Plaukų paauglystėje netekusi Jonavos „CBet“ palaikymo šokėja Akvilė: šiandien tai laikau ne bausme, o dovana

Optimizmas, drąsa ir nenupoliruotas tikrumas. Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti Akvilę Kurtinytę (21 m.), šie puikiai atitiktų jos asmenybę. Vilniuje gyvenanti mergina – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sporto studijų studentė, kurią galima pamatyti tiek gimnastikos trenerės, tiek Jonavos „CBet“ krepšinio komandos palaikymo šokėjos amplua. Vilnietė gali didžiuotis ir ne vienu sportinės gimnastikos varžybų medaliu, tačiau didžiausias Akvilės pasiekimas neišmatuojamas apdovanojimais – vos 14-kos metų visų plaukų netekusi mergina susitvarkė su emociniais sunkumais ir šiandien jai skirtą gyvenimo išbandymą vadina ne bausme, o dovana.

Priežastys – nežinomos

Alopecija – diagnozė, kurią Akvilė išgirdo dar mokydamasi mokykloje.

„Mano išvaizda nėra mano pasirinkimas. Prieš septynerius metus visų kūno plaukų netekau dėl autoimuninės ligos, kurios priežastys nėra aiškios ir mokslas iki šiol negali tiksliai pasakyti, kodėl žmonės suserga ja. Manoma, kad tam didelės įtakos turi stresas, o jo man netrūko.

Lankiau sportinę gimnastiką. Mus treniravo galimai psichologinių problemų turėjusi trenerė, kuri naudojo ne tik psichologinį smurtą, bet ir fizinį. Mes, tuomet dar jaunos mergaitės, buvome prigrasintos tylėti, nesiskųsti tėvams ir kęsti patyčias. Jas patyriau ir mokykloje iš klasės draugų. Dėl to suprasdama, kad patyčios gali padaryti be galo didelę žalą žmogui ir sunaikinti jį kaip asmenybę, šiandien apie tai kalbu drąsiai. Tikiuosi, kad tai padrąsins netylėti ir kitus, nes tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokioje visuomenėje mes gyvensime ir kokioje aplinkoje augs jauni žmonės.

Kalbant apie plaukų netekimą, viskas vyko labai greitai – jie nuslinko per du ar tris mėnesius. Priimti ligą nebuvo lengva. Nesinorėjo eiti iš namų, bijojau žvilgsnių gatvėje, tačiau negaliu sakyti, kad savo padėtį vertinau kaip didžiausią tragediją, dėl kurios grius mano gyvenimas. Tiesiog supratau, kad nuo šiol mano išvaizda bus labiau matoma, todėl norėjosi atsiriboti nuo viešumo, norėjau ramybės“, – taip savo  akistatą su liga prisimena Akvilė.

Rėmėsi į artimiausius

Pasikeitusi išvaizda nepraslydo ir pro klasiokų bei kitų mokinių akis.

„Tuo metu pradėjau mokytis naujoje mokykloje, pirmoje gimnazijos klasėje. Iš pradžių į mokyklą ėjau užsidėjusi peruką, kepurėlę, tačiau daug kas pastebėjo, kad aš nebeturiu plaukų. Buvo labai sunku. Išgyvenau patyčias, kurios skaudino.

Dėl to mano bendravimas su klasiokais visiškai nutrūko. Laiką leisdavau su vienu kitu pažįstamu ir artimais draugais iš sportinės gimnastikos.  Nepaisant jau minėtų sunkumų su trenere, sportinės gimnastikos bendruomenėje jaučiausi kaip šeimoje, nes ji mane labiausiai suprato ir palaikė, o tas palaikymas skatino priimti situaciją tokią, kokia ji yra“, – kalbėjo mergina.

Paskatinta mamos

Didžiausias postūmis, kuris padėjo priimti naują išvaizdą, buvo Akvilės mamos atkaklumas ir rūpestis.

