieną. Šis siūlymas iš esmės nespręstų mero veikimo galimybių problemos.

„Socialdemokratų siūlomas modelis yra panašu į tai, kas yra dabar ir šitoje vietoje kertasi su logika, kad jeigu tu tiesiogiai renki savivaldybės vadovą, tai jis ir turi būti vadovas ir vadovauti visų pirma vykdomajai valdžiai, būti atskirtai nuo tarybos“, – Eltai kalbėjo M. Jastramskis, kartu akcentuodamas, kad tiesiogiai renkamiems merams kartu turėtų būti suteikiami aiškūs įgaliojimai, ir jie galėtų didelę dalį funkcijų vykdyti atskirai nuo tarybos.

Politologas taip pat atmetė LSDP frakcijos seniūno Algirdo Syso išsakytus nuogąstavimus, kad Seimo pirmininkės siūlymu neva merą siekiama iš politiko paversti ūkvedžiu. M. Jastramskio nuomone, meras, jam paliekant vien vykdomosios valdžios įgaliojimus, vis tiek išliktų politiku, kadangi jam reikėtų dalyvauti rinkimuose ir sulaukti savivaldybės gyventojų palaikymo.

„Nesąmonė. Čia yra totali demagogija. Jeigu merą renki tiesiogiai, tai kaip jis ne politikas, jeigu už jį žmonės balsuoja? Yra kitas klausimas, ar JAV prezidentas, renkamas tiesiogiai ir sudarantis administraciją, yra politikas ar administratorius? Jeigu mes kalbame apie savivaldybės politikos įgyvendinimą, tai mes kalbame ne tiek apie administratorių, kiek apie vykdomąją instituciją, ir čia tas principas yra mažesniu lygmeniu, bet panašus į nacionalinį“, – tvirtino politologas.

Panašios nuomonės laikosi ir J. Novagrockienė, mananti, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimu apibrėžė labai aiškias gaires parlamentarams, kokio modelio įteisinimo link turėtų judėti įstatymų leidėjai. Jos teigimu, parlamentarai gali bandyti ieškoti kompromisų, tačiau KT nutarime labai aiškiai įtvirtintas tarybos narių lygiateisiškumo principas prieštarautų tiesiogiai renkamo mero galimybėmis kartu būti ir savivaldybės tarybos nariu.

„Konstitucinis Teismas tam tikra prasme apibrėžė, kaip turėtų atrodyti tas renkamas meras ir kad jis iš esmės konstituciškai jis negali būti aukščiau kitų tarybos narių“, – Eltai kalbėjo Karo akademijos politologė.

Vykdomoji valdžia negali būti „suplakama“ su įstatymų leidybos institucija

J. Novagrockienė sutinka, kad valdžių atskyrimo principas, reiškiantis, jog įstatymų leidybos institucija yra atsieta nuo vykdomosios valdžios, yra bendras demokratijos, o ne tik nacionalinės politikos principas. Politologė mano, kad galima svarstyti apie mero, kaip savotiško prezidento savivaldoje modelį, kai jam būtų suteikiama teisė vetuoti savivaldybės tarybos priimamus sprendimus. Visgi, ji pažymi, kad parlamentarams tobulinant savivaldos veikimo modelį, nepakanka nukopijuoti nacionalinėje valdžioje veikiančių institucijų.

„Nori nenori, valdžių atskyrimo principas turi būti išlaikomas, bet nevisiškai tiesiogiai kopijuojamas. Aišku, kad nacionaliniu lygmeniu yra Seimo pirmininkas ir dar daugiau pareigybių. Bet negali būti sulieta įstatymų vykdomoji ir leidžiamoji valdžia. Čia yra demokratijos principas, kad turi būti tam tikras atskyrimas, stabdžių ir atsvarų sistema, kuri turi veikti tiek nacionaliniu, tiek savivaldos lygmeniu“, – tvirtino J. Novagrockienė.

Tačiau, panašu, kad ne visi Seimo nariai sutinka su politologų vertinimu ir valdžių atskyrimo principo būtinybe savivaldoje. „Valstiečių“ frakcijos seniūnė Aušrinė Norkienė teigė nematanti prieštaravimo tarp valdžių atskyrimo principo ir jos palaikomo modelio, kai meras būtų ir tarybos pirmininkas ir savivaldybės vadovas.

„Mums nereikia maišyti Seimo ir Seimo pirmininkės įgaliojimų su savivaldybių rinkimais ir merų galiomis. Tai yra šiek tiek kitaip“, – trečiadienį po susitikimo su Seimo pirmininke sakė „valstietė“.

Visgi M. Jastramskis mano, kad „valstietė“ tiesiog nesupranta valdžių atskyrimo principo esmės. Politologo tvirtinimu, tiesiogiai renkamam merui atitinkamai reikėtų suteikti įgaliojimus, leidžiančius dalį funkcijų vykdyti atskirai nuo tarybos.

„Aš manau, kad tokios Seimo narės kaip Aušrinė Norkienė ir panašios nesupranta, kad negali turėti visko viename. Jeigu tu nori turėti stiprų merą, tai turi duoti jam įgaliojimus. Jeigu nori, kad savivalda pirmiausiai eitų iš tarybos ir savivalda samdytų profesionalų menedžerį, administratorių tada mero įgaliojimai turi būti simboliniai“, – teigė VU TSPMI politologas.

