Po pa­mokų: ku­ria spek­taklį apie ka­ran­tiną, bal­ko­ne įra­šinė­ja paukš­čių gies­mes

Šiau­lių menų mo­kyk­los mo­ky­to­jos Jus­ti­nos Šiu­pi­nytės pa­si­ruo­ši­mas pa­mo­koms pri­lygs­ta pra­de­dan­čio­sios tink­la­raš­ti­ninkės kar­je­rai: te­le­fo­nu ji įra­šinė­ja, kaip kal­ba ir kaip gro­ja ukulė­le. Skir­tu­mas tik tas, kad Jus­ti­nos įra­šai pa­ten­ka ne į pla­čius „You­Tu­be“ van­de­nis, o yra skir­ti mo­ki­niams bei jų tėvams.

Pra­sidė­jus ka­ran­ti­nui, nuo­monės dėl ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo ša­ly­je iš­siskyrė. Kau­ne ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo pe­da­go­gai šiuo me­tu ne­dir­ba, o Šiau­lių sa­vi­val­dybės po­žiū­ris kur kas drau­giš­kes­nis: būre­liai vyks­ta nuo­to­li­niu būdu, ma­ža to, tėvams ne­rei­kia už juos mokė­ti.

Vaizdo įrašų bumerangas

Justina pasakoja, kad nerimo dėl savo darbo vietos nejautė. Už tai dėkoja mokyklos vadovui ir kolegoms, kurie, įvedus nuotolinį mokymą, tapo tarsi vienas kumštis – dalijosi patarimais, patirtimi.

J. Šiupinytė sako, kad bene didžiausiu nuotolinio mokymo iššūkiu jai tapo savęs filmavimas. Teko ne tik įprasti sėdėti priešais telefono kamerą, bet ir gebėti žodžiais perteikti tai, ką anksčiau galėdavo tiesiog parodyti, priėjusi prie mokinio. „Įrašai vaizdo medžiagą, pasižiūri – galbūt ko nors nepasakei, galbūt neaiškiai išdėstei mintis. Jeigu taip, ištrini ir pradedi iš naujo. Arba, būna, įrašinėji, viskas gerai, bet ima ir suskamba telefonas arba kas nors užeina į kambarį. Pasiruošimo pamokoms dabar tikrai daugiau, bet ir daug naujo atrasta“, – sako Justina.

Įrašytas pamokas ji siunčia ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams, kadangi nemaža dalis vaikų – priešmokyklinukai. Savarankiškai arba su tėvų pagalba vaikai filmuoja, kaip vykdo užduotis, ir siunčia mokytojai atgalios – tuomet sulaukia pastabų, patarimų.

J. Šiupinytė moko 34 vaikus, kurie, iki paskelbiant karantiną, ukulėle grojo ansambliuose. „Kiek domėjausi ir kalbėjausi su kitais pedagogais, nėra programos, kuri būtų skirta muzikos mokytojams kokybiškai dirbti su didesne vaikų grupe. Atsilieka garsas, todėl tenka jungtis po vieną, po du. Bet manau, kad ateityje vis tiek pabandysime visi susijungti į bendrą vaizdo konferenciją, tik gal ne groti, o tiesiog pabendrauti. Dariau apklausą ir daugelis vaikų sakė, kad dabar jiems labiausiai trūksta draugų“, – pasakoja J. Šiupinytė.

Mokytojos užduotis – sapnuoti

Toje pačioje mokykloje dirbanti teatro pedagogė Dalia Dargienė sako, kad didžiausias iššūkis, dirbant nuotoliniu būdu, yra kūryba bei savirealizacija. „Iš pradžių tikrai jaudinomės, kad, nebepatiriant to, ką patyrė anksčiau, vaikų nubyrės. Bet mūsų nuogąstavimai nepasitvirtino, netgi patys nustebome, kad nuotoliniu būdu vaikai sugeba ir labai nori kurti“, – džiaugiasi D. Dargienė.

Pasitelkus įvairias technologijas, teatro studiją lankantys vaikai kartoja spektaklių tekstus, vykdo įvairias užduotis, pavyzdžiui, ... sapnuoja.

„Nusiuntėme vaikams muzikos gabaliuką, kad jie prieš miegą jo pasiklausytų. Po to aptarsime, ką susapnavo, bandysime perteikti emocijas, išgyvenimus. O su kita grupe statome visiškai naują spektaklį apie karantiną. Pastebiu, kad esame skatinami būti linksmi, žvelgti pozityviai, nors dabar kiekvieną iš mūsų supa daug sudėtingų minčių: juk aplink miršta žmonės, kiti liūdni ir vieniši sėdi namuose. Todėl pasiūliau vaikams sukurti spektaklį apie patirtis, kurias šiuo metu išgyvename, ir jie sutiko. Renkame medžiagą – savo būsenas, jausenas, filmuojame etiudus. Kokių originalių įrašų atsiunčia vaikai, kaip jiems įdomu analizuoti! Tą vaizdinę medžiagą vėliau panaudosime spektaklyje“, – sumanymą atskleidžia D. Dargienė.