„Mama vis kartojo, kad aš negalėsiu slapstytis ir slėpti savęs visą gyvenimą, kad negalėsiu visą laiką sėdėti užsidariusi namuose. Ji sakė, kad neturėčiau į tai žiūrėti kaip į bausmę, nes čia yra dovana, skiriama tik stipriems žmonėms, galintiems išgyventi tai. 

Ir vieną dieną aš iš namų išėjau be peruko... Žinoma, žmonės žiūrėjo, apkalbinėjo. Tikiu, kad ir iki šiol už nugaros pasišnabžda, bet aš tiesiog to nebematau. Sakyčiau, jog dabar kaip tik jaučiu daugiau palaikymo, girdžiu daugiau gražių žodžių. Galbūt dėl to, kad aš pati į viską žiūriu kitaip.

Esu sulaukusi ir padėkų už tai, kad nesislepiu ir savo pavyzdžiu įkvepiu kitus. Nors galvoju, kad gyvenime daug pasiekia ir kur kas labiau sergantys žmonės, džiaugiuosi, jei mano buvimas tuo, kas esu, gali padėti kažkam, kas dabar išgyvena sunkumus dėl savo kitoniškumo“, – kalbėjo Akvilė, čia pat pašmaikštaudama, kad plaukų neturėjimas turi ir savotiškų pliusų.

„Nereikia šukuotis, nereikia galvoti apie šukuosenas, depiliacijas. Viskas daug paprasčiau“, – šyptelėjo mergina.

Ir dirba, ir studijuoja

Studijos Kaune, darbas ir gyvenimas – Vilniuje. Šiandien Akvilės kasdienybė sukasi tarp kelių miestų.

„Man visada patiko sportas. Dėl to ir pasirinkau jo studijas. Nors gyvenu sostinėje, mokausi Kaune. Atidžiai rinkausi, kur norėčiau studijuoti, apžvelgiau skirtingas studijų programas ir nusprendžiau, kad Vytauto Didžiojo universitetas siūlo būtent tai, ko man reikia.

Esu vilnietė. Laisvalaikiu, kai nesimokau, dirbu gimnastikos klube „International Gym“.  Kaip jau minėjau, nuo vaikystės užsiimu sportine gimnastika, tad šis darbas man – tikras malonumas.

Dažniausiai treniruoju vaikus. Man labai patinka padėti kitiems išmokti naujų dalykų. Tai suteikia vidinį džiaugsmą ir tikiuosi, kad baigusi mokslus, darbui su sportu galėsiu skirti visą savo laiką“, – kalbėjo mergina.

Klausia apie išvaizdą

Dirbdama su vaikais, Akvilė sulaukia ir klausimų dėl išvaizdos.

„Būna, kad jie klausia, kodėl aš esu be plaukų, tačiau pastebiu, kad neretai tuos klausimus lydi kuklumas – net ir vaikams nėra drąsu klausti apie tai.

Ką atsakau? Jei klausimą pateikia vyresnėliai, atsakau, kad tai nėra mano pasirinkimas ir viską lėmė liga. Jei klausia vaikai, kurie pagal amžių sunkiai suprastų, ką aš jiems aiškinu, pasakau, kad man tiesiog taip patinka, kas nėra netiesa, nes šiandieninė aš dėl to nesiskundžia“, –  sakė pašnekovė.

Jonavos „CBet“ palaikymo šokėja

Ir nors atrodytų, kad darbas ir mokslai kitame mieste turėtų pasiglemžti visą merginos laiką, Akvilei to nepakako: nuo rudens ji yra VDU šokėjų komandos narė, kurią galima pamatyti Jonavos „CBet“ krepšinio komandos varžybų pertraukų metu.

„Kai man vienas pažįstamas iš sporto bendruomenės pasiūlė prisijungti prie šokėjų komandos, galvojau, kad tik pabandysiu. Nežinojau, ar man tai patiks. Nuo to laiko  jau praėjo apie devyni mėnesiai, ir šiandien galiu drąsiai sakyti, kad ši veikla man teikia didelį malonumą.

