Po angelų sparnais – visi metų laikai

Neabejoju, kad į Violetos Bakšenskienės darbus mugėse, kuriose keramikė dalyvauja, ne vienas atkreipė dėmesį. Jaukiai sėdintys angelais, žibuoklėmis, šermukšnių šakelėmis ar grybais dekoruoti indai, žvakidės, sagės, sagos ir kiti gaminiai traukia akį. Besidomėdamas įvairiaspalviais darbais pastebi ir kukliai savo kūrinius pristatančią autorę.

Visą gyvenimą – su menais

– Nemėgstu įkyrėti, leidžiu pačiam žmogui pabūti, susidraugauti su mano darbais, – sako Violeta, aplankyta naujai atidarytoje dailės studijoje Marijampolės A. Valaičio gatvėje ir ten pat esančioje parduotuvėje „Violetos keramika“. Joje – ne tik gaminiai iš molio, bet ir kartu dirbančio kalvystės meistro Dainiaus Šarkaus darbai iš metalo.

Besišypsanti Violeta prisipažįsta visą gyvenimą esanti su menais. Polinkis į juos, matyt, iš giliau atėjo. Buvo ir yra giminėje, iš tėvelio linijos, ne vienas nagingas meistras. Violeta taip pat pasirinko meninę kryptį, tapo dekoratore-apipavidalintoja. Labiausiai gilinosi į kaligrafiją – ranka rašytą ar pieštą šriftą. Anksčiau kiekvienoje didesnėje įmonėje tokie darbuotojai buvo reikalingi, bet keičiantis laikams nebeliko jų poreikio.

Padirbėjusi nedidelėje keramikos įmonėje, dailės vaikus mokiusi „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje prieš penkerius metus Violeta ryžosi dirbti sau. Dviejų kambarių bute gimė išskirtiniai keramikos darbai. „Lipdžiau namuose, degti vežiau pas draugę – ačiū jai, į kitą galą miesto.“

Lipdyti įdomiau, negu žiesti

Iš Šakių krašto kilusią moterį pas zanavykus labiausiai ir traukia. Dažnai sugrįžta į Zyplių dvarą – ten sėdi jos angelai, vyksta ir į vasaros stovyklas, tautodailininkų plenerus „Zyplių žiogai“, visada dalyvauja kasmetėje šventėje „Pirksiu molio puodynėlę“. O prieš porą metų dalyvavo parodoje „Po angelo sparnu“ Marijampolėje.

Kiekvieną kartą pamačius Violetos darbus nustembi – atrodo, jie su tavimi kalbasi, perduoda autorės žinią ir liepia įsiklausyti į save. Ypač tai junti bendraudama su dvylika angelų. Visi kartu – jie tarsi choras, atrodo, girdi net jų balsus. Atskirai – kiekvienas liečiasi prie širdies, linkėdamas meilės, gyvenimo džiaugsmo, ramybės, norų išsipildymo ir t. t. Jaukiai įsitaisyti jie gali bet kur – ant jaunavedžiams skirtos pasagos, ant lėkštės krašto, puodelio dangčio ar ant atbrailos. Dvylika angelų su dvylika simbolių, glaudžiamų prie savęs ir dovanojamų žmogui: širdį, žuvelę, avinėlį, leliją, duoną, žvaigždę, paukštį... Išleidžia savo angelus Violeta gražioje pakuotėje su logotipu ir kaligrafiškai užrašytais linkėjimais.

Mėgstamiausi Violetai rankomis lipdyti indai. Nors, pasak keramikės, tai ilgiausias procesas – užtrunki iki dviejų savaičių, kol gaminys būna padarytas iki galo, bet nepalyginsi jo su žiestu. Dirba Violeta su kelių rūšių moliu, bet labiausiai vertina šamotą – jis tvirčiausias, kokybiškiausias. Ypač gražiai pavyksta sumaišyti skirtingas spalvas, bet čia jau reikia žinoti, kad kai kurios glazūruojant pasikeičia.

Mugės – darbo įvertinimas

Violetos molio dirbiniai – ir originalūs, ir gražūs, ir funkcionalūs: puodeliai, dubenėliai, puodai, kepsninės, smilkalinės, žvakidės, sieniniai laikrodžiai. Kiti atlieka netgi kelias funkcijas, pavyzdžiui, vaza-žvakidė. Visi meniškai išpuošti: obels šakele, vandens lelijos žiedu, žibuoklėmis, šermukšnio kekėmis, grybų šeimynomis, kalėdinėmis gėlėmis – nelygu kokiai šventei ruošiamasi. Būna, kad atsidavus kūrybai nesuspėja mugei susiruošti.

– Esu ne tik keramikė, bet ir tiekėja, ir vadybininkė, ir vairuotoja, ir pardavėja, – darbo sau „privalumus“ vardija Violeta.

Iš pradžių važiuoti į muges sako buvę nedrąsu. Labiausiai jaudinosi prieš pirmą kalėdinę mugę J. Basanavičiaus aikštėje, Marijampolėje. Pūtė žvarbus vėjas, bet ir baimę, ir šaltį atpirko žmonių šypsenos, pagyrimai, paskatinimai. Ir pirma Kazukio mugė Vilniuje labai patiko – su daugybe žmonių susipažino, kitose mugėse susitikus jau drąsiau jautėsi. Visada smagu nuvažiuoti į mažesnių miestelių šventes. Laikui bėgant vis dažniau pagalvojanti, paskaičiuojanti, kur dalyvauti verta, nes įdėtos pastangos ne visur atsiperka. Ne kartą vieną vietą dalijosi su kitu meistru, nes dalyvio mokestis būna brangus.

Nusilipdyti patiems

– Mėgstu bendrauti su žmonėmis, todėl labai nudžiugau, kai ne tik mano darbais, bet ir visu procesu susidomėję mokinių mamos, mano draugės, pažįstamos paprašė ir jas pamokyti molį prakalbinti. Bekurdamas žmogus atsipalaiduoja po dienos darbų, susikaupia savyje ir tyloje. Edukacinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems dabar čia, dirbtuvėse, galiu vesti kasdien. Tiesiog tereikia suderinti laiką ir atėję dovanėlę sau ar draugui nusilipdysite patys. Vaikams labai patinka lipdyti keksiukus, juos puošia mėlynėmis, vyšnia, aplieja šokoladu. Į tokį suvenyrą galima pripilti medaus, įberti dražė – ką tik sugalvosi.

Dažnai būna, kad įsigijęs ar dovanų gavęs lėkštę arba puodelį žmogus nori turėti visą stalo indų komplektą. Didžiulė garbė Violetai buvo pagaminti dovaną – indų komplektą, puoštą liaudiškais motyvais, maestro Virgilijui Noreikai jo turo po Lietuvą metu.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos