Pirmosios Lietuvos istorijos autorius – tėvas jėzuitas

Jei eilinio abituriento paklaustume, kas toks buvo Albertas Kojalavičius-Vijūkas, jis greičiausiai atsakys girdėjęs šią pavardę. Abituriento istorijos mokytojas tikrai atsakys, kad šis žmogus lotynų kalba parašė pirmąją Lietuvos istoriją. Bet mažai kas bus girdėjęs, kad A. Kojalavičius (1609–1677) buvo ne tik istorikas, bet jėzuitas vienuolis, 1641 metais dėstęs poetiką jėzuitų įkurtoje Kražių kolegijoje.

Jėzuitai – trys kraujo broliai

Šiemet Lietuvoje minima 450 metų sukaktis nuo pirmųjų jėzuitų atvykimo į Lietuvą. Svarbu pažymėti, kad šiemet sukanka ir 410 metų nuo vieno garsiausių pirmosios Lietuvos jėzuitų provincijos narių – A. Kojalavičiaus-Vijūko – gimimo.

Kuo ypatingas šio Lietuvos jėzuito gyvenimas ir darbai, kuo jo veikalai artimi ir aktualūs šiandien, pasakoja istorikas doc. dr. Liudas Jovaiša.

Pasak L. Jovaišos, A. Kojalavičius gimė 1609 m. Kaune pasiturinčių miestiečių (iš motinos pusės besigiminiuojančių su bajorais) šeimoje. „Kodėl vėliau Albertas ir jo broliai prie savo pavardės pridūrė ir tolimų giminaičių, smulkių bajorų Vijūkų, pavardę, iki šiol lieka mįslė. Taip pat nežinome ir A. Kojalavičiaus jėzuitiško pašaukimo istorijos – tik tiek, kad, būdamas aštuoniolikos, 1627 m. rugpjūčio 6 d., Kristaus atsimainymo dieną, jis įstojo į Lietuvos jėzuitų provincijos naujokyną Vilniuje“, – sako istorikas.

Maždaug tuo pačiu metu mirė, spėjama, nuo maro, abu A. Kojalavičiaus tėvai. Du jaunesnius sūnus, Alberto brolius, jie paliko giminaičių globai.

Baigęs naujokyną, A. Kojalavičius studijavo filosofiją Nesvyžiuje, paskui dvejus metus mokytojavo Gardine ir Smolenske, o 1634 m. ilgesniam laikui – bent septyniolikai metų su pertraukomis – apsistojo Vilniaus jėzuitų kolegijoje-universitete.

Čia studijavo teologiją, dėstė filosofiją ir teologiją, galiausiai ėjo rektoriaus pareigas. „Šioje didelėje jėzuitų namų bendruomenėje A. Kojalavičiui buvo lemta sutikti ne vieną garsų savo amžininką – Motiejų Kazimierą Sarbievijų, Zigmantą Liauksminą, Osvaldą Kriugerį, Joną Jaknavičių, Benediktą de Soxo, Pranciškų Šrubauskį, Mykolą Radau ir kt.“ – pasakoja istorikas.

Vilniaus jėzuitų kolegijoje-universitete tėvas Albertas pasiekė brandą ir įvertinimą – buvo įšventintas kunigu, davė iškilmingus profeso įžadus, gavo filosofijos ir teologijos daktaro laipsnius.

A. Kojalavičiui studijuojant Vilniaus universitete, į draugiją įstojo ir du jo jaunesnieji broliai – Kazimieras ir Petras. Po kelerių metų jiems teko klausyti vyresniojo brolio paskaitų, o dar vėliau jie abu tapo profesoriais...

Vilniaus universiteto rektoriaus kadenciją 1655 m. nutraukė katastrofa – Respublikos karas su Maskva ir Švedija, negailestingai nusiaubęs visą kraštą. Vilnius, kuriame kelerius metus siautėjo okupantai maskvėnai, nebuvo išimtis. Kolegijoje-universitete ir vienuolinis, ir akademinis gyvenimas kuriam laikui nutrūko.

Tačiau tuo pat metu A. Kojalavičius buvo išrinktas Lietuvos jėzuitų provincijos pasiuntiniu į visos vienuolijos atstovų susirinkimą (vad. prokuratorių kongregaciją) ir išvyko į Romą.

Tėvas Albertas į Vilnių grįžo 1661 m. ir buvo paskirtas Šv. Kazimiero bažnyčios pamokslininku, o vėliau buvo perkeltas dvasios tėvo pareigoms į Varšuvos profesų namus.

Varšuvoje A. Kojalavičius praleido paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį. Mirė 1677 m. spalio 6 d., sulaukęs auksinio jubiliejaus – narystės draugijoje penkiasdešimtmečio. Jis buvo palaidotas Varšuvos jėzuitų namų bažnyčioje.

