Po siaubingos avarijos neįgalia tapusios medikės praeiti kančių keliai suteikė jai neįkainojamą patyrimą gydant traumą patyrusius ligonius

„Važiuodama pajutau, kad automobilis darosi nevaldomas, – prisimena Vilniaus „Santaros“ klinikų ergoterapeutė Raimonda Kavaliauskaitė. – Jis nuvažiavo nuo kelio į griovį ir kelis kartus vertėsi. Viską atsimenu labai aiškiai, nes sąmonės nebuvau praradusi. Kai automobilis vertėsi paskutinį kartą, jau nebejaučiu savo kūno, negalėjau net pasijudinti. Todėl, kai automobilis nustojo verstis, taip ir pakibau ant savo saugos diržo, tačiau išsivaduoti iš jo negalėjau, nes kūnas jau buvo paralyžiuotas ir negalėjau net pajudėti.“

Sunkiai sužeistą merginą kitų automobilių vairuotojų iškviesta greitoji pagalba nuvežė į Anykščių ligoninę. Ji iškart nesuprato, kas atsitiko, tačiau pati būdama medikė, suvokė, kad kažkas negerai su stuburu. Atlikus kompiuterinę tomografiją ir kitus tyrimus, Raimondai buvo konstatuotas kaklo lūžis. Merginą skubiai nuvežė į Vilnių, kur jai buvo atlikta sudėtinga operacija, trukusi visą naktį.

„Dėl įvykusios avarijos mano kaklo slanksteliai buvo iškrypę ir užlipę vienas ant kito, – prisimena Raimonda. – Gydytojai turėjo juos atstatyti į savo vietą ir sutvirtinti metaline plokštele, kurią nešioju ir dabar. Pirmųjų dienų po operacijos visiškai neprisimenu, gulėjau reanimacijoje prijungta prie daugybės vamzdelių. Negalėjau kalbėti, nes buvau intubuota (prijungtas deguonies aparatas) ir uždėtas kaklo įtvaras, neleidžiantis pajudinti galvos... Rankų pakelti negalėjau... Kūno nejaučiau ... Tiesiog gulėjau ir laukiau, kol kas nors pagerės, tačiau protas jau dirbo, todėl viską prisimenu... Pamažu sulaukiau, kol nuims tuos vamzdelius, atjungs maitinimo zondą, kuris buvo įvestas tiesiai į skrandį. Palaipsniui pradėjau kalbėti ir jau galėjau pasakyti, ką jaučiu, kas negerai, kur skauda... Taip prasidėjo mano kelias į reabilitaciją...“

Baisus likimo smūgis

Ar bereikia sakyti, kad toks baisus likimo smūgis jaunai, gražiai, energija trykštančiai merginai buvo visiškai netikėtas? Net baisiausiuose savo sapnuose ji negalėjo to numatyti, gyveno ir mokėsi, kaip ir kiti jos bendraamžiai.

„Gimiau Rokiškio rajone, tačiau mokyklą baigiau mažame miestelyje Širvintų rajone, ne taip toli nuo Vilniaus, – pasakoja Raimonda. – Visada norėjau dirbti medicinos srityje, todėl nedvejodama po mokyklos stojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą... Tikrai to nesigailiu... Baigiau bakalauro, po to magistro studijas... Man patiko ergoterapeuto darbas, patiko pacientai ir darbas su jais, patiko kolegos medikai iš Santaros klinikų, kuriose įsidarbinau. Ten sutikau daug pažįstamų iš studijų laikų, nemažai kolegų yra buvę mano dėstytojai, klinikų kolektyvas darnus, jaunas... Tikrai labai įdomu ten dirbti...“

Pasak Raimondos, baisi avarija labai paveikė ne tik jos, tačiau ir jos artimųjų gyvenimus.

