Kaip apsisaugoti?
* Prieš važiuojant prie Dusios ežero namuose nusiprausti namuose su ūkiniu muilu;
* Prieš maudantis odą išsitepti spirito turinčiu tirpalu;
* Po maudymosi odą nusišluostyti tvirtais judesiais su rankšluosčiu.
Šistosominis cerkarinis dermatitas yra liga, kurią sukelia vandens paukščių kraujo sistemoje parazituojančių šistosomų lervos (cerkarijos). Pirmas šią ligą 1950 m. aprašė amerikietis helmintologas Cortas, pastebėjęs, kad po maudymosi sekliuose stovinčiuose vandenyse ar ežeruose išberia odą, atsiranda odos niežulys, kuris po kelių dienų išnyksta.
Sukėlėjai
Ligos sukėlėjai yra vandens paukščių (ančių, kryklių, gulbių ir kt.) kraujo sistemoje parazituojančios šistosomų, priklausančių Schistosomatidae šeimai, lervos – cerkarijos. Suaugusios šistosomos parazituoja vandens paukščių organizme. Jų tarpiniai šeimininkai yra moliuskai. Šių parazitų gyvybinis ciklas analogiškas kaip ir šistosomų, tačiau šios cerkarijos žmogaus organizme nesivysto ir nesubręsta, nes žmogus šiai šistosomų rūšiai nėra tipinis galutinis šeimininkas.
Parazito vystymosi ciklas
Parazitų kiaušinėliams su paukščių išmatomis patekus į vandenį, iš jų išsirita lervos (miracidijos), kurios patenka į moliusko organizmą. Moliusko kūne lervos intensyviai dauginasi ir virsta lervine stadija – cerkarija. Priklausomai nuo vandens temperatūros moliusko kūne cerkarijos susiformuoja per kelias savaites. Kiekvieną parą iš užsikrėtusio moliusko išeina keletas tūkstančių cerkarijų, kurios laisvai plaukioja vandenyje. Masinėse moliuskų susikaupimo vietose 1 ml vandens gali būti 5–7 tūkstančiai cerkarijų. Vandens paukščiams, plaukiojantiems tokiame užterštame vandenyje, cerkarijos prasiskverbia per paukščio odą, patenka į kraujagysles, per 2 savaites subręsta ir tampa suaugusiais parazitais, kurie išskiria kiaušinėlius. Ciklas kartojasi.
Paplitimas
Ši paukščių siurbikė yra paplitusi daugelyje pasaulio vietovių. Odos bėrimai po maudymosi Nemuno bei Minijos deltoje buvo aprašyti Lietuvos bei Rusijos mokslininkų. Cerkarijų gali pasitaikyti ir kituose Lietuvos vandens baseinuose bei ežeruose.
Paskutiniaisiais metais stebimas cerkarinio dermatito teritorinis išplitimas. Miesto ir priemiestinės vandenvietės turėjo įtakos stambiųjų upių vandens tekėjimo greičio sumažėjimui bei nekontroliuojamam vandens paukščių (ančių, žuvėdrų ir kita) dauginimuisi. Taip pat vandens telkinių teršimas organinėmis buitinėmis atliekomis sudarė sąlygas vystytis moliuskams, tarpiniams šistosomų šeimininkams. Labiausiai užterštas yra stovintis ar tekantis silpna srove vanduo.
Žmogaus užsikrėtimo būdai
Žmogus užsikrečia kontaktuodamas su vandeniu, kuriame yra cerkarijų. Maudantis, žuvaujant, plaunant skalbinius cerkarijos prasiskverbia į odą ir sukelia dermatitą.
Klinika
Cerkarinio dermatito metu yra pažeidžiamos odos kraujagyslės. Pažeidimo vietoje jaučiamas dilgsėjimas, deginimas, odos niežulys, atsiranda bėrimai. Šie simptomai atsiranda praėjus 10–15 minučių po kontakto su užterštu vandeniu ir išnyksta po kelių valandų, rečiau – po kelių dienų. Pakartotinai užsikrėtus, dermatitas būna labiau išreikštas (stiprus paraudimas su spuogeliais), lydimas stipraus niežulio, kuris gali išlikti 5–7 dienas. Jei invazija intensyvi, gali pakilti temperatūra. Ligos eiga gali varijuoti nuo lengvos iki sunkios stadijos, priklausomai nuo organizmo imuninės būklės. Jei žmogus kasydamasis pažeidžia odą, liga gali komplikuotis antrine bakterine infekcija.
Cerkarinio dermatito profilaktika
Vengti kontakto su užterštu vandeniu.
Išlipus iš vandens iš karto energingais judesiais nusitrinti kūną rankšluosčiu.
Odos paviršiui nuvalyti naudoti skysčius, turinčius alkoholio.
Kadangi cerkarijų prisitvirtinimą stimuliuoja odos lipidai, prieš lipant į vandenį kūną nuvalyti spiritiniu losjonu ar nusiplauti su muilu.
Tvenkinius, kuriuose maudosi žmonės, saugoti nuo teršimo organinėmis medžiagomis, valyti nuo vandens augalų, kurie yra pagrindinis moliuskų maistas.
etaplius TV
0