Žinoma, prisijungus prie šokėjų, viduje nuolat spurdėjo mintis – kaip viskas atrodys, kai aikštelėje įprasta matyti merginas su besiplaikstančiais plaukais. Apie tai esu kalbėjusi ir su trenere, tačiau ji aiškiai pasakė, kad šie šokiai – ne apie plaukus. Juose svarbiausias lankstumas, gražus judesys. 

Šiltai priėmė ir kitos komandos šokėjos. Dėl to dabar net nesusimąstau, kad esu kažkuo išskirtinė“, – kalbėjo Akvilė.

Tarp Jonavos „CBet“ fanų – ir šeima

Kalbėdama apie šokius krepšinio aikštelėje mergina neslepia greitai tapusi tikra Jonavos „CBet“ fane. Tarp šios komandos sirgalių – ir visa jos šeima.

„Žinot, kai stebi varžybas ir matai visas žaidėjų bei trenerių emocijas, tai tampa ir tavo dalimi. Šokėjos yra matomos per pertraukėles, bet jų pačių įsitraukimas į varžybas tęsiasi ir po jų – mes nuoširdžiai palaikome komandą, kartu su ja džiaugiamės ir liūdime.

Nors šokame tik tose varžybose, kurios vyksta namų aikštelėje, stebime ir svečiuose žaidžiamas rungtynes. Na, bent jau aš per visą sezoną esu praleidusi vos kelias iš jų. Į daugumą varžybų keliauja ir mano šeima, kuri taip pat stipriai serga už Jonavos komandą“, – teigė Akvilė.

Jaučia bendrystę

Pašnekovė neabejoja, kad sirgalių palaikymas – svarbus kiekvienai komandai.

„Kai esi aikštelėje, tu negali nepajusti energijos, kuri siunčiama iš tribūnų. Jonavos sirgaliai tikrai išsiskiria vieningumu ir įsitraukimu. Tarp jų – daugybė jaunų žmonių, vaikų, kurie ateina pakalbinti ir mus.

 Jonava nėra labai didelis miestas, todėl žmonės čia yra arčiau vieni kitų. Galbūt tai ir lemia tą didelę bendrystę, abipusį ryšį, kuris matomos visoje Jonavos krepšinio bendruomenėje bei komandoje.  Džiaugiuosi galėdama būti viso to dalimi ir tikiuosi, kad mūsų draugystė su šia komanda tęsis ir kitą sezoną“, – sakė pašnekovė. 

Artimųjų palaikymo galia

Paklausta, kas jai padėjo išsiugdyti tokį pasitikėjimą savimi, Akvilė nė nemirktelėjus atsako, kad artimųjų palaikymas.

„Aš manau, kad pasitikėjimas savimi neatsiejamas nuo artimųjų motyvacijos. Kai tave palaiko šeimos nariai, draugai ir kiti artimi žmonės, tu pats pradedi pastebėti savo privalumus. Girdint gražius žodžius, skleidžiasi gražios mintys, teigiamas savęs vertinimas.

Šalia to, svarbu valdyti savo mintis. Jei tave pasitinka sunkus gyvenimo iššūkis, taip, tavęs lauks ilgas kelias, bet tai nesustabdo gyvenimo aplink tave, pasaulis nesustoja ir tu esi jame. Tu privalai sugebėti atrasti teigiamus dalykus. Vieniems tai padaryti sunkiau, kitiems lengviau, bet viskas įmanoma. Svarbiausia ieškoti ir atrasti savą laimingo gyvenimo kelią.

Šiandieninė aš sau tikrai gali pasakyti, kad esu laiminga.  Norisi to palinkėti ir kitiems, kurie išgyvena panašius ar sunkesnius išbandymus nei aš“, – pokalbio pabaigoje sakė Akvilė.