Policijos generalinis komisaras kartais į rankas pasiima akordeoną

Prieš 19 metų gimtąjį miestą palikęs, rudenį kadenciją baigiantis Lietuvos policijos generalinis komisaras Renatas Požėla sako, kad buvusių šiauliečių nebūna. Jo karjera pasisukti galėjo ir kitaip – šiandien R. Požėlą matytume kaip muzikantą. Nugalėjo noras tarnauti žmonėms ir šio sprendimo šiaulietis sako niekada nesigailėjęs.

– Tęsti karjeros iš Šiaulių į sostinę išvykote prieš 19 metų. Ar tebelaikote save šiauliečiu?

– Buvusių šiauliečių turbūt nebūna. Tikrai – save nuo kaulų iki galvos laikau šiauliečiu. Žinoma, gaila, kad labai nedaug laiko pastaruoju metu tenka leisti Šiauliuose, bet esant galimybei – savaitgalį ar per atostogas – atvykstu. Aplankau mamos kapą Meškuičiuose. Ir tėvukas, ačiū Dievui, gyvas. Dar sodas yra Rėkyvoje, bendromis jėgomis kažkaip tenka rūpintis. Ir sesuo, daug draugų, bičiulių gyvena Šiauliuose bei apylinkėse. Kai atvykstu, stengiuosi ir juos aplankyti.

Gimiau Šiauliuose 1974 m. Tėvas tuo metu jau nedirbo, nes anksti išėjo į pensiją dėl patirtų traumų. Mama buvo vaikų darželio auklėtoja. Pirmuosius gyvenimo metus praleidau Talkšos gatvėje. Paskui, kadangi tėvelis yra dirbęs Zokniuose (dabartinėje Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje), gavome paskyrą gyventi kariškių pastatytame name Vilniaus gatvėje. Tėtis ir šiuo metu ten gyvena.

– Koks mokinys buvo būsimasis policijos vadas? Pavyzdingas penketukininkas?

– Nuo pat pirmos iki dvyliktos klasės mokiausi toje pačioje mokykloje. Tai tuometė 7-oji vidurinė, dabar Stasio Šalkauskio gimnazija. Kartas nuo karto, kai būnu Šiauliuose darbo tikslais, į mokyklą nuvažiuoju. Pabendraujame su mokyklos direktore ir apie bendrus dalykus, ir apie saugumo situaciją, projektus.

Mokykloje nebuvau nei labai padykęs vaikas, nei penketukininkas. Toks per vidurį. Už drausmę ir dvejetų turėdavau, bet ir penketukininkas nebuvau. Gal galėjau ir daugiau kaip mokinys pasiekti. Sunkiausiai sekėsi tikslieji mokslai, humanitariniai – geriau. Ypač istorija.

– Gavęs mokyklos diplomą žinojote, kad gyvenimą siesite su policija?

– Kadangi sekėsi istorija, ją mėgau, todėl pasirinkau stoti į teisę. Iš pradžių stojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Planavau tapti advokatu ir tam nuoširdžiai ruošiausi. Toks tuo metu buvo gyvenimo tikslas. Deja. Labai nedaug pritrūko, bet neįstojau. Paskutinę minutę visai neplanuotai įstojau į tuometę Policijos akademiją. Man 20 metų, vyko Sąjūdis, toks įdomus laikas... Tikrai nenusivyliau gyvenimą susiejęs su tarnyste Lietuvos žmonėms, uniforma, statutine tarnyba. Tai buvo antras pasirinkimas gyvenime, bet labai vykęs.

– Į rankas kartais pasiimate akordeoną. Kaip jūsų gyvenime jis atsirado?

– Mane nuo pat ankstyvos vaikystės supo muzika ir muzikalūs žmonės. Ir senelis, amžiną jam atilsį, ir mano krikšto tėvelis. Jis ir dabar ima akordeoną į rankas. Šviesios atminties mama gerą balsą turėjo. Kažkada, būdamas visai mažas, gavau dovanų akordeoną. Ketverių ar penkerių metų būdamas jau plėšdavau savo sugalvotas melodijas. Man sakė, kad turiu pašaukimą, įgūdį, klausą.

