Pokalbių ciklas „Per ugnį, vandenį ir varines triūbas“ tęsiamas su dokumentalistu Eugenijumi Ostašenkovu

Nepraleiskite progos susitikti, laukiame Jūsų lapkričio 16 d. 16 val. Visagino viešosios bibliotekos Meno galerijoje (Sedulinos al. 13/2).

Baigiasi itin reikšmingi Lietuvai metai: Lietuvos valstybės atkūrimo 100-etis; Lietuvos kariuomenės įkūrimo 100-etis; 160 metų Vincui Kudirkai, 130 metų kaip pirmą kartą publikuota V.Kudirkos „Tautiška giesmė“, 99 metai, kaip ji patvirtinta Lietuvos himnu; Sąjūdžio, sudariusio sąlygas atkurti šalies Nepriklausomybę, gimimo 30-etis ir po to vykę pokyčiai šalyje gyvenusių tautinių mažumų bendruomenių gyvenime ir Krašto apsaugos sistemos kūrime.

Eugenijus Ostašenkovas – kino dokumentalistas, šiemet minintis savo kūrybinės veiklos 50-etį, kitais metais minėsiantis 65-ąjį gimtadienį. Maloni likimo dovana, kad reikšminga jo kūrybinio gyvenimo data sutampa su žymiomis Gimtos šalies datomis, kad dalis aukščiau minimų šalies gyvavimo aspektų yra atspindėta E. Ostašenkovo darbuose.

Eugenijus gimė 1954 m. Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje, mamos giminės šaknis randa netolimame Ignalinos rajono Linkmenų kaime. Nuo jaunystės darbavosi su kino kamera, fotografavo, publikavosi. 1972 m. įstojo Sąjunginį kinematografijos institutą, Kino operatorių neakivaizdinį skyrių, dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijos studijoje. 1975 m. grįžo iš tarnybos armijoje ir pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje, filmavo su daugeliu Lietuvos dokumentikos režisierių. 1980 m. apgynė diplominį darbą, 1988 m. pradėjo filmų autoriaus, režisieriaus, operatoriaus karjerą. Turi sukaupęs daug filmuotos ir fotografuotos medžiagos apie Rytų Lietuvos ir kitų regionų renginius bei atskirus žmones. Kuria pažintinius, mokomuosius, reprezentatyvius ir kt. filmus. E. Ostašenkovo filmuose ir aktualijos: įvykiai armijoje po Sausio 13-osios, Krašto apsaugos sistemos kūrimasis, stojimas į Europos Sąjungą, kitataučių gyvenimas šalyje. Žinomiausi jo darbai: „Kariavom...“, „Kitas krantas“ (apie pokarį), „Tik tas yra didis...“(apie V.Kudirką), „Saugomos teritorijos“, „Kol saulė saugo mus...“ (apie saugomų teritorijų reikšmę), filmai apie miškininkus „Miškas ir žmogus“ (Vilniaus urėdija), „Medžiais šlamanti praeitis“ (Valkininkų urėdija), Girionių, Ignalinos, Jonavos, Kretingos, Šilutės, Švenčionėlių miškininkus. Gamtosaugos temą pristato filmai „Ežeras ir žmogus“, „Aukštumala atgyja“.