„Net neįsivaizduoju, kiek teko išgyventi mano mamai, matant mane gulinčią lovoje nejudančią ir nevaldančią savo kūno, – kalba mergina. – Todėl iš visų jėgų turėjau stengtis nenusiminti, neliūdėti, kantriai siekti nors nedidelių poslinkių.“

Mergina netrukus iš reanimacijos buvo perkelta į „Santaros” klinikų neurochirurgijos skyrių, kur prasidėjo jos reabilitacijos procesas. Su kinezioeterapeutų ir ergoterapeutų pagalba mergina darė nesudėtingus pratimus, tačiau tai daryti buvo labai sunku....

„Iš pradžių niekaip negalėjau priprasti prie savo neįgalaus kūno, – pasakoja Raimonda. Atrodė, kaip tai gali būti, kad tai, kas sveikam žmogui yra taip lengva, neįgaliam yra taip sunku ir skausminga? Negalėjau priprasti, kad dar atrodo vakar vaikščiojau ir lanksčiausi nieko nejausdama, o dabar kiekvienas judesys kelia didžiulį skausmą, net kvėpuoti yra sunku...“

Pasak Raimondos, nuo didelio streso ir operacijų jos imuninė sistema buvo labai nusilpusi, kibo įvairūs uždegimai, šlapimo takų infekcijos, dažnai kildavo temperatūra. Tai stabdė reabilitacijos procesą, tekdavo gulėti lovoje. Tačiau vos tik pasveikdavo, moteris dalyvaudavo visuose užsiėmimuose, darydavo visus pratimus, nepaisydama skausmo.

„Visiškai nejaučiau savo kūno nuo pažastų žemyn, – kalba moteris. – Atrodo, lyg sėdėtum ant kažkokio kamuolio ir nežinotum, kaip išlaikyti pusiausvyrą, nes nieko nejauti... O juk negali gi tik sėdėti – turi daryti pratimus... Tuo metu man visos tos užduotys ergoterapijoje ir kinezioterapijoje atrodė kaip didžiulė, neįveikiama misija. Tačiau supratau, kad viską turėsiu praeiti, visko reikės išmokti, turėsiu prisitaikyti prie naujo gyvenimo su pasikeitusiu kūnu...“

Visada reikia pastebėti teigiamus pokyčius

Pasak Raimondos, po stuburo traumos visų gyvenimas pasikeičia 360 ar net 720 laipsnių. Ir ne tik jų, tačiau ir jo artimųjų, kuriuos tai paliečia.

Vieni niekaip nesusitaiko su savo negalia ir naujomis gyvenimo aplinkybėmis. Tokiems yra sunkiausia.

Kiti gi susitaiko su tuo, ko negalima pakeisti, stengiasi kaip galima greičiau atsistatyti, išmokti neįgaliam būtinų įgūdžių, nori toliau dirbti, tęsti mėgstamus užsiėmimus.

Pasak Raimondos, patyrus sunkią traumą, labai svarbu nenusiminti, išlaikyti teigiamą nusiteikimą, nepaisant, kad ir kaip tai būtų sunku.

„Aš pati sau visada stengdavausi sakyti: „Šiandien yra taip, tačiau rytoj bus geriau... – kalba ergoterapeutė.“

Pasak Raimondos, ji visada stengdavosi prisiminti, kaip atrodė ir jautėsi prieš metus, ar dar anksčiau ir kaip atrodo ir jaučiasi, palyginus su ankstesniais metais...

Lyginant visada galima pastebėti teigiamus pokyčius.

„Kai esi tik ką po traumos, gal iškart ir negali to įvertinti, tačiau reikia stengtis atidžiai stebėti savo savijautą ir jos pokyčius. Nemaža dalis mano pacientų sako: „Va, aš dar negaliu to atlikti, negaliu to... Tačiau aš visada jiems sakau: „Atsiminkite, kiek nedaug jūs galėjote atlikti anksčiau ir kiek daug galite atlikti dabar! Ar matote tuos pokyčius, tą savo pažangą?“

Jeigu ligonis yra motyvuotas ir žiūri į reabilitacijos procesą optimistiškai, nusiteikęs stengtis, tai ir visas reabilitacijos specialistų komandos darbas vyksta visai kitaip, visi siekia bendro tikslo – kuo didesnio paciento savarankiškumo.