Pedagogė sako, kad nuotolinis mokymas yra nemenkas išbandymas ne tik mokytojams, bet ir vaikams. Neretai mato juos įsitempusius, pavargusius, ypač tai justi, bendraujant su paaugliais, kuriems ir taip būdinga vidinė sumaištis. Todėl kiekvieną pamoką D. Dargienė pradeda vizualiniais ir fiziniais atsipalaidavimo pratimais, stengiasi pajuokauti, pralinksminti mokinius.

Apie tai, kad neformalusis ugdymas turėtų nešti džiaugsmą bei atpalaiduoti nuo esamos situacijos, kalba ir Šiaulių menų mokyklos direktorius Kęstutis Šaltis.

„Kartu tai yra bendruomenės išlaikymas, parodymas, kad krizė ar ne krizė, bet mes – mokytojai, vaikai, tėvai – vis tiek susitiksime, būsime kartu ir nuveiksime daug gražių dalykų. Praktika rodo, kad tai įmanoma ir nuotoliniu būdu“, – sako jis. Mokykloje veikia 26 būreliai, mokosi 980 vaikų.

Tuščioje klasėje karaliauja vabzdžiai ir ropliai

Šiauliuose nuotoliniu būdu veikia ir visi 11 Jaunųjų gamtininkų centro būrelių, juos lanko 395 mokiniai. Gyvūnų mylėtojų ir zoologų būrelių vadovė Ilona Sakalauskienė pasakoja, kad su vaikais kasdien atlieka įvairiausias užduotis: balkonuose įrašinėja sugrįžusių paukščių giesmes, kuria fantastinių gyvūnų portretus bei charakteristikas, rengia dainų ir mįslių turnyrus.

„Aš noriu, jog vaikai kuo mažiau žiūrėtų į kompiuterį, į monitorių. Noriu, jog jie stebėtų gamtą – kad ir pro langą, atliktų kūrybines užduotis. Patikėkite, nors ir esame zoologai, kūrybiškumo mums tikrai netrūksta“, – sako pedagogė.

Organizuojant būrelių veiklą, talkina vaikų auginami gyvūnai. „Net ir tie vaikai, kurie augintinių neturėjo, dabar turi, nes kai prasidėjo karantinas ir paaiškėjo, kad nebegalėsime vykdyti savo veiklų, tėvai iš mano klasės pasiėmė tuos gyvūnus, už kuriuos buvo atsakingi jų vaikai“, – džiaugiasi I. Sakalauskienė.

Tiesa, dalis vabzdžių, roplių ir paukščių liko gyventi klasėje esančiuose narveliuose bei terariumuose, tad I. Sakalauskienei tenka juos reguliariai lankyti bei įamžinti – vaikai nori žinoti, ar jų pamėgtiems gyvūnams nieko netrūksta.

Komentuoja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Žmonių gerovės ir ugdymo departamento direktorė Asta Lesauskienė:

– Su meno mokyklomis, sporto centrais ir kitomis neformaliojo ugdymo įstaigomis mes niekada neturėjome problemų. Dar mokinių atostogų metu susitikinėjome su įvairių švietimo įstaigų vadovais, pedagogais – bendrauti su neformaliojo ugdymo atstovais buvo lengviausia, matėme, kad jie labai pozityvūs ir kūrybiški žmonės. Labai džiaugėmės jų idėjomis, kaip sudominti vaikus, ir jau pirmosios nuotolinio mokymo savaitės metu gavome informacijos, kad į nuotolinį ugdymą įsitraukė apie 95 proc. mokinių.

Kai tik buvo paskelbta ekstremali situacija, kreipėmės į politikus ir jie palaimino sprendimą, kad tėvai už kovo mėnesį būtų atleisti nuo mokesčio už neformalųjį vaikų švietimą ir sportinį ugdymą. Tokia tvarka turėtų galioti ir balandį, ir gegužę. Manome, kad tai yra gera parama šeimai, ypatingai, turinčiai kelis vaikus.

Neformaliojo švietimo vertė ta, kad vaikas renkasi sau patinkančią veiklą ir joje save realizuoja, ugdo emocinį intelektą, gali ir džiaugtis, ir liūdėti, ir kurti, ir būti savimi. Tai šiuo metu ypač svarbu, nes vaikus taip pat paliečia visame pasaulyje tvyranti emocinė įtampa, jiems reikia išmokti gyventi kitaip, nugalėti norą eiti į lauką, daug dirbti savarankiškai, gebėti susikaupti. Neformalusis ugdymas padeda atsipalaiduoti, išgirsti kiekvieną vaiką, jo džiaugsmą, jo liūdesį, o mūsų mokytojai puikiai geba klausyti. Žinome, kad į neformalųjį ugdymą noriai įsitraukia ir tėvai, manau, jiems irgi svarbu justi santykį su kitu, nelikti nuošalyje, būti bendrystėje.