Politologai įvardijo kaip niekad intensyvių 2021-ųjų protestų priežastis: valdžios komunikacija tampa Achilo kulnu

Praėjus pirmiesiems dešiniųjų vadovaujamos Vyriausybės darbo metams, panašu, kad premjerei Ingridai Šimonytei teko susidurti su ne ką mažiau protestų nei ekspremjeras Saulius Skvernelis susidūrė per visus ketverius darbo savo Vyriausybėje metus. Politologų vertinimu, akivaizdu, kad pastaraisiais metais išaugusį protestų kiekį lėmė pasikeitusi pasaulinė situacija dėl kilusios COVID-19 pandemijos. Vis dėlto I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės metais visuomenės nepasitenkinimas buvo išreikštas ir kitais klausimais – kone didžiausi mitingai kilo dėl partnerystės įstatymo, Stambulo konvencijos ratifikavimo.

Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė teigia, kad prie savo aprėptimi dar nematytų mitingų prisidėjo tai, kad premjerė į politinę darbotvarkę įtraukė kaip niekad daug visuomenę skaldančių klausimų. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno nuomone, prie kilusių protestų galėjo prisidėti ir tai, kad visuomenė pajuto galią prisidėti prie sprendimų. 

„Mes nepasiekėme to lygio, kokį galime matyti Graikijoje ar Prancūzijoje, kur yra vos ne nuolat protestuojama dėl pačių įvairiausių dalykų, bet iš dalies visuomenė labiau junta savo galią, kad kolektyvinis veiksmas gali turėti politinį rezultatą ir politikai reaguoja į protestus“, – teigė T. Janeliūnas. 

Vis dėlto tęstinumo tiek R. Urbonaitė, tiek T. Janeliūnas kilusiuose protestuose nemato. Anot politologų, galima pastebėti, kad protestuotojai pamažu išsikvepia. 

T. Janeliūnas: neigiamos visuomenės reakcijos kilo dėl netipinių sprendimų 

Profesorius T. Janeliūnas teigia, kad pagrindinė intensyvesnių protestų prie I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės priežastis yra akivaizdi – visuomenės pasipiktinimas dėl griežtų reikalavimų kovoje su pandemija.  

„Iš esmės situacija pasikeitė prasidėjus pandemijai, kuri reikalavo labai netipinių sprendimų ir suvaržymų, primygtinų reikalavimų. Susiklostė tokia situacija, prie kurios visuomenė nebuvo pratusi. Kilusios reakcijos buvo būtent į pasikeitusią bendrą padėtį, o ne į konkrečios Vyriausybės atėjimą“, – Eltai teigė VU TSMI profesorius.

T. Janeliūnui antrina ir Mykolo Romerio universiteto politologė R. Urbonaitė. Anot jos, visuomenės nepasitenkinimas vadovaujant I. Šimonytei išaugo ne tiek dėl konkrečių politinių sprendimų, kiek dėl susiklosčiusių aplinkybių. 

„Skvernelio Vyriausybės protestai buvo dėl labai konkrečių politinių sprendimų, tarkim, įvesto etatinio mokytojų darbo apmokėjimo, o tai sukėlė vadinamąjį ministerijos užėmimą. Basčio protestas irgi buvo dėl visiškai kitų aplinkybių, tai buvo gana reaktyvūs veiksmai, reakcija į vieną ar kitą sprendimą, priimtą Vyriausybėje ar Seime“, – kalbėjo R. Urbonaitė. 

„Šimonytės Vyriausybė susiduria su visai kitokio pobūdžio protestais, kurie labai koreliuoja su tais protestais, kurie vyksta ir kitose valstybėse. Mes matome tam tikrus globalius reiškinius, kurie yra atsiritę ir iki Lietuvos, todėl, natūralu, kad intensyvumas yra neįprastas“, – pridūrė politologė. 

Prie išaugusių protestų galėjo prisidėti ir S. Skvernelio klaidos 

Visgi R. Urbonaitė prabrėžia, kad prie intensyvesnių visuomenės pasipiktinimų galėjo prisidėti ir skirtinga premjerų komunikacija. Anot politologės, tiek S. Skvernelis, tiek I. Šimonytė turėjo priimti sprendimą dėl karantino įvedimo, tačiau premjerai tai padarė skirtingais būdais. 

