Pirmieji į 7 tūkst. metrų Spantiko viršūnę įkopę lietuviai: bandėme suprasti, ar nereikės nešti mielių

Nors Karakorumo širdyje stūksantis Spantikas, kitaip dar vadinamas Auksine viršūne, laikomas vienu lengviausiai Pakistane įveikiamų 7 tūkst. metrų aukščio kalnų, nuvertinti jo nevalia.

Neseniai iš ekspedicijos grįžo trijų lietuvių grupė – Saulius Damulevičius, Vaidotas Rimas ir Šarūnas Zigmantas – ir du jos nariai Alfa.lt pasakojo, kad dar prieš atvykdami sužinojo, jog šį sezoną kopdami į šį kalną jau žuvo trys alpinistai – japonų grupė, nesėkmingai bandžiusi pasiekti viršūnę. Dar kita alpinistų pora, sekusi lietuviams įkandin, taip pat nuslydo nuo stataus šlaito. S. Damulevičius pasakojo, kad grupę išgelbėjo tai, kas kitose situacijose reikštų didelius nemalonumus, – plyšys ledyne, į kurį slysdami nuo šlaito įkrito du alpinistai.

Saulius Damulevičius

„Mes, anksčiau kopę į tokius kalnus Centrinėje Azijoje, turėjome vienokį supratimą, bet atsidūrus ant Spantiko ir įvertinus sąlygas, o ypač šio sezono, kuris buvo neįprastai šiltas, viskas pasirodė kur kas sudėtingiau. Vietomis buvo nedaug sniego, o tai reiškia, kad teko susidurti su lediniais šlaitais ir kabančiais karnizais, o jeigu jau sniegas, tai jo buvo arba iki kelių, arba iki juosmens“, – apie kalną kalbėjo S. Damulevičius.

Gera pradžia – pusė darbo

Vienas grupės narių – V. Rimas – pripažino buvęs mažiausiai patyręs komandos narys. Nors jis anksčiau dalyvavo sportiniuose kalnų žygiuose, iki tol jo asmeninis aukščio rekordas buvo 5 kilometrai. „Tiek pas Šarūną, tiek pas Saulių yra didžiausi debesys patirties, todėl pasiklioviau jų įgūdžiais ir žiniomis“, – apie partnerius pasakojo V. Rimas.

Todėl, vos pradėję pokalbį, keliautojai pabrėžė, kad svarbiausias ekspedicijos etapas buvo pasiruošimas. „Iš ankstesnės patirties žinau, kad nuo pasiruošimo lygio priklauso ekspedicijos malonumo lygis. Jeigu prastai pasiruošęs ir visą laiką juoduoja akyse, tai menkas malonumas. O jeigu gerai pasiruošęs, visai kas kita“, – pasakojo Vaidotas.

Saulius Damulevičius

Kelionės partneriui pritarė ir S. Damulevičius, taip pat pridūrė, kad tinkamas pasiruošimas padeda ne tik patirti daugiau malonumo, bet ir išvengti netikėtumų.

„Tokiems kalnams būtinas fizinis pasirengimas, bet yra ir techniniai dalykai, visa logistika, inventoriaus planavimas, medicinos, maisto, visų kitų dalykų numatymas iš anksto. Kaip Vaidas minėjo, kuo geriau būsi pasiruošęs, tuo lengvesnė bus kelionė, mažiau jaudinimosi ir panašių dalykų. Trečias dalyvis, Šarūnas, dažnai sako, kad staigmenų arba nuotykių nereikia planuoti. Dažniausiai atsiranda tokios sąlygos, kurių nesitiki, arba organizmas sustreikuoja, ar nutinka kitų neplanuotų nuotykių. Kuo daugiau laiko skiriame pasiruošti, tuo labiau sumažiname rizikas“, – pasakojo S. Damulevičius.

Ekspedicijos dar gyvos

Pradėdami pasakojimą apie savo kopimą į Spantiko viršūnę, keliautojai pabrėžia, kad nuotykiai toli gražu neprasideda nuo kalno papėdės. Kaip teigė S. Damulevičius, Pakistanas yra viena šalių, kurioje į kalnus keliaujantys alpinistai drąsiai gali vadintis ekspeditoriais: „Vien tai, kad atsidurtum Spantiko papėdėje, užtrunka savaitę. O viso to vienas nepadarysi – reikia leidimų, vietinių pagalbos.“

Saulius Damulevičius

„Šįkart mums pasisekė, kad visi tiltai stovėjo ir kelio nepastojo nuošliaužos, nors dėl šilto sezono upės buvo gerokai patvinusios, – pasakojo S. Damulevičius, prisimindamas savo ankstesnes keliones į kalnus per Pakistaną, kai pačiam yra tekę per nuošliaužų sugriautus tiltus keltis lynu. – Užtrukome apie parą, kol pasiekėme Pakistano sostinę Islamabadą, tuomet iš Islamabado patekti į Skardu irgi užtrunka dieną, nors skrydis ir trunka valandą, bet reikia apsistoti, apsipirkti ir pailsėti. Kitą dieną jau keliavome visureigiu apie 120 kilometrų“, – dėstė jis. Nors, kaip aiškino keliautojai, atstumas sausumos keliais gali pasirodyti nedidelis, dėl prastos kelių būklės tokia kelionė trunka iki 9 valandų.

„Galiausiai mūsų laukė trijų dienų žygis iki bazinės stovyklos“, – pasakojo S. Damulevičius.

Pasiekti bazinę stovyklavietę, kuri yra 4,3 tūkst. metrų aukštyje, užtruko savaitę nuo to laiko, kai keliautojai išvyko iš namų. Tačiau jų dar laukė 11 intensyvesnių dienų prieš pasiekiant Spantiko viršūnę.

Gyvenimas arčiau dangaus

V. Rimas pasakojo, kad didžiausia varomoji jėga, lėmusi jo pasiryžimą įkopti į 7 tūkst. metrų viršūnę, – įsitikinti, ar dangus tikrai toks sodriai mėlynas, kokį galima pamatyti po Himalajų kalnus kopiančių alpinistų nuotraukose. „Galiu pasakyti, kad taip – dangus tikrai šiek tiek tamsesnis“, – savo patyrimu juokdamasis dalijosