Pirmojo romano apmatus sugalvojo per nuobodų klasės susitikimą

Aldona Ruseckaitė – poetė, prozininkė, ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė. Moteris yra išleidusi ne vieną knygą apie žymius lietuvių kūrėjus – Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, kontraversiškai vertinamą Salomėją Nėrį.

Šią vasarą rašytoja viešėjo Anykščiuose, kur trečius metus iš eilės vykdomas Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio - Žukausko memorialinio muziejaus ir Lietuvos Rašytojų Sąjungos projektas, kurio metu Anykščiuose savaitę laiko reziduoja Rašytojų Sąjungos nariai. Iš Ingavanagio, Prienų rajono, kilusi rašytoja džiaugėsi galimybe paviešėti Anykščiuose ir papasakojo apie savo kūrybines vizijas.

Niūronyse pajuto Biliūno aurą

„Turiu prisipažinti, jog į Anykščius savo malonumui nė karto nebuvau atvažiavusi - lankiausi dar dirbdama muziejininke įvairiausiais darbo reikalais“, – sakė A. Ruseckaitė ir pridūrė, kad, nors Anykščių ir nėra visiškai prisijaukinusi, tačiau per kelias viešnagėjimo čia dienas džiaugėsi atradusi gražią miesto bažnyčią, Bronės Buivydaitės sodelį. Tačiau ryškiausia Anykščių krašto vieta rašytojai – Niūronys, kur, jos teigimu, jaučiasi rašytojiška aura: ,,Galbūt dėl to, kad labai myliu Biliūną, – sakė moteris, - mane visada jaudino trumpas jo gyvenimas. Vis klausausi Birutės Mar spektaklio apie J. Biliūno laiškus ir verkiu pasikūkčiodama. Labai myliu jo kūrybą“.

„Būdama Anykščiuose galvoju, jog galbūt rudeniop pradėsiu kurti kokį nors pokalbį, susitikimą Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko, Bronės Buivydaitės. Galbūt išeis tarsi apysaka, galbūt kažkokia dramaturginė medžiagėlė“, – rugpjūčio pabaigoje ,,Anykštai“ apie ateities planus pasakojo autorė. Vėliau, jau spalio pabaigoje, paprašiau rašytojos komentaro apie tai, kaip kūrybinę viešnagę Anykščiuose ji vertina dabar: „Buvodama tą savaitę Anykščiuose, išties jaučiausi laiminga, pakylėta. Mane globojo muziejininkai, ypač direktorius Antanas Verbickas, man buvo įdomu stebėti jų darbus ir veiklą, visada žavėjausi Anykščių muziejininkų sumanymais. Aplankiau ne tik B.Buivydaitės memorialinį muziejų, priskanavau jos sodo nuostabių obuolių, ne tik J.Biliūną Niūronyse, bet ir Griežionėliuose Didžiulių sodybą, ir Malaišiuose Vaižganto muziejų, A.Vienuolio - Žukausko gimtinės vietą, Juozo Baltušio namelį Anykščiuose, Siauruko muziejų, pasivažinėjau traukinuku, Arklio muziejų, kuriame pamačiau daug įvairių įdomybių, paragavau darbuotojų keptos duonos su medučiu. O kur dar tolimesnės apylinkės, kvarco kasyklos, Puntuko brolis, Lajų takas. Nežinau, ar kas savo svečius globoja rūpestingiau ir nuoširdžiau nei Anykščių muziejininkai... Turėjome ir dalykinių pokalbių apie eksponatus, naujas ekspozicijas, kaip kolegos, dalijomės patirtimi“, - neslėpdama džiugesio, pasakojo pašnekovė.