Tėvelio iniciatyva porą metų lankiau muzikos būrelį. Paskui stojau į vaikų muzikos mokyklą, ją labai sėkmingai baigiau 1991 m. Vienu metu abejojau, kam paskirti savo gyvenimą. Vienas iš variantų buvo stoti į tuometę Klaipėdos konservatoriją, tačiau, matyt, ir istoriniai įvykiai, susiklostę šalyje, paskatino rinktis kitą kelią. Sau tuomet pasakiau, kad muzika tegul būna nuolatinis mano gyvenimo palydovas. Tegul tai būna hobis. Taip ir yra.

– Buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas neslėpė laisvalaikio sporto salėje. Kokią vietą jūsų gyvenime užima sportas?

– Sportas, kaip ir dera pareigūnui, yra mano gyvenime. Dabar nauja mano aistra – pėsčiųjų žygiai. Šiauliai visais laikais buvo dviračių miestas, tai ir meilę dviračiui esu paveldėjęs. Gaila, kad futbolas, krepšinis dabar nuėję į antrąjį planą, bet į sporto klubą, turėdamas galimybę, užsuku.

Vaikystėje buvau pradėjęs domėtis šaškėmis. Buvau berods jaunučių rinktinės narys, būdamas 14-os įgijau trečią atskyrį (yra keturi atskyriai – aut. past.). Šaškės irgi liko hobiu. Rytų kovos menus taip pat teko kultivuoti. Nesiskyriau nuo tuomečių jaunuolių ir bandžiau būti toks, kad galėčiau už save, esant reikalui, pastovėti.

– Dar viena jūsų aistra – knygos. Ką skaitote?

– Turiu didžiulę biblioteką. Jeigu visas knygas parduočiau, visai neblogas pirkinys išeitų (juokiasi).

Dabar daugiausia skaitau politinio pobūdžio knygas, gilinuosi į XX a. istoriją. Skaitau ir apie tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, apie geopolitines realijas, dabartinių autorių vertinimus. Gaila, turiu mažiau laiko, nei norėtųsi. Praeina ilgas laiko tarpas, kol aš jas įveikiu. Dažniausiai skaitau komandiruočių metu, sėdėdamas lėktuve. Žinoma, vakarais prieš miegą ar savaitgaliais. Bet knygas vertinu – nesu jų išmetęs. Labiau mėgstu pats skaityti, o ne klausyti įgarsintų: svarbus tas puslapio šnarėjimas ir knygos kvapas.

Buvo laikas, kai ir Šiauliuose jas aktyviai pirkdavau. Šiauliečiai turbūt prisimena tokią močiutę, kuri pardavinėdavo senas knygas prie dabartinės Didždvario gimnazijos. Ir „Drąsiųjų kelių“, ir „Zenito“ serijos knygų esu iš jos pirkęs. Tokių knygų turiu tikrai daug ir jos man primena vaikystę ir Šiaulius.

– Einate aukščiausias Lietuvos policijos sistemoje – generalinio komisaro – pareigas. Tačiau jūsų, kaip pareigūno, karjera irgi prasidėjo Šiauliuose. Kokia buvo pradžia?

– Baigęs pirmąjį Policijos akademijos kursą, metams praktikai atvykau į patrulių tarnybą. Tai buvo 1993–1994 m. laikotarpis. Neramūs laikai. Pirmas mano, kaip pareigūno, „krikštas“ buvo „Šiaulių“ viešbutyje įsikūrusio restorano sprogdinimas. Tada dirbome naktiniame ekipaže, pirmi atvykome į įvykio vietą. Šis įvykis sugrąžino mane į tuomečių Šiaulių realijas: grupuočių santykių aiškinimąsi, gaujų kovas. Visi žinomi piliečiai, kurie tuo metu veikė nusikalstamame pasaulyje Šiauliuose: ir Vladas Baranauskas, ir Žemaitukas, ir kiti. Man jų sulaikyti neteko, bet susidūriau ne su vienu. Daugiausia – dirbdamas kelių policijoje. Teko ir bausti už įvairius pažeidimus, atstovauti Šiaulių policijos interesus teismuose prieš juos. Tada buvo tų žmonių klestėjimo laikotarpis, teko ir man toje realybėje gyventi ir dirbti.