Ryškiausiai gyvenimą nušvietė artimo meilė

„A. Kojalavičiaus vienuolinis gyvenimas buvo ne vien ilgas, bet greičiausiai ir laimingas. Jėzuitais tapo abu jaunesnieji Alberto Kojalavičiaus broliai – vargu ar jie būtų stoję į draugiją, jei ne padrąsinantis vyresniojo brolio pavyzdys. Be to, sulaukę pilnametystės, visi trys broliai Jėzaus draugijai padovanojo tėvų namą Kaune, prie Rotušės aikštės. Tai – gražus liudijimas, kad draugija broliams Kojalavičiams buvo tapusi tikraisiais namais“, – pasakoja L. Jovaiša.

Be to, daug darbų spėjęs nuveikti tėvas Albertas kasdien nemaža laiko ištikimai skirdavo maldai, buvo ypač pamaldus šv. Juozapui – jo garbei kasdien kalbėjo kažkokios sunkios ligos metu sudėtą litaniją. Taip pat rodė ypatingą pagarbą šv. Pranciškui Ksaverui: paskelbė šį šventąjį Vilniaus profesų namų globėju, šventajam skirtame altoriuje išstatė relikviją – garsiojo misionieriaus laišką šv. Ignacui, siųstą iš Goa (Indija).

„A. Kojalavičiaus nekrologo autorius pabrėžia ne vieną tėvo Alberto dorybę, pavyzdžiui, vienuoliško neturto branginimą. Senatvėje, kitų nuostabai, jis atsisakydavo to, kas būtina sveikatai išlaikyti. Kantriai, nė žodeliu nesiskųsdamas, jis pakeldavo apatiniame namų aukšte esančio ir gryno oro negaunančio kambario nepatogumus“, – pasakoja istorikas.

Lietuvos pasauliečių ir dvasininkų vertinamas dėl savo išminties tėvas Albertas neprarado nuolankumo ir nusižeminimo. Kadangi pats sau buvo mažas, vyresniesiems pasirodė didesnis.

Vis dėlto ryškiausiai tėvo Alberto gyvenimą nušvietė artimo meilė. Remdamasis nekrologu, L. Jovaiša dėsto, kad patirtas neteisybes jėzuitas apgaubdavęs tokia nuoširdžia priešų meile, kad galėjai manyti, jog nepaprastai jį sužeidę asmenys yra geriausi jo draugai.

„Su meile jis rūpinęsis pavaldiniais, ypač broliais, skatindamas jų dvasinę pažangą ir gindamas nuo įžeidinėjimų. Galiausiai, drauge su A. Kojalavičiumi gyvenusių jėzuitų įsitikinimu, „gerasis senelis“, šiaip jau stiprus ir tvirtai sudėtas, savo mirtį pagreitino pasiaukodamas Dievui už du maru apsikrėtusius Varšuvos namų tėvus“, – sako istorikas.

Reikalas tas, jog A. Kojalavičiui mirus, šiedu pasveiko, o ir daugiau niekas neužsikrėtė, nors visiems namams dėl kontakto su daiktais ir jų naudojimo grėsė didžiulis pavojus.

Tėvas Albertas tarnavo Viešpačiui ne vien atsidėdamas maldai, mąstymui ar dorybių ugdymui. „Pasak nekrologo, jis „ką tik darydavo, ką tik rašydavo, pavesdavo Dievui, Jėzui, Švenčiausiajai Mergelei ir Motinai bei jos skaisčiausiajam sužadėtiniui, tiek sykių pakartodamas intenciją, kiek kartų pradėdavo ką nors nauja“. Šis gražus A. Kojalavičiaus paprotys atskleidė ignaciškojo dvasingumo esmę – matyti Dievą visuose dalykuose ir viską skirti jo garbei“, – pasakoja istorikas.

Pirmasis Lietuvos istorijos tyrinėtojas

Antrasis A. Kojalavičiaus pašaukimas buvo istorija. Pasak L. Jovaišos, istorijos tyrimai draugijoje nebuvo kaip nors ypatingai skatinami ir vertinami. Tiesioginės A. Kojalavičiaus pareigos ir akademinis darbas su istorija taip pat iš esmės neturėjo nieko bendra. Tad visa tai, ką tėvas Albertas nuveikė Lietuvos istorijos labui, atliko savo užsidegimu ir iniciatyva, neturėdamas tam jokių ypatingų sąlygų ir atsidėdamas savo pomėgiui vien atliekamu laiku.

„Nuostabu, kaip to laiko pakako pirmiesiems takams įvairių Lietuvos istorijos sričių tyrinėjimuose praminti“, – stebisi pašnekovas.

Reikšmingiausias A. Kojalavičiaus darbas – pirmoji Lietuvos istorija. „Historia Lituana“ I tomas buvo išspausdintas Dancige (Gdanske) 1650 m., o II tomas – Antverpene 1669 m. Veikalai buvo parašyti dailia ir stilinga lotynų kalba.