„Faktas, kad jeigu darai tiesioginius merų rinkimus ir žmonių lūkesčiai yra, kad meras yra vadovas ir jis yra hierarchijos viršūnėje, tai tada merui ir reikia suteikti atitinkamus įgaliojimus, o administraciją pastumti aiškiai po juo, kad taryba turėtų mažiau įsiterpimo į tą skyrimo procesą“, – sakė M. Jastramskis.

Merų kadencijų ribojimas galimai mažintų korupcijos riziką savivaldoje

Svarstant tiesioginių merų rinkimų įteisinimo klausimą parlamentarams teks apsispręsti ir dėl kadencijų apribojimo galimybės. M. Jastramskio teigimu, kadencijų ribojimas veikia taip, kad politikas renkamas į tas pačias pareigas du kartus iš eilės, po to privalėtų padaryti pertrauką, o po jos, kaip yra daugelyje kadencijas ribojančių Europos valstybių, vėl galima dalyvauti rinkimuose.

Šiuo metu Europoje dviejų kadencijų iš eilės ribojimas taikomas kaimyninėje Lenkijoje bei Italijoje, kurioje papildomai taikoma išimtis, leidžianti mažesnių miestelių meru tam pačiam asmeniui būti renkamam trims kadencijoms iš eilės.

M. Jastramskio nuomone, būtina suprasti kontekstą, kuriame valstybės nusprendžia apriboti merų kadencijas. Politologo teigimu, 1993 m. tokį ribojimą įvedusi Italija tuomet buvo krečiama korupcinių skandalų, todėl šią idėją svarstant Lietuvoje, būtina atsakyti į klausimą, ar neribojant savivaldybių vadovų kadencijų skaičiaus, itin smarkiai nukenčia sprendimų priėmimo skaidrumas.

„Ar dabar yra daug pagrindo sakyti, kad merų kadencijų neribojimas labai stipriai kerta per savivaldybės sprendimų priėmimo skaidrumą, korupciją. Jeigu tokie argumentai yra ir juos galima aiškiai pademonstruoti, tai kadencijų ribojimas pagrįstas“, – teigė VU TSMPI politologas.

Tuo tarpu merų kadencijų ribojimo idėją palaikanti J. Novagrockienė įžvelgia argumentus, leidžiančius pagrįsti tokios idėjos reikalingumą. Jos teigimu, būtent savivaldos lygmeniu korupcijos lygis yra pats aukščiausias, ilgesnį laiką pareigas užimant tam pačiam asmeniui, ima ryškėti tam tikri ryšiai, todėl net ir gerai besitvarkančių savivaldybių vadovams reikėtų padaryti pertrauką ir suteikti galimybę eiti pareigas kitam vadovui.

„Aš manyčiau, kad tikrai būtų labai sveika riboti kadencijas, nes labai rutinizuojasi, pradeda įsitvirtinti ryšiai, kurie mažina skaidrumą, atsiranda savi ir svetimi. Nors aišku, kad yra merų, kurie tvarkosi nepaprastai gerai, ištraukia iš liūno savivaldybes. Pavyzdžiui, Druskininkai, kurie merdėjo. Manau, kad Malinausko nuopelnas didžiulis, bet gal ir jis užsisėdėjo, reikia leisti ir kažkam kitam pavadovauti“, – tvirtino J. Novagrockienė.

ELTA primena, kad balandžio 19 d. Konstitucinis Teismas paskelbė, jog tiesioginių merų rinkimų tvarka prieštarauja Konstitucijos 119 straipsniui. Dėl šio klausimo į KT kreipėsi 46 praėjusios kadencijos parlamentarai, daugiausia – konservatoriai, taip pat kreipimąsi pasirašė keli liberalai, „darbiečiai“, buvę „tvarkiečiai“. Šis nutarimas įsigalios 2023 m. gegužės 3 d., o tai reiškia, kad šiuo metu pareigas einantys merai galės vykdyti savo įgaliojimus iki kadencijos pabaigos.

Reaguodama į KT sprendimą, Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen praėjusią savaitę inicijavo pirmąjį Seimo frakcijų seniūnų susitikimą, kuriame parlamentarams pavyko rasti sutarimą dėl Konstitucijos 119 straipsnio keitimo, siekiant išsaugoti tiesioginių merų rinkimų tvarką. Seimo pirmininkė tuomet teigė, kad atitinkamos pataisos pateikimo ji tikisi jau šioje pavasario sesijoje ir optimistiškai įvertino galimybę surinkti 94 būtinus palaikymo balsus.

Tačiau šį trečiadienį vykusiame antrajame frakcijų seniūnų susitikime, kuriame buvo toliau aptarinėjamas tiesioginių merų rinkimų tvarkos reglamentavimas, išsiskyrė parlamentarų nuomonės siekiant apibrėžti tiesiogiai renkamo mero įgaliojimus. Seimo pirmininkė siūlo merą laikyti vykdomosios valdžios atstovu savivaldoje, tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcija siūlo merą laikyti tarybos vadovu, iš esmės paliekant galioti dabar veikiantį modelį.

ELTA