Dokumentikos kūrėjas yra daug filmavęs ir Visagine. Atėję į susitikimą su Eugenijumi Ostašenkovu galės išgirsti prisiminimus apie jo filmuotą laikmetį, sutiktus žmones, problemų sprendimų paieškos būdus ir ... kūrėjo gyvenimą besikeičiančių vertybių sąlygomis. Specialiai šiam susitikimui autorius suskubo paruošti ir premjerą: „Apie Rytų Lietuvos pasienį būtuoju laiku“. 36 minučių trukmės filme – 1992-2017 m. įvykiai. Šis kino pasakojimas, skirtas peržiūrai ir aptarimui šiame renginyje, pristato įvairiais laikmečiais Rytų Lietuvos pasienyje filmuotą medžiagą. Pirmiausia filme pateikiama trumpa Lietuvos rytinio pasienio atsiradimo 1920 metais ir jo ribų kitimo apžvalga. Po to pasakojama apie 1990 m. atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Ignalinos pasienio rinktinės kontroliuojamą sienos su Baltarusija ruožą. Susirinkusiems bus sukurta galimybė pakeliauti po vis atsinaujinančius pasienio praėjimo postus Adutiškio, Tverečiaus, Švenčionių, Visagino ir Rimšės pasienio užkardose, pasibūti pasieniečių šventėse. Filme matysime Visagino pasienio mokyklos kūrimosi pradžią sovietų armijos paliktose apleistose patalpose ir jau po keliolikos metų filmuotą Visagino miesto vadovų iškilmingą diplomų įteikimą mokyklos absolventams miesto aikštėje.

Lietuvos pasienio 85 metinių minėjime Ignalinos pasieniečiai, vedini pulkininko Vlado Beržansko žygiavo Vilniaus gatvėmis, juos sveikino LR Prezidentas, pirmasis Visagino garbės pilietis Algirdas Brazauskas. Kai kurie pasieniečiai buvo apdovanoti.

2005 m. pavasarį trijų valstybių pasienių sankirtoje buvo švenčiamos stojimo į Europos sąjungą metinės, o 2005 m. vasarą Lietuvos pasienio 85-io metų jubiliejų vainikavo namuose uniformas palikusių pasieniečių linksmybės Miškiniškėje. Filmas skirtas jo herojams priminti kai kuriuos jau blankstančius jų gyvenimo momentus ir palikti juos istorijai - virtualioje erdvėje, ten, kur galimai, egzistuoja amžinybė.

Susidomėjimą būsimu renginiu jau išreiškė daugelis tų, kurie patys kūrė šalies krašto apsaugos sistemą, pvz. A. Grabažis, V. Beržanskas, kiti kariai bei tautinių mažumų bendruomenės, kurioms įdomu sužinoti autentiškas tautiečių nuotaikas paskelbus atgautą nepriklausomybę. Šie dalykai itin įdomūs ne tik juose tiesiogiai dalyvavusiems, bet ir miesto mokytojams, istorikams, kraštotyrininkams, moksleiviams, skautams, kurie ruošiasi Tėvynės gynybai. Autorius minėjo, kad filme matysime ir jam tekusią laimę – nufilmuotą miesto kertinio akmens atidengimo ceremoniją.

Pilnesnį Eugenijaus Ostašenkovo kūrybos vaizdą padės susidaryti ir kiti jo kino dokumentikos darbai, kuriuose fiksuoti šių metų Lietuvai aktualios datos ir reiškiniai. 1988 m. – Sąjūdžio metų - rudenį, artėjant dr. Vinco Kudirkos 130 gimimo metinėms, Lietuvos kino studijoje buvo pradėtas kurti pirmas istorijoje kino žurnalas „Tarybų Lietuva“ apie Lietuvos valstybingumo ideologą Vincą Kudirką. Tai buvo vienas iš tų pirmųjų kino žurnalų, kurie buvo rodomi jau „Lietuvos kronikos“ pavadinimu: „Lietuvos Kronika“ 1989 m. /Vincas Kudirka/10 min.; „Lietuvos kronika“ 1991 m. /Po 1991 m. sausio 13 d. „Kitoje barikadų pusėje“/ 10min.; „Lietuvos kronika“ 1992 m. /Apie Lietuvos tautinių mažumų bendrijas/ 10 min.

