Po Krosnėnų pievą vaikštanti stiuardesė: „Moterys danguje nesensta“

Kai aplankiau Eveliną Andriušaitytę Krosnėnų kaime, ji dar buvo neišsikrovusi lagaminų. „Tik ką sugrįžau iš Ispanijos ir Portugalijos“, – paaiškino.
Evelina – stiuardesė, besidarbuojanti Kambodžoje, į Krosnėnus atvykusi pas mamą. Ar „neužknisa“ vėl skristi? „Tikrai ne, mat šįkart buvau keleivė“, – juokiasi ji prisipažinusi, kad dirbti ir būti paprasta keleive – du skirtingi dalykai. Anot jos, net skrisdama kaip keleivė jau neatsipalaiduojanti visiškai, mat girdi kiekvieną pyptelėjimą, žino, ką reiškia. „Taip ir norisi pakilti iš sėdynės ir eiti dirbti“, – šypsosi stiuardesė.

Jauna, graži mergina, pavydėtinai dailios figūros. Apie ją iškart pasakysi, kad Dievulis nieko nepagailėjo: nei grožio, nei proto, o ir laimės nepašykštėjo. Stiuardesė Krosnėnų kaime, kur, atrodytų, kelios trobos – tiek to kaimo, leidžia savo atostogas, sugrįžo trims savaitėms. Skamba ganėtinai keistai, bet tik ne Evelinai. Ji Krosnėnuose pas mamą geria liepukų arbatą su lietuvišku medumi ir laiminga pasakoja apie savo norą – būti stiuardese. Nepriekaištinga išvaizda, plati šypsena, ilgais oro uostų koridoriais Evelina žingsniuoja su kolegėmis, stiuardesėmis bei kolegomis, stiuardais, kartu su lėktuvo pilotais – reginys žavus tarsi iš kino filmo. Evelinai – tai eilinė darbo diena.

Kartu su drauge sugalvojo, kad bus stiuardesės

Dvi draugės pasitarė ir nusprendė: bus stiuardesės, nes, anot jų, tai labai „faina“. Kodėl? Ir pačios nežino. „Kai įlipdavau į lėktuvą, iškart užmigdavau, tad net nežinojau, ką tos stiuardesės daro, bet norėjau būti stiuardese, ir tiek“, – teigė mergina. Jos kelias į aviaciją prasidėjo Kalvarijoje – čia baigė gimnaziją, meno mokyklą, visada labai norėjo groti ir net 10 metų grojo pianinu. Paskui įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti viešąjį administravimą, trečiame kurse išvyko į Portugaliją, į Lisaboną, pagal „Erasmus“ programą. „Tada supratau, kad keliauti man išties patinka“, – sakė šypsodamasi Evelina. Tad po universiteto baigimo jos gyvenimas tekėjo jau Lisabonoje, Kipre, Maljorkoje, dar Anglijoje, bet ne dangaus platybėse, o žemėje.

Pokalbis apie stiuardeses gal jau ir pasimiršo, bet draugė nuėjo į atranką ir sėkmingai ją įveikė, taip Evelina vėl prisilietė prie išsvajoto dangaus. „Vieną dieną kokie 4 ar 5 žmonės man pasakė, kad mane įsivaizduoja stiuardese. Pasakė, kad aš tikčiau“, – apie lemtingus sutapimus kalbėjo Evelina. Per naktį E. Andriušaitytė sukurpė savo CV ir sau pasižadėjo, kad jei jau tikrai nuspręs, tuomet ryte išsiųs. Galvojo pusę dienos – išsiuntė. Tuoj buvo pakviesta į atranką. Iš keliolikos pretendentų buvo atrinkti keli, tarp jų ir Evelina.

„Anglų kalbą mokėjau gerai ir labai daug šypsojausi, manau, tas darbdaviams patiko. Na, mūsų darbe dar itin svarbu lyderystė, bendradarbiavimas ir komunikacija, bet kartu tu privalai būti ir geras komandos narys“, – dėliojo žodžius mergina. Evelinos dar laukė nuodugni medicininė patikra ir vieno mėnesio kursai. „Gyvenime didelį vaidmenį vaidina kūno kalba, mūsų darbe itin svarbu balso tembras. Jis privalo būti aiškus“, – tvirtino. Mergina dalyvavo trijuose mokomuosiuose skrydžiuose, laikė egzaminą. Pirmieji jos skrydžiai buvo į Turkiją, Bulgariją. „Paskui iš Anglijos skraidžiau į Graikiją, Afriką“, – pasakojo ji. Taip ji gyveno, kol darbdaviai pakvietė dirbti į Kambodžą, mat tai kompanija, dirbanti Europoje ir Azijoje.

