Pirmoji filmo apie Saliamoną Banaitį peržiūra – Šakiuose

Šakių kultūros centre „Jaunystė“ rajono gyventojai buvo pakviesti į forumą „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Forume tarybos nario Pauliaus Puskunigio ir Šakių kultūros centro direktoriaus Raimondo Januševičiaus iniciatyva bendruomenei pristatytas dokumentinis filmas apie Saliamono Banaičio asmenybę.

Forumo moderatorius Giedrius Drukteinis džiaugėsi gausiu į renginį susirinkusių rajono gyventojų būriu, dėkojo už pozityvų nusiteikimą ir skiriamą dėmesį savo šalies istorijai ir kultūriniam paveldui.

„Kas įkvepia šio krašto žmones, jei iš čia kilę tiek iškilių šalies visuomenės veikėjų?“ – klausė forumo moderatorius.

„Ši mįslė verčia susimąstyti, tačiau galbūt tai meilė, prieraišumas ir ištikimybė savo žemei, savo tėviškei, savo gimtinei, – atsakė rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis. – Šakių žemė dosni. Net trys 1918 m. signatarai yra kilę iš Šakių krašto. Statistiškai trečdalis Lietuvos tarybos narių buvo suvalkiečiai. Tai irgi daug ką pasako. Turime pažinti tuos žmones – didvyrius, kurie dėl savo idėjų galėjo daug ko atsisakyti ir daug ką paaukoti. Tai taip pat mus turėtų įkvėpti.“

Pasidalijo savo įžvalgomis

Vilniaus universiteto profesorius Raimundas Lopata renginio metu rajono gyventojus supažindino su savo akademiniais tyrinėjimais, įžvalgomis ir žiniomis apie Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 metais.

Pasak profesoriaus, dažniausiai jis girdi klausimą, kurie šalies veiksniai – tarptautiniai ar vidiniai – buvo svarbiausi prieš šimtą metų atkuriant Lietuvos valstybę? Atsakydamas į jį R. Lopata teigė, kad atskirai šie veiksniai nebūtų sudarę sąlygų nepriklausomybei. Lietuva atsirado dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių – karo nelaimėjo nei Rusija, nei Vokietija, Lietuvos taryba sugebėjo laikinai pasitraukti iš Rusijos gniaužtų ir pasinaudoti vokiečių politikos labirintais, o paskelbusi, kad atkuria nepriklausomą demokratinę valstybę, gauti pirminį pripažinimą.

„Griuvus imperijoms ir atsiradus politinei tuštumai Vidurio Europoje, naujos valstybės turėjo kurtis labai greitai. Tada ir išryškėjo atotrūkiai tarp apsisprendimo, idėjos ir praktikos. Viena iš priemonių tai sakyti tapo nacionalizmas. Valstybės ėmė remtis ne į pilietinę visuomenę, bet į vadinamą tautinę demokratiją, – mano profesorius. – Kaip rašė Antanas Smetona, valstybės atkūrimas siaurais nacionaliniais pagrindais buvo klaida. Ši frazė iki šiol kelia daug ginčų.“

„Kodėl lietuviai blaškėsi? Sukūrinėjo, atkūrinėjo? – svarstė R. Lopata. – Čia paaiškėja, kad susipažinus su Vakarais buvo patirta, jog daug vilčių teikęs popiežiaus, Vokietijos kanclerio, JAV prezidento kalbose keltas tautų apsisprendimas gali būti taikomas tik toms tautoms, kurios turėjo valstybę.“

Beje, R. Lopeta prisiminė Maironio dar 1886 m. parašytą ir 1891 m. publikuotą Lietuvos istoriją „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“.

„Įdomu ir nauja buvo tai, jog ir netekusi savo valstybės, pasak Maironio, tauta nebūtinai miršta. Jis paskelbė, kad galima iš Lietuvos istorijos išbraukti maždaug penkis šimtmečius („Jau penketas amžių naktis be aušros“) ir nuo pagoniškos Lietuvos šokti prie tautinio atgimimo“, – kalbėjo profesorius.

Pasirodo, jog antruoju Lietuvos himnu vadinamą Maironio „Lietuva brangi“ šalies chorai dainavo nuo 1905 m., tik be vieno (ketvirtojo) posmo, kuris buvo skirtas dvarams. Būdamas aukštu dvasininku, jis gyveno kaip dvarininkas, toje aplinkoje turėjo daug pažįstamų ir augo harmonijoje su dvaru.