„Pirmo karantino metu, kurį įvedė Skvernelis, visi bijojo, buvo drausmingi ir dauguma žmonių karantino reikalavimų laikėsi net vasarą, kai ribojimai buvo atlaisvinti. Tuo metu valdžia darė labai mažai ir pasiruošimas galimai antrai bangai buvo vangus. Vyriausybėje nevykdant jokios komunikacijos, suklestėjo sąmokslo teorijos, jos suklestėjo ir, kai pradėjo rudenį augti susirgimų skaičiai, Vyriausybė delsė iki paskutiniosios dienos, kad neįvestų visiškai griežto karantino. Ir visiškai griežtą karantiną įvedė jau tik Ingrida Šimonytė, kai ligoninės buvo perpildytos“, – kalbėjo R. Urbonaitė. 

R. Urbonaitės teigimu, vangi ekspremjero komunikacija ir delsimas įvesti griežtesnius ribojimus tapo sunkiai suvaldomu procesu, o atsakomybę informuoti visuomenę ir pakeisti požiūrį į pandemijos valdymą turėjo prisiimti I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.  

„Tam tikra prasme Skvernelis praslydo, nes vienu metu jis turėjo visišką visuomenės palaikymą ir laviravo, neįvedinėjo tokio karantino, kokį reikėjo įvesti. Prieš kelis mėnesius net ir Aurelijus Veryga vienoje laidoje pripažino, kad tai buvo klaida“, – teigė R. Urbonaitė. 

„Kai prasidėjo antri pandemijos metai ir buvo didžiulė įtampa, sąmokslo teorijos veržėsi iš visų kampų, tai, natūralu, kad žmonių reakcijos į visus reikalavimus, vakcinas, karantiną ir saugojimąsi tapo sunkiai valdomu procesu, o tai ir sukėlė protestus. Taigi, pandemijos etapai, kuriuos išgyveno Šimonytė ir Skvernelis, labai skiriasi“, – pridūrė R. Urbonaitė. 

T. Janeliūnas teigia esą protestų intensyvėjimui didesnės įtakos galėjo turėti ne premjerų komunikacija, tačiau pasikeitęs visuomenės požiūris į pandemiją. Anot jo, žmonių baimę dėl COVID-19 viruso pakeitė nuovargis, todėl imta aštriau reaguoti į atitinkamus pandemijos valdymo procesus. 

„Pirmasis karantinas, kurį įvedė Skvernelio Vyriausybė, tai pavadinčiau šoko terapija. Visuomenė tiesiog bandė suprasti, kas vyksta. Pirmuosius du mėnesius žmonės bandė adaptuotis prie visiškai naujų aplinkybių ir niekas per daug negalvojo apie protestus (...). Kai atėjo šiokie tokie atoslūgiai ir nusiraminimas, reakcijos buvo kitokios. Visuomenei kai kurie sprendimai nelabai patiko ir atitinkamai vis dažniau atsirasdavo grupių, kurios aiškiai pasisakė tiek prieš skiepus, tiek prieš apribojimų naujas sąlygas, tiek prieš galimybių pasus. Tai, manau, kad protestai susidėjo palaipsniui. Kiekvienas apribojimas sukelia reakciją, jis mažina pasitikėjimą Vyriausybe, nes tų priekaištų kaupiasi ir, natūralu, kad visuomenė jau yra pavargusi“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 

„Taigi, nesvarbu, kuri Vyriausybė būtų buvusi, vienaip ar kitaip visuomenė būtų reagavusi žymiai jautriau į tuos sprendimus, kuriuos bet kuri Vyriausybė būtų dariusi“, – pridūrė T. Janeliūnas. 

I. Šimonytės vadovaujamai Vyriausybei teko atlaikyti ne tik su pandemija susijusius protestus, tačiau ir kontroversiškai vertinamą protesto akciją „Šeimų maršą“, nukreiptą prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, lyčių bei LGBT bendruomenės lygias teises visuomenėje.Tai buvo kone didžiausias pastarųjų metų protestas, subūręs apie dešimt tūkstančių žmonių. R. Urbonaitės teigimu, išaugusių protestų kiekį galėjo lemti ir pakitusi Vyriausybės politinė darbotvarkė. 

„Protestų dėl LGBT būtų buvę ir anksčiau, jei tie klausimai būtų įvesti į politinę darbotvarkę. Politinė darbotvarkė šiais aspektais tikrai pradėjo kisti. Kai tokie klausimai atsiranda politinėje darbotvarkėje, natūralu, kad protestai yra išprovokuojami“, – teigė R. Urbonaitė.

Politologai sutaria: nors protestų priežastys skirtingos, premjerų komunikacija buvo panaši 

T. Janeliūno teigimu, tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis pasirinko kelią ignoruoti priimamais sprendimais pasipiktinusią visuomenę. Visgi tai lėmė ir skirtingos protestuojančių asmenų grupės.