Po metų darbo patrulių tarnyboje grįžau į Policijos akademiją, pabaigiau antrą ir trečią kursą stacionare. 1996 m. grįžau į Šiaulius ir prasidėjo kabinetinio darbuotojo karjera. Iš pradžių Kriminalinėje policijoje, vėliau keletą metų teko dirbti kvotėju eismo įvykių bylose, kelių policijoje. Teko dirbti ir rajono policijos komisariate. Tikrai per daug pozicijų perėjau. 2005 m. dalyvavau atrankoje, prasidėjo darbas ir karjera sostinėje.

– Labiau mėgote darbą gatvėje ar kabinete?

– Kai buvau 19–20 metų, norėjosi veiksmo. Tada ir realijos, ir išsilavinimas neleido kabinetinio darbo dirbti. Tikrai džiaugiuosi, kad metus teko dirbti gatvėje. Aišku, procedūros pasikeitė, bet vis tiek suvokiu, ką reiškia reaguoti į įvykius, susidurti su grėsmėmis. Paskui, įgijus išsilavinimą, natūralu, prasidėjo kabinetinis darbas, kuris irgi būna su savo iššūkiais ir sunkumais.

– Kaip vertinate Šiaulių policijos, nuo kurios ir prasidėjo jūsų karjera, darbą?

– Problemos tos pačios kaip ir visoje šalyje, tie patys iššūkiai – organizacijos senėjimas, žmonių pasitraukimas, naujų darbuotojų pritraukimas. Šiauliai šioje vietoje tikrai neturi jokio išskirtinumo. Šiaulių policija tobulėja kaip ir visos Lietuvos policija. Turime čia kaip tik ir paskutinį infrastruktūros iššūkį – pastatyti naują Šiaulių apskrities VPK pastatą vietoje esančio Aušros al. 19. Tokiu būdu Purienų gatvėje būtų sukurtas vadinamasis policijos miestelis. Manau, kad per trejus ar ketverius metus iškils naujas, šiuolaikiškas ir modernus policijos pastatas, kuris atlieps reikalavimus ir mūsų klientai bus aptarnaujami oriai.

– Nuo policijos prie valstybės sienos apsaugos – kaip vertinate šią patirtį?

– Vadovauti Valstybės sienos apsaugos tarnybai buvo nemažas iššūkis. Buvau paskirtas į šias pareigas iš tuomečio policijos generalinio komisaro pavaduotojo pozicijos. Nė vienos dienos nebuvau dirbęs Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, bet dirbant kartu su komanda pavyko pasiekti gana gerų rezultatų ir padaryti šią tarnybą matomesnę, patikimesnę, kad žmonės ją atpažintų. Ši patirtis mane sustiprino ir kaip pareigūną, ir kaip vadovą.

– Jus, tuometį VSAT vadovą, įkalbinėjo grįžti į policiją ir eiti aukščiausias pareigas. Sprendimas buvo sunkus?

– Paskutinį žodį, skiriant generalinį policijos komisarą, taria Vyriausybė. Tuomet kalbėjomės su vidaus reikalų ministre, tuomečiu ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu. Man didelį postūmį davė policijos veteranai, autoritetingi buvę vadovai. Jie patarė grįžti ir dirbti reikalingus darbus. Tai šios trys dedamosios – vidaus reikalų ministrė, premjeras, policijos veteranai – ir davė stimulą išeiti iš naujai susikurtos saugumo zonos. Viduje priėmiau nelengvą sprendimą. Žinojau, kur einu. Atėjau į tą pačią organizaciją, kuri per penkerius metus buvo pasikeitusi: ir žmonės, ir darbo metodai, ir darbo priemonės. Daug kur teko praeiti vadinamąjį pradžiamokslį ir iš naujo susipažinti su policijos sistema. Dabar jau artėju šių darbų finišo link.

