Pirš­ti­nių ko­lek­cio­nierė: siū­lai ri­ša su praei­ti­mi

Ga­le­ri­ninkė Ja­ni­na Kil­du­šienė lei­do­si į se­no­vi­nių pirš­ti­nių paieš­kas. Sa­ko, jog būtų dėkin­ga ir už ne­di­delę, nuo se­natvės pa­blu­ku­sią skiautę –  jei tik to­kia gu­li jūsų na­muo­se. Megz­da­ma pirš­ti­nes, Ja­ni­na pro sa­vo langą aki­mis ma­to obelį, šir­di­mi – šim­ta­me­tes kai­mo tro­bas ir gi­minės mo­te­ris, iš kar­tos į kartą per­da­vu­sias rank­dar­bių tra­di­ci­jas.

Vienuolikmetė atkūrė močiutės pirštines

„Gal tarp mano draugų yra žmonių, kurie turi suplyšusią, suadytą ar labai gerai išlaikytą seną pirštinę? Būtų puiku, jeigu pirštinė būtų mamos, močiutės ar prosenelės“, – savo feisbuko paskyroje teiravosi
J. Kildušienė. Mums bekalbant, ji pridūrė dar keletą kriterijų: apsidžiaugtų, jeigu pirštinė būtų žemaitiškų raštų ir spalvų, kilme susijusi su Šiauliais ar bent jau su Šiaulių rajonu. „Žinau, jaučiu, kad tokia pirštinė kažkur netoliese, – kartais man taip būna. Noriu ją greičiau prisišaukti“, – sako menininkė.

Tik kam gi jai tos suplyšusios pirštinės?

Jos tautodailininkei daugelį metų ir nerūpėjo – J. Kildušienė buvo ir tebėra visa galva pasinėrusi į keramiką. Virbalus ji prisiminė prieš septynerius metus, kai mama, tautodailininkė ir talentinga mezgėja Aleksandra Pocienė, pakvietė užsukti į vaikystės namus ir pasiimti keletą čia užsilikusių daiktų. Tarp jų buvo pirštinė: be poros, numegzta iš rudos ir smėlio spalvos siūlų, atrodytų, niekuo neypatinga.

„Kai man buvo vienuolika metų, mama nupirko baltus kailinukus, baltas pirštines ir kepurytę. Mano vyresnėms seserims ji nupirko juodus kailinius, o pirštines ir kepures numezgė – spalvotas, raštuotas. Kartą pasakiau mamai: „Ir aš tokių noriu, nusibodo tos baltos.“ O mama man: „Yra virbalų, yra siūlų – pasiimk, susivyk ir nusimegzk“, – pamena Janina.

Toks pasiūlymas jaunos mergaitės nesutrikdė – megzti ji mokėjo. Kaip pati sako, augo tarp siūlų kamuoliukų, nuolatos lydėdavo mamą į „Devynių brolių“ tautodailės parduotuvę, Klaipėdos dailės kombinatą, kur ji pristatydavo savo gaminius.

Tąkart J. Kildušienė nutarė: seserų pirštinių nekopijuos – numegs kažką ypatingo. Įkvėpimo šaltiniu tapo namuose besimėčiusi sena suadyta pirštinė. Menininkė spėja, kad ją greičiausiai buvo numezgusi jos mamos mama – J. Kildušienės močiutė Amelija.

Tiesa, pirštinė buvo rudos ir smėlio spalvos, o Janinai, tuo metu vienuolikmetei mergaitei, norėjosi kuo ryškesnių atspalvių. „Paprašiau mamos, kad duotų rožinių arba žalių siūlų, bet buvau pamokyta: jeigu jau mezgu pagal pavyzdį, turiu atitaikyti ir spalvas“, – sako Janina. Vienintelis pakitimas, kurį ji išdrįso padaryti, – pirštinių raštuose įvedė nedidelių raudonų ornamentų. Vis ryškiau.

Dažė ir su aronijomis, ir su burokais

Susigrąžinusi vaikystėje atkurtą senovinę pirštinę, J. Kildušienė sako vieną rytą atsikėlusi ir supratusi – nori numegzti dar vieną porą.

„Bemegzdama pagalvojau, kad būtų labai gražu, jeigu ir aš, ir mama su savo pirštinėmis kartu dalyvautume parodoje. Žinojau – mama slapta vylėsi, kad arba aš, arba seserys perimsime iš jos mezgimo tradiciją. Megzti mokėjome visos, tik nelabai tuo domėjomės“, – sako J. Kildušienė.

Paraginta vidinio noro ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkės Laimos Kelmelienės, Janina numegztas pirštines atnešė į Šiaulių krašto tautodailininkų parodą. Sužavėjusios bendraminčius ir komisiją pirštinės buvo atrinktos parodyti respublikinėje tautodailininkų parodoje.

J. Kildušienė prisipažįsta, kad pirštinių raštų ritmas kaipmat įtraukė. Ypač magėjo rasti ir atkurti senovines pirštines. Janina netgi lankėsi Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvuose: pačiupinėjusi ir nusifotografavusi šimtametes pirštines, jas prikeldavo naujam gyvenimui.

Beje, tam, kad kuo autentiškiau įgyvendintų savo sumanymą, kai kuriuos siūlus menininkei teko dažyti – reikiamo atspalvio parduotuvėse paprasčiausiai nerado. „Vienus siūlus dažiau iki išprotėjimo –
ir su aronijomis, ir su mėlynėmis, ir su burokais. Kad jūs žinotumėte, kokios po to buvo mano rankos“, – nusijuokia ji.

Tačiau triūsas atsipirko: penkios J. Kildušienės megztų pirštinių poros konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ užėmė antrąją vietą.

Etnografija sugrįš į madą

Neretai mezgimas įvardijamas kaip būdas nusiraminti, sukoncentruoti mintis. Vis tik Janina sako mezganti tuomet, kai apima gera nuotaika ir vidinė ramybė.

Mezgimą ji lygina su šokiu, panardinančiu į nenusakomą būseną. Siūlai tarsi riša su praeitimi: mintyse iškyla senų trobesių vaizdai, močiutės – talentingos siuvėjos, mezgėjos ir audėjos – paveikslas. Ją menininkė pažino tik iš nuotraukų, artimųjų pasakojimų ir mamos išsaugotų audinių. Megzdama J. Kildušienė neretai prisimena ir vieną garsiausių savo giminės moterų – mamos seserį Apoloniją Šliūpienę. Žinomai audėjai šįmet būtų sukakę šimtas metų.

Numegztas pirštines, kurios sulaukė apdovanojimų ir kurių nuotraukos buvo publikuotos respublikiniuose leidiniuose, šiaulietė saugo popierinėje dėžutėje – jos neskirtos nešioti. Tiesą sakant, ilgus metus J. Kildušienė pirštinių apskritai nenešiojo – net šalčiausiomis žiemomis. Buvo įsitikinusi, kad toks įprotis gerina kraujotaką. Dabar nuomonę pakeitė ir rankas neretai šildo mamos megztomis pirštinėmis.

Pritaikyti autentiškais liaudiškais ornamentais puoštas pirštines prie šiuolaikinio garderobo ne visuomet lengva, vis tik J. Kildušienė tiki, kad jos sugrįš į madą. „Ir dabar kartais pamatau žmonių, nešiojančių tokias pirštines. Man jie iš karto pasidaro tokie gražūs, tokie gražūs“, – šypteli ji.

Mados Garažas siūlo įvariausius itališkos kilmės siūlus, kuriais pasigaminsite nustabias pirštines, ar nesunkiai įgyvendinsite kitas savo siuvimo idėjas.