Poeto moralinis kodeksas

Prancūzų rašytojas Stendhalis virš savo lovos iškilmingai pasikabino romėnišką užrašą „Nulla dies sine linea“ („Nė dienos be eilutės“) visiškai ne tam, kad visi matytų, koks jis darboholikas, o tam, kad atgrasytų tingumą, kuris it suktas kipšas vis atitraukdavo jį nuo rašomojo stalo.

Šūkis turi galią apraminti sąžinę, tačiau tikrasis jo turinys rodo, ko žmogus nepajėgia daryti ir ko greičiausiai nedarys. Taip nutinka todėl, kad šūkis modeliuoja geidžiamą, bet anaiptol ne įprastinį kasdienį elgesį, ir rodo silpnąsias, o ne stipriąsias žmogaus puses. Tikrovei įveikti ir ją pakeisti naudojamos kitokios priemonės. Jeanas Paulis Sartre‘as, paklaustas, kuo jis dabar užsiėmęs, atsakė be skambių šūkių: „Aš vis dar rašau. Kas belieka. Nulla dies sine linea. Toks mano įprotis ir pagaliau mano darbas.“

Mūsų tautoje taurūs šūkiai dar nėra iššvaistę magiško poveikio galių. Antai, kai Stendhalis kalė prie sienos savo lozungą, žymiausias lietuvių gamtos dainius Antanas Baranauskas 1853 m. lenkiškai rašyto dienoraščio pradžioje nusistatė geležinį elgesio kodeksą: negerti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti, laikytis griežtos dietos, kuo mažiau kalbėti, valgyti ir miegoti tuo pačiu laiku, neužmiršti padėkoti Dievui „už jo dovanas“, nuolat skaityti knygas arba rašyti, kuo mažiau dykinėti, su niekuo nesivaidyti, neapkalbinėti, nemeluoti, rytą vakarą sukalbėti aibes poterių... Nei literatūros tyrinėtojai, nei literatūros mokytojai A. Baranausko nebado pirštais – žiūrėkite, čia ne poetas, o pilnas ydų maišelis. Jie susižavėję giria poetą, įtikinėdami, kad sugebėjimas gražiai suformuluoti siektinas vertybes atitinka sugebėjimą jomis vadovautis, todėl poeto moraliniame kodekse „iškyla stiprios ir valingos asmenybės pradai“ (Regina Mikšytė).

Nežinia, kiek siektinų vertybių A. Baranauskas dar būtų prirašęs, jeigu „stiprios ir valingos asmenybės“ nebūtų įveikusi force majeure – „rašyčiau daugiau, bet kviečia muštis sniegais“. O kodeksas? Kodeksas – ne vilkas, į mišką nepabėgs.

Mūsų kultūroje iki šiol gaji tradicija iškilias asmenybes aprioriškai paversti stabais. Jų negalima analizuoti kritiškai, joms reikia melstis. Jeigu jūsų akys pamatė įžymybės ydas, abejokite savo akimis. Ir mes abejojame savo akimis, kai jos pamato ne tai, ką matyti liepia autoritetai. Bet, štai, ateina žaidimo taisyklių nežinantis Vytautas Kavolis, kurį subrandino Vakarų kultūra, perskaito tą patį tekstą ir padaro priešingą išvadą: „moralinis kodeksas“ A. Baranauskui buvo reikalingas jo „per daug minkštam, nepatikimam charakteriui disciplinuoti“. Didysis poetas – minkšto charakterio?!

Poeto dienoraštis būtent tuo ir vertingas, kad jame randame kritišką į savianalizę linkusio jaunuolio autoportretą ir atvirai prisipažįstama: esu žmogus, pilnas trūkumų ir silpnybių. Portreto jis nedailina, poelgių neteisina, o savo asmenybę „perskaito“ daug tiksliau, nei egzaltuoti literatūros mokslininkai skaito jo dienoraštį. Retas tų laikų lietuvis, o ypač tokio jauno amžiaus, įstengė taip intensyviai reflektuoti savo paties asmenybę, kaip tai darė A. Baranauskas.

Įdėmiai pažvelgęs į save patį, A. Baranauskas išvydo ne paauksuotą stabą, bet labai nepatrauklius būdo bruožus. Jis susirašė elgesio taisykles ir susidarė neigiamų padarinių likvidavimo programą, kuri, kaip byloja vėlesni dienoraščio įrašai, taip ir liko neįvykdyta. Praslinkus mėnesiui, būsimasis vyskupas plaka save: „Šiandien vėlai atsikėliau, nebuvau bažnyčioje“, bet užtat „Nusipirkau spyną skrynelei. Pas kepurininką užsisakiau kepurę už 5 auksinus“, pagaliau „vėlai atsiminiau, kad atsiguliau nepoteriavęs“. Eina diena po dienos, bet padėtis tik blogėja: „Nebuvau bažnyčioje, bet Chaimo krautuvėlėje su Mokytoju ir Raštininku išgėrėme 3 butelius porterio, 1 chereso, 1/2 butelio angliško alaus“. Preciziška 18-mečio pramogų ataskaita.

Dienoraštyje matome silpną ir nepareigingą žmogų, nestokojantį tuštybės ir žmogiškų ydų, o reikia matyti besiskleidžiančią stiprią ir valingą asmenybę. Kodėl neįstengiame perskaityti ir suvokti, ką sako tekstas, o ne pamaldžios mūsų nuostatos? Todėl, kad rašytojo ir žmogaus, moralinių ir kūrybinių galių vis dar nesugebame atriboti. Geras kūrėjas privalo būti geras žmogus, nes blogas žmogus nepajėgia kurti vertingo meno. Šis mąstymo principas gimė tais senoviniais laikais, kai visos žmogaus savybės sudarė organišką vienovę ir nulemdavo viena kitą. Vienas blogas poelgis sugadindavo visą asmenybę, o vienas didingas poelgis neutralizuodavo visas neigiamas jos savybes.

Mums dar per sunku pripažinti, kad net ir geriausius kūrinius ne šventieji lipdo. Visai ne šventieji. Amerikiečių filosofas Bertrandas Russelas sakė, kad tai dėsninga: „Sunku įsivaizduoti poetą, kuris buvo „geras“ tuo metu, kai rašė gerą poeziją.“ Jeigu tai dėsnis, mums belieka rinktis viena iš dviejų: arba gauname bjaurų tipą, bet gerą poetą, arba turime gerą žmogų, bet apsieiname be geros poezijos. Kaip ten bebūtų, geras kūrėjas visada yra gyvas žmogus su visomis žmogiškomis silpnybėmis. Tokie jau tie gyvenimo dėsniai, kuriuos A. Baranauskas lengvai patvirtina: kai aplinkybės jį pavertė „geru“ žmogumi, jis, anot Maironio, užkasė savo poetinį talentą ir nieko meniškai vertingo nebesukūrė, likdamas vieno kūrinio autorius.

Gintaras Lazdynas