Džiaugiasi, kad gali kurti neskubinama

A. Ruseckaitė džiaugėsi anykštėnų kompanija, čia gyvenančiais rašytojais ir menininkais: ,,Bendravau ir su daugiau anykštėnų: vieną popietę keliavome po miškus su rašytoju Rimantu Vanagu ir jo žmona Violeta, kitą vakarą gurkšnojome arbatą su meniškos sielos verslininku, bardu Kazimieru Jakučiu ir jo žmona Birute, susitikti su manimi atvažiavo kunigas, poetas Justas Jasėnas, pabendravau su kūrybingomis bibliotekininkėmis. Įsimintinos ir tos valandos, kai viena vaikščiojau prie Šventosios, gėrėjausi vandens tėkme, braidžiojau upėje, stebėjau nardančias antis, o saulės spinduliai žaidė kiekvienoje smilgoje. Gamtą labai myliu, visada joje jaučiuosi saugiai ir gerai. Fotografavau. Buvo ir rugpjūčio 23-ji – Baltijos kelio diena. Tą dieną parašiau vieną ilgoką eilėraštį, kuriame susiejau anų laikų didžiuosius – A. Baranauską, J. Biliūną, A. Žukauską, įsivaizduodama, jog be jų darbų ir pastangų tokios dabarties neturėtume. Jį jau ir palikau šio projekto kuratoriui Tautvydui Kontrimavičiui. Smagu, kad muziejininkai yra atlaidūs, neskubina manęs su kūryba, tad dar ant lapo nieko neparašiau, bet mintyse jau kažkas dėliojasi. Šis ruduo labai įtemptas, užimtas darbais, nes važinėju po Lietuvą, pristatinėju savo knygas, bet išmuš valanda ir Anykščius prisiminti, nes tų dienų šviesa manyje dar nė trupučio neišblėso...“

Tikėjosi, kad užteks vienos plonos eilėraščių knygelės

Paklausta, kaip pradėjo savo, kaip rašytojos, kelią, moteris sakė, jog pirmuosius žodžius dėliojo dienoraščio puslapiuose: „Dar labai jauna būdama rašiau dienoraštį (dabar kartais užrašau tik kokią pastabą) ir buvau užsirašiusi sakinį, kurį žinojo visi ,,jeigu gali nerašyti – nerašyk!!!“. Universitete studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, kūrybos niekas nemokė, mus ruošė tyrinėtojais, mokytojais. Tačiau visada gyvenau literatūroje, visada žinojau, kad literatūros noriu mokytis. Laimingai lėmė likimas, kad papuoliau į tokią įstaigą, apie kurią išvis beveik nieko nežinojau – Maironio lietuvių literatūros muziejų. Papuoliau prie aukso gyslos, kur yra archyvai, kurie pasirodė man labai įdomūs – nors esu ir labai gyvybinga, choleriška, tačiau archyvuose galiu dirbti dienų dienas, valandų valandas. Iš pradžių dirbdama muziejuje daugiau rašiau įvairių straipsnių – tai buvo mano darbas, o eilėraščiai, kuriuos rašiau, buvo toks šuolis iš gilumos, kai tau kunkuliuoja, verda žodžiai, kuriuos jau turi parašyti“, – apie iš vidaus kylančius eilėraščius pasakojo A. Ruseckaitė. „Kai buvau jauna, galvojau, kad norėčiau parašyti vieną ploną eilėraščių knygelę ir man to pakaktų. Tačiau kažkaip labai ilgai užtrukau su tuo darbu, o tų eilėraščių vis parašydavau. Ir kai išleidau pirmąją eilėraščių knygelę, pavadinimu „Liūdesys“, jau buvau muziejaus direktorė. Kolegos klausdavo, ar čia ta pati aš – sakydavo: „Darbe tu gyvybinga, kažkokių gilesnių jausmų, emocijų nelieji, ir staiga čia tu, ta pati, tokia liūdna, neatpažįstama“,- kalbėjo A. Ruseckaitė. Poetė, 1995 -aisiais išleidusi pirmąją savo eilėraščių knygą „Liūdesys kaip sekmadienis: lyrika“, sakė, jog natūralu, kad kiekvienas žmogus turi dvi puses – praktiškąją ir emocingą, jautrią, tačiau būtent ta, antroji, dažnai pamirštama.

Romanas - neįveikiama misija

Netrukus gimė ir pirmasis A. Ruseckaitės romanas, pavadinimu ,,Marios vandens“: ,,O romano, galvojau, niekada neparašysiu, nes tai labai ilgas, didelis darbas, ir nežinau kodėl, bet vieną dieną kilo toks impulsas – vyko labai nuobodus bendraklasių susitikimas. Pagalvojau, kad galima įdomiau padaryti – taip gimė mano pirmasis romanas – apie bendraklasių likimus, tačiau išgalvotus - „Marios vandens“. Pripyniau daug likimų, kokie jie gali būti, atidaviau tam tikrą duoklę savo gimtajam kraštui, tėvams. Ir tada, artėjant 150-ies metų Maironio jubiliejui, pradėjau ieškoti medžiagos apie jį archyviniam leidiniui. Po to tarsi savaime gimė romanas apie jį. Norėjau parašyti tokį tekstą, tokį romaną, kuriame būtų daug medžiagos, tačiau tai nebūtų dokumentinė knyga, kad žmogui būtų intriga, kad jam būtų įdomu, kažkas jį vestų skaityti toliau“, – apie pirmųjų romanų įkvėpimus pasakojo dabar jau dvidešimties knygų autorė.