– Kaip vertinate tą penkerių metų „maratoną“?

– Žinoma, visada galima padaryti daugiau. Kalbant apie tuos reikalavimus, kuriuos sau kėliau ir keliu, ne viską padariau, bet dar turiu laiko padaryti tai, ką galiu, savo rankomis.

Paskirtas į pareigas, iš karto pasakiau, kad norėčiau matyti policijos sistemą, veikiančią apygardų, o ne apskričių principu. Tai daroma pilotinio projekto būdu Šiaulių ir Telšių apskrityse. Šiuo pavyzdžiu turėtų sekti policijos organizacija visoje Lietuvoje. Šis klausimas sėkmingai praėjo tarpines grandis, t. y. ministeriją, Vyriausybę, o šiuo metu jis yra Teisės ir teisėtvarkos komitete Seime. Esu realistas: matyt, iki naujų Seimo rinkimų jis nepajudės iš vietos.

Būtų gerokai lengviau organizuoti darbą apygardų principu. Jau dabar mes dažnai taip dirbame. Kai įsigyjame brangių produktų veiklai vystyti, pirmiausia siekiame aprūpinti didžiąsias apskritis tam, kad jos prireikus pasidalintų, panaudotų savo specialistus mažoms apskritims.

Natūralu, kad žmonės iš mažų apskričių, tarp jų ir pareigūnai, nori apsigyventi didesnėse. Mums būtų paprasčiau dirbti su jais platesniu teritoriniu principu. To dabar nėra. Praktika rodo, kad didžiosios apskritys dengia mažąsias, ar tai būtų masiniai renginiai, ar tam tikri ikiteisminiai, kriminalinės žvalgybos tyrimai. Matome, kad dabartinis administracinis suskirstymas labiau kenkia, o ne padeda.

Kalbant apie mane, kaip vadovą, tikiuosi spėti su komanda išspręsti 2025 m. biudžeto klausimus. Aišku, buvo ir objektyvių veiksnių, kurie neleido organizacijai judėti į priekį taip greitai, kaip norėjosi. Tai buvo koronaviruso pandemija, kurios metu policijai teko didžiulis iššūkis, ir nelegali migracija, kai policija neprašoma atėjo į pagalbą kolegoms pasieniečiams. Na, bet visada, žvelgdamas į vakarykštę dieną, gali sau rasti priekaištų ir sakyti, kad galėjai vienoje ar kitoje vietoje geriau padaryti. Toks jau gyvenimas.

– Dėsite tašką ar pasinaudosite įstatymo numatyta galimybe kandidatuoti antrai kadencijai? O gal eisite užtarnauto poilsio po daugiau nei 30 metų tarnybos?

– Mano galva dabar tikrai užimta tais darbais, kuriuos turiu užbaigti iki kadencijos pabaigos. Tai – didžiausias prioritetas. Jei vyktų pokalbiai su politikais dėl perspektyvų, tikrai galvočiau ir tarčiausi su artimiausia aplinka. Tik tada priimčiau sprendimus. Jei tokių pokalbių nebūtų ir tektų finišuoti, galva ant pečių yra ir manęs lauktų nauji gyvenimo iššūkiai.

Į užtarnautą poilsį dar tikrai nesuksiu, ypač šiais geopolitiškai sudėtingais laikais. Manau, kad įgyta patirtis neturėtų būti švaistoma gulint ant pečiaus. Matyčiau save ir toliau dirbantį valstybei. Darbas valstybės tarnyboje būtų prioritetas, bet niekada nesakyk „niekada“. Jei atsirastų įdomių pasiūlymų, jie taip pat būtų svarstomi.