Pasak L. Jovaišos, „Lietuvos istorijoje“ A. Kojalavičius atsiskleidė kaip blaivus ir kritiškas mokslininkas, istorijos įvykius pasakojantis neutraliai santūriu žodžiu ir išvengiantis vienpusiškų istorijos veikėjų charakteristikų.

„Atsisakydamas istorijos herojus skirstyti į „geruosius“ ir „bloguosius“ bei atskleisdamas įvairias jų savybes, A. Kojalavičius praturtino istorinę literatūrą jėzuitiškai subtiliu įvairialypės žmogaus prigimties suvokimu. Lietuvos istoriją pateikdamas iš lietuvio ir tėvynės patrioto pozicijų, jos autorius tėvynės praeitį sykiu regėjo ir krikščioniškos Europos perspektyvoje“, – sako istorikas.

Vertybinės nuostatos, rimto mokslininko darbas ir stilisto talentas lėmė A. Kojalavičiaus veikalui ilgą gyvenimą ir pripažinimą. Iki pat XIX a. vidurio jis buvo pagrindinis ir nepamainomas žinių apie Lietuvos praeitį šaltinis, tapęs svarbiausiu atsparos tašku kitų Lietuvos jėzuitų istorikų darbams.

Talkino ugdant dorus, sąmoningus, išsilavinusius Lietuvos piliečius

1650 m. Vilniuje A. Kojalavičius išleido pirmuosius krikščionybės Lietuvoje istorijos apmatus – „Įvairenybes apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Pasak L. Jovaišos, jėzuitas ne tik pateikė žinių apie šventuosius LDK globėjus ir šventumu pasižymėjusius vyrus, Lietuvos vyskupus, vienuolynus, stebuklais garsėjančias vietas, bet ir įdėjo trumpas katalikybės, stačiatikybės ir protestantizmo istorijos Lietuvoje santraukas.

„Iš gyvo A. Kojalavičiaus domėjimosi Lietuvos giminių praeitimi radosi kelių redakcijų herbynai – bene pirmieji šio žanro kūriniai Lietuvoje, iki šiol nepraradę savo aktualumo kaip vertingi heraldikos ir genealogijos šaltiniai“, – pasakoja pašnekovas.

1645 m. A. Kojalavičius išleido gyvenimo šventumu pagarsėjusio Lietuvos provincijos jėzuito Lauryno Bartilijaus biografiją, o paskutiniuoju autoriaus veikalu, išleistu jam gyvam esant, tapo „Trumpas šventai numirusių Jėzaus draugijos brolių paminėjimas“ (1673 m.).

„Ir savo turiniu, ir forma brandžiais veikalais A. Kojalavičius savo pradėtą kurti Lietuvos istoriografiją iškart iškėlė į europinį lygį. A. Kojalavičiaus pripažinimą katalikiškoje Europoje liudija jo bendravimas su garsiąja bolandistų – Pietų Nyderlanduose (dab. Belgija) įsikūrusia mokytų jėzuitų, šventųjų gyvenimų tyrinėtojų, – draugija bei antrojo „Lietuvos istorijos“ tomo leidimas Antverpene“, – sako istorikas.

Nors, nuo A. Kojalavičiaus veikalų pasirodymo prabėgus daugiau nei trims šimtmečiams, jų praktinis aktualumas yra gerokai sumenkęs, L. Jovaiša sako, kad vis dėlto Lietuvos jėzuitų istoriko darbuose nemaža svarbių fundamentalių principų, aktualių ir mūsų laikams.

A. Kojalavičiaus darbų istorinę reikšmę ir aktualumą nepaprastai gražiai yra nusakęs tėvas Antanas Saulaitis: „Jėzuitų istoriko rašytiniam paveldui apibūdinti bene geriausiai tiktų namų, kuriuos trys broliai Kojalavičiai Kaune paliko jėzuitams, įvaizdis. Kaip XVII a. jų dovanoti sklypai prie Rotušės aikštės tapo mokyklos, bažnyčios ir vienuolyno pagrindu, taip istoriniai A. Kojalavičiaus darbai virto tolesnės Lietuvos istoriografijos pamatu, lygiaverčio Lietuvos ir Vakarų Europos dialogo pavyzdžiu. Pirmuosius Jėzaus draugijos pastatus Kaune per 360 metų teko perstatinėti, remontuoti ir plėsti. Kritiškai vertinti, koreguoti, pildyti teko ir A. Kojalavičiaus surašytą pasakojimą apie Lietuvos praeitį. Tačiau ir dovanotų pastatų, ir kurto istorinio pasakojimo paskirtis – talkinti ugdant dorus, sąmoningus, išsilavinusius Lietuvos valstybės piliečius – buvo svarbi tuomet, išlieka svarbi ir šiandien.“