Pristatyta S. Banaičio asmenybė

Renginio metu šakiečiams pirmiesiems buvo pristatytas dokumentinis filmas iš ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ – „Saliamonas Banaitis. Istorijoje dingęs Nepriklausomybės Akto signataras“, kuriame niekur negirdėtos istorijos iš visuomenės veikėjo ir signataro S. Banaičio gyvenimo.

S. Banaitis buvo vienas iš daug Lietuvos naudai nuveikusių asmenybių, tačiau jo atminimas buvo ilgam ištrintas iš Lietuvos istorijos archyvų. Sovietmečiu nebuvo išleista nei vieno įrašo, nei vieno dokumento, kuriame būtų minama jo pavardė.

Vasario 16-osios akto signataras, visuomenės veikėjas S. Banaitis buvo pakviestas į politinį gyvenimą kaip vienas ryškiausių Kauno inteligentų. Įkūręs pirmą lietuvių gimnaziją, atidaręs spaustuvę ir atgaivinęs laivininkystę Nemunu, jis dingo mūsų atmintyje. Negana to, S. Banaičio sodybos pamatų akmenys Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Vaitiekupių kaime sovietinės valdžios užsakymu buvo suskaldyti, o šulinys užpiltas žemėmis. Atmintis apie šį žmogų buvo trinama su kažkokiu nepaaiškinamu įniršiu, nepaliekant akmens ant akmens. Ką S. Banaitis padarė tokio, kad sovietų valdžia norėjo, jog po jo mirties neliktų nė pėdsako apie jį?

Pasak jo veiklą tyrusių istorikų, S. Banaitis buvo inovatyvus, drąsus ir veiklus žmogus. Jis ne tik kalbėjo, bet ir išties daug nuveikė. Ir veikė sėkmingai, nors savo gyvenime susidūrė su begale iššūkių: dar būdamas mažas neteko tėvo, buvo priverstas nutraukti mokslus dėl brolio mirties, prieštaravo lietuviškos spaudos draudimui, būdamas vos septyniolikos, jau platino pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“ ir knygnešių atgabentas lietuviškas knygas, tapo Nepriklausomybės Akto signataru ir nuveikė daugybę kitų svarbių darbų, negailėdamas nei savo pinigų, nei sveikatos, nei laiko.

Beje, S. Banaitis mokėsi vienoje klasėje ir net sėdėjo viename suole su būsimuoju Lietuvos prezidentu K. Griniumi. Tai buvo žmogus, labai anksti supratęs švietimo, rašto ir spausdinto žodžio vertę ir galią. Tik atsiradus pirmajai galimybei jis įsteigė spaustuvę, kuri per savo gyvavimo metus išspausdino daugiau kaip milijoną egzempliorių įvairių leidinių, o vokiečių okupacijos metais ėmėsi dar vieno didelio darbo – kurti lietuvišką švietimo sistemą. Jis įsteigė Kaune pirmąją lietuvišką gimnaziją ir pavadino ją „Saulės“ vardu. Aplink S. Banaitį sukosi ir Kauno lietuvių kultūrinis gyvenimas – čia jis organizuodavo teatro vaidinimus.

Kai 1918 m. pabaigoje, traukiantis vokiečiams, prie Lietuvos priartėjo bolševikai, S. Banaitis Šakių apylinkėse surinko daugiau kaip 120 savanorių, su kuriais atžygiavo į Kauną. Šis būrys, kurį signataras ilgą laiką išlaikė savo lėšomis, tapo vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės branduolių. 1919 m. jis grįžo į gimtinę ir, tapęs Šakių apskrities viršininku, organizavo vietos administraciją, savivaldą, kūrė valsčių komitetus. Kaip tik tuomet jis įkūrė Lietuvos garlaivių akcinę bendrovę – pirmasis Lietuvos laivininkystės garlaivis į Kauną iš Jurbarko atplaukė 1920 m. kovo 20 d. Tai buvo neregėtas įvykis. Laivą prieplaukoje pasitiko nesuskaičiuojama miestiečių minia ir maršą trenkiantis kariuomenės orkestras.

S. Banaičio nuopelnus Lietuvai labai vertino jo amžininkai. 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

„S. Banaitis savo darbais prilygsta patiems didiesiems mūsų tautos vyrams. S. Banaičiui nebuvo lemta gauti nei brandos atestato, nei diplomo. Bet jis, būdamas ištikimas savo Didžiajam Kūrėjui, paliko darbus, kurie amžiams bus įrašyti į mūsų tautos istorijos lapus, ir šio atestato užteks, kad gautų vietą mūsų visų ateities tėvynėje“, – taip signataro nueitą gyvenimo kelią įvertino jo bendražygis Pranas Dovydaitis.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“