10–12 kilometrų aukštyje 850 kilometrų per valandą greičiu A 320 lėktuvu – taip gyvena dangaus mergaitė. Ir taip jau pusantrų metų. „Nejaučiu baimės. Jei bijočiau, negalėčiau dirbti. Juk mes esame kvalifikuoti specialistai, apmokyti ir gaisrą lėktuve užgesinti, reikalui esant, evakuoti žmones – esame viskam pasirengę“, – tikino ji ir atsakingai pareiškė, kad skrydžiai lėktuvais yra itin saugūs. „Pasitikime pilotais. Mūsų pilotai – nerealūs. Jie puikiai išmano savo darbą, verti didelės pagarbos“, – taip stiuardesė apibūdino savo kolegas, kurie, anot jos, kartais švelniai, kartais – ne, nutupdo lėktuvą, bet svarbiausia – saugiai. Skrenda jie septyniese, tokia jų komanda – susiklausiusi, žinanti savo pareigas, dirbanti tuo pačiu ritmu, klaidų čia negali būti.

Moterys danguje nesensta

„Tikrai nesensta. Retos stiuardesės atspėsite amžių“, – šypsojosi kalbėdama Evelina. Net ištekėjusios, pagimdžiusios, jau vaikus užauginusios moterys atrodo itin jaunos. Dailios, besišypsančios, pasitempusios, su aukštakulniais bateliais, idealiai sutvarkytais nagais – jos atrodo žaviai. Kitaip ir būti negali. „Mūsų kompanijoje taip nėra, bet kitur norint dirbti stiuardese reikia net atitinkamo ūgio“, – apie rašytus ir nerašytus reikalavimus kalbėjo ji. Jauna mergina patikino, kad ją itin motyvuoja noras atrodyti žaviai, būti panašiai į tas stiuardeses, kurios jau išdirbę ne vieną dešimtį, bet ir šiandien jaunos, žavios, pasitempusios. „Mane, kaip moterį, tai motyvuoja“, – prisipažino. Bet labiausiai, anot Evelinos, stiuardesės žavi moteriškumu. „Stiuardesės labai moteriškos“, – sakė ji. Evelina savo metų neslepia, jai 26. Tačiau ji labiau primena jauną, dailią dvidešimtmetę. Ko gero, tikrai danguje moterų laikas neliečia!

Ji aplankiusi 20 pasaulio šalių

„Bet tai tik 8 procentai pasaulio“, – šyptelėjo Evelina, o jos šypsena pavergtų kiekvieną – miela, užkrečianti. Ir tai tik tos šalys, kuriose ji atostogavusi, leidusi savo laisvalaikį. Pavyzdžiui, Indonezijoje ji apkeliavusi 7 salas, bet, anot jos, tai labai mažai, labai pasiilgstanti Europos, mat dabar lankanti tas šalis, kurios arčiau Kambodžos. Meilę skrydžiams jaučianti stiuardesė tvirtina, jog savo aplankytų šalių darbo metu niekada neskaičiavusi. „Darbo metu aplankytų šalių aš neskaičiuoju. Juk kartais turime laiko apžiūrėti šalį, kartais – ne. O būna taip, kad aš ten jau tiek kartų buvau, kad nekišu net nosies laukan, net nežinau, koks oras tądien – šilta ar šalta“, – prisipažino stiuardesė. Dabar ji keleivius lydinti į Malaiziją, Indoneziją, Vietnamą, Kiniją, Palau salyną. „Kai tik keleiviai išlipa, valytojai išvalo lėktuvą, tuomet jį kruopščiai apžiūrime, juk už saugų skrydį esame atsakingi, patikriname, ar nėra sprogmenų, ir tik tuomet įlaipinami jau kiti keleiviai“, – pasakojo Evelina.

Mergina apie savo keliones, aplankytas šalis pasakoja paprastai. „Kam maži dalykai, kam dideli, bet kad ir kiek šalių aplankytų žmogus, svarbiausia, kad tuo džiaugtųsi“, – sakė Evelina, stiuardesė, dangaus mergaitė, nelinkusi girtis savo kelionėmis.

Evelinos kontraktas Kambodžoje tęsis iki kitų metų gegužės. „Ten aš sutikau savo laimę ir meilę – savo vaikiną. Jis – mano kolega“, – prasitarė spindėdama laime mergina.

Ir atsisveikinau su dangaus mergaite, linkėdama jai gerų skrydžių ir vėl sugrįžti į kitą pasaulio pakraštį – Krosnėnus, pas mamą, į namus, kur gyvena laimė, kur kvepia liepų arbata, saldinta medumi. O E. Andriušaitytė vaikšto Krosnėnų pieva, renka sunokusius obuolius ir džiaugiasi galimybe skristi, pakilti į dangų…