„Reikėtų pradėti nuo to, kad protestų grupės buvo labai skirtingos. Mokytojus galėjo paremti didžioji dalis visuomenės ir reikalavimai buvo suprantami, o parama jiems buvo žymiai didesnė negu dabar protestuojantiems antivakseriams. Dabartinė Vyriausybė per daug, matyt, nesitiki, kad jiems pavyks perkalbėti arba pakeisti jų poziciją, tai, natūralu, kad ir buvo pasirinkta komunikacija ignoruoti ir kartu turėti argumentus tai visuomenės daliai, kurios palaikymo ir reikia Vyriausybei“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 

Visgi, T. Janeliūno nuomone, visuomenei išreiškus konkrečius nuogąstavimus dėl priimtų sprendimų, S. Skverneliui vertėjo imtis ryžtingesnių sprendimų, o ne ignoruoti pasipiktinusią visuomenę. 

„Skvernelio Vyriausybei galiausiai reikėjo imtis ryžtingesnių sprendimų, nes buvo matyti, kad jau bendra visuomenės reakcija yra negatyvi ir laukia, kada bus priimtas sprendimas (dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo – ELTA). Iš Šimonytės kaip ir nesitikima, kad ji kalbės su antivakseriais ir darys jiems kažkokių nuolaidų“, – pridūrė T. Janeliūnas. 

R. Urbonaitė taip pat pažymi, kad abu premjerai pasirinko ignoruoti visuomenę, tačiau S. Skvernelis sprendimus priėmė ne tiesiogiai, tačiau per atsakingus asmenis. R. Urbonaitės vertinimu, analogišką strategiją galėjo pasirinkti ir I. Šimonytė.   

„Tarkim, su mokytojais Skvernelis nėjo, nesiaiškino, veikė visai per kitus žmones ir netiesiogiai dalyvaudamas sprendė konfliktą, o su Šimonyte yra kitokia situacija. Tu tikrai neturi eiti kalbėti su žmonėmis, kurie pastatę kartuves, nes tas kalbėjimas gali nieko neduoti. Jei žmonės nori tave matyti, kad galėtų ant tavęs rėkti, tai čia nėra sprendimas. Tačiau, manau, taip pat buvo galima pasirinkti komunikuoti neutralioje aplinkoje ar per tarpininkus“, – teigė Mykolo Romerio universiteto politologė.  

R. Urbonaitės teigimu, tiek I. Šimonytės, tiek S. Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės nepasižymėjo tinkama komunikacija. Anot jos, bendravimas su protestuojančiais premjerams tapo Achilo kulnu.

„Manau, kad abiem premjerams komunikacijos labai trūko, trūko aiškumo dėl vakcinacijos kampanijos, ji iš esmės nevyko arba vyko tikrai ne tokia, kokia turėjo būti, bet, aišku, gerų receptų kaip komunikuoti neranda ir kitos valstybės. Tai lengvų kelių nėra, bet, manau, kad apskritai politikų komunikacija tampa Achilo kulnu, tiek ji buvo Achilo kulnas Skverneliui, tiek ji yra Achilo kulnas ir šiuo metu dirbančiai Vyriausybei. Čia tikrai nė vienų negali pagirti dėl komunikacijos sklandumo, tikslingumo ir gero paruošimo“, – kalbėjo R. Urbonaitė. 

Potencialo kilusiuose protestuose nemato 

Vis dėlto T. Janeliūnas išaugusių protestų kiekio nelinkęs sureikšminti. Nors protestų buvo daug, palyginti su kitomis valstybėmis, savo aprėptimi jie nebuvo dideli. 

„Visgi dar labai nedidelė dalis visuomenės yra tiek įaudrinta ar pasiryžusi protestuoti, kad imtųsi konkrečių veiksmų. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje aktyviai dalyvaujančių protestų akcijose žmonių dalis dar tikrai nėra labai didelė. Iš vienos pusės, tai liudija, kad valdžia susitvarko su iššūkiais. Iš kitos pusės, tai parodo, kad visuomenėje yra svarbesnių dalykų ir jie vis dar pasitiki valdžios institucijų galimybėmis spręsti problemas“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 

R. Urbonaitė taip pat išaugusių protestų kiekio nelinkusi laikyti problema. Be to, jos nuomone, staiga išaugę protestų skaičiai apskritai pamažu išsikvepia.  

„Matome, kad protestavimas tampa normaliu reiškiniu, įprastu reiškiniu. Matydama, kaip protestai nuo šių metų pavasario iki šių metų rudens staigiai išsikvėpė, aš dar būčiau labai atsargi su išvadomis, kad pradėsime matyti kitokį protesto veidą“, –  kalbėjo R. Urbonaitė. 

ELTA