Knyga, kurią pristatyti kaskart būdavo sunku

„Po Maironio aš parašiau tokią sunkią knygą – romaną, pavadintą ,,Kaip žaibas“, tokia šiuolaikine tema - apie nusikaltimą, bausmę, atlaidumą. Ten truputėlį rėmiausi ir Šventuoju Raštu. Per savo giminę įgijau tokią patirtį, kad atsirado žmogus su savo kupra, su savo nuodėme, ir teko jį ir kalėjime lankyti, patirti visą tą spaudimą ir visas spalvas, kokios būna, kuomet giminės sūnus, pavyzdžiui, kažką nužudė ir sėdo į kalėjimą. Tas požiūris kitų giminių, kitų žmonių, tie svarstymai, atlaidumas ir visiškas atsižadėjimas... Toks buvo sudėtingas tas mano tekstas. Knygą apie Maironį Lietuvoje pristatinėjau dešimtis kartų, o šitą - „Kaip žaibas“ - bandžiau pristatyti vienur, kitur, bet žmonės kažkaip į mane žiūri ir galvoja: ar aš čia teisinu, ar ginu tuos nusikaltėlius. Supratau, kad nereikia tos knygos pristatinėti.

Taigi palikau ją vertinti patiems skaitytojams ir tada jau norėjau rašyti kažką lengvesnio...“ – apie patirtį pristatant kontraversiškai vertinamą romaną ,,Kaip žaibas“ kalbėjo autorė.

Užmezgė draugystę su Mačernio mylimąja

Rašytoja yra išleidusi ir romaną apie Vytautą Mačernį - ,,Dūžtančios formos“. Autorė ilgą laiką domėjosi šiuo anksti mirusiu, tačiau į mokyklines programas įtrauktu poetu, gyvai bendravo su jo mylimąja:„,bendravau su jo seserimi, broliais, pažįstamais, susipažinau ir su jo sužadėtine, kuri šiemet švęs savo 99- erių metų sukaktį. Ji uždara, tačiau muziejui perdavė daug eksponatų, nors savo meilės laiškus perleido tik būdama 96-erių, atidavė būtent Maironio muziejui“. A. Ruseckaitė pasakojo, jog V. Mačernio sužadėtinė nebuvo linkusi prisileisti žmonių, nesidalydavo prisiminimais, pasakojimais apie tragiškai nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros žuvusį tada vos 23-ejų poetą. Tačiau bėgant laikui moterys susidraugavo, o A. Ruseckaitė ėmėsi rinkti medžiagą knygai apie V. Mačernio likimą: „Norėjosi tai aprašyti iš senos moters, kuri niekada taip ir neištekėjo, pozicijų“, – pasakojo autorė.

Romanai gimsta iš artumo

A. Ruseckaitė sakė, jog kuria romanus apie autorius, kurie jai pačiai itin artimi, o rašydama knygą net pasideda aprašinėjamojo nuotrauką namuose: „Kai manęs klausia, kas toliau, aš nežinau, ar dar iš viso ką nors parašysiu. Kartais per kokią „Knygų mugę“ skaitytojas pakelia ranką ir sako: „Jūs dabar parašykit apie tą ar aną“. Tam autoriui, apie kurį rašai, turi beatodairiškai jausti susidomėjimą, turi su juo tarsi gyventi. Turi sirgti juo, turi būti viskas įdomu apie jo gyvenimą. Be to, autoriai, apie kuriuos parašiau knygas, ilgus dešimtmečius vienaip ar kitaip išgyvenau santykį su jų gyvenimu ir kūryba. Nėra taip paprasta pasakyti, jog paimsiu ir parašysiu“, – apie įkvėpimą ir kūrybinių prisilietimų vingius pasakojo rašytoja.

Austėja ŠMIGELSKAITĖ