Tačiau žymiai sunkiau padėti žmogui, kuris nenori įsitraukti į reabilitacijos procesą, kuriam stinga motyvacijos ir noro stengtis.

Mažais žingsneliais išgijimo link

„Tikėti savimi ir savo galimybėmis yra būtina. Man tai labai padėdavo, – sako Raimonda. Stengdavausi visada vertinti tą pažangą, kurią pasiekiau, nepasiduoti. Visada žinojau, ko trūksta ir ko norėčiau. Atsimenu savo reabilitacijos pradžią, kai nieko negalėjau ir nemokėjau...”

Pasak Raimondos, tada jos tikslas buvo išmokti nulaikyti šaukštą. Po kurio laiko su pritaikytu šaukštu tą tikslą pasiekti pavyko.

Tada moteris išsikėlė sau kitus tikslus – išmokti pačiai išsivalyti dantis, išmokti pačiai apsirengti ir t.t.

Pasak Raimondos, nereikia svaičioti su nerealiais tikslais, o reikia koncentruotis į mažus, tačiau realius ir įgyvendinamus tikslus.

„Kai pažvelgiu dabar, ko negalėjau prieš metus ir ką dabar galiu – tai matau didžiulę pažangą ir tai padeda judėti į priekį, - pasakoja moteris. - Kad ir kaip sunku bebūtų – reikia stengtis ne tik dėl savęs, tačiau ir dėl artimųjų ir draugų, kurie tavimi tiki...“

Raimonda šiuo metu dirba ergoterapeute „Santaros” klinikų stacionarinės reabilitacijos skyriuje. Čia gydomi pacientai po galvos, nugaros traumų, sergantys Parkinsono liga, išsėtine skleroze, polineuropatijomis ir įvairiomis kitomis neurologinėmis ligomis.

„Daugiausia dirbu su pacientais, kurių yra pažeistos pažintinės funkcijos, kada motorika yra nesutrikusi, kaip ir mūsų visų sveikų, tačiau jų yra pažeista atmintis, dėmesio koncentracija, – pasakoja ergoterapeutė. – Taip pat dirbu su pacientais, turėjusiais nugaros smegenų pažeidimus, kaip ir aš pati. Dalinuosi su jais savo patirtimi, savo atradimais, pasakoju, ką pati patyriau, kaip ko išmokau, kaip lengviau ką padaryti. Penkis metus praleidau neįgaliojo vežimėlyje, tai turiu kuo su jais pasidalinti...“

Pasak Raimondos, ji noriai dalyvauja neįgaliųjų reabilitacijos stovyklose, mato jų didžiulę naudą.

„Neįgaliųjų stovyklose labai daug ko išmokau ir toliau mokausi, – kalba medikė. – O tą, ko išmokstu, kad ir pačių menkiausių dalykų, tuoj pat parodau savo pacientams... Noriu kad jie greičiau sveiktų, greičiau įveiktų tas didžiules negalias, kurios juos užklupo. Padėti jiems yra ne tik mano kaip ergoterapeutės, bet ir kaip žmogaus misija. Kiekvienam taip gali gyvenime atsitikti ir yra tikrai nepaprastai svarbu žmogų palaikyti toje jam nepaprastai sunkioje gyvenimo atkarpoje...“

Kiekvienas mūsų gali gauti sunkią traumą ir atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Nei vienas mūsų nėra nuo to apsaugotas!

Prašome padėti specialiai sunkias stuburo traumas patyrusiems jaunuoliams skirtai maltiečių aktyvios reabilitacijos stovyklai Giruliuose, skambinant trumpuoju numeriu 1404 (3 €).

Stovykloje jaunuoliai gauna būtinų įgūdžių ir patarimų, kurie padeda jiems atsigauti po sunkios traumos ir grįžti į normalų gyvenimą.

Jūsų pagalba stovyklai yra nepaprastai reikalinga!