Kadangi susitikimas organizuojamas Lietuvos armijos įkūrimo metinių dienai artėjant tai ir didysis susitikimo akcentas – autoriaus darbai krašto apsaugos tema. Primename, kad 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių Lietuvos Taryba dar neturėjo. Pirmieji į Lietuvą jau 1918 m. pradžioje grįžo generolas Jurgis Kubilius, karo gydytojas papulkininkis Vladas Nagevičius, papulkininkis Stasys Nastopka, karininkai Kazys Škirpa, Mykolas Velykis, Petras Ruseckas ir kiti. 1918 m. gegužės 15 d. Lietuvos Taryba pavedė pulkininkui Jonui Kubiliui pasirūpinti lietuvių karo belaisvių grąžinimu į Lietuvą. Spalio mėn. įsteigta Apsaugos komisija, vadovaujama Stasio Šilingo, kuri organizavo lietuvių karininkų grįžimą. Kiekvienoje iš 12 Lietuvos sričių nutarta suorganizuoti savisaugos būrius. 1918 m. spalio mėn. pabaigoje Vilniuje pradėjo rinktis pirmieji savanoriai, bet vokiečiai neleido jų apginkluoti. Lietuvos kariuomenę ėmėsi organizuoti iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai. Karininkų iniciatyva jau lapkričio 1 d. Vilniuje, vadovaujant Vincui Grigaliūnui-Glovackiui, Lietuvos Tarybos pastato rūsyje imtas kurti 1-asis pėstininkų pulkas. Lapkričio 11 d. ministru pirmininku ir apsaugos ministru tapęs Augustinas Voldemaras (gimęs Ignalinos rajone Dysnos kaime) manė, kad pirmiausia reikia sukurti miliciją tvarkai šalies viduje palaikyti. Lapkričio 21 d. Apsaugos ministerijoje susirinkę karininkai nusprendė, kad reikia skubiai organizuoti reguliariąją Lietuvos kariuomenę. 1918 m. lapkričio 23 d. premjeras A. Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas paskirtas I-o pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas J. Kubilius štabo viršininku. Lapkričio 23-oji dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena. Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. 1919 m. sausio pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, Vyriausybė persikėlė į Kauną. Buvo pradėti organizuoti nauji daliniai visoje Lietuvoje. Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. Bet atvyko tik 400. 1919 m. sausio 25 d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas plk. J. Galvydis-Bikauskas. 1919 m. kovo 1 d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o kovo 5 d. paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo. Lietuvos kariuomenės vadas – generolas Stasys Raštikis, pradžios mokyklą baigęs Ignalinos raj. Dūkšte, progimnaziją – Zarasuose (jo motinos kapas – Senojo Dūkšto kapinaitėse).

Apie tautišką giesmę. Vincas Kudirka šį kūrinį parašė ir paskelbė literatūros, politikos ir mokslo dvimėnesiniame laikraštyje „Varpas“ 1898 m. lapkričio-gruodžio mėn. Nr. 6. Nuo tada „Tautiška giesmė“ buvo giedama lietuviškuose vakarėliuose, pirmą kartą oficialiai sugiedotas Miko Petrausko (gimusio Ignalinos raj. Palūšėje) vadovaujamo choro 1905 m. birželio 6 d. Didžiojo Vilniaus seimo išvakarių koncerte Vilniuje, nuo 1917 m. giedota viešose politinėse demonstracijose, susirinkimuose ir suvažiavimuose. 1917–1918 m. kūrinio žodžius ir muziką buvo siūlyta pakeisti, tačiau 1919 m. „Tautiška giesmė“ patvirtinta Lietuvos himnu. 1940 m., po sovietinės okupacijos, himnas buvo uždraustas, vietoj jo buvo atliekamas „Internacionalas“, tačiau 1944 m. „Tautiška giesmė“ buvo atkurta kaip Lietuvos SSR himnas. 1950 m. sukūrus naująjį LSSR himną, už „Tautiškos giesmės“ atlikimą buvo persekiojama ir baudžiama. Nepaisant to, himnas buvo giedamas nedideliuose susibūrimuose, viešai skambėjo 1956 m. Vėlinių įvykių metu Kaune, apie 1977 m. per Jonines Kernavėje, 1987 m. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo. 1988 m. prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, himnu vėl tapo „Tautiška giesmė“.

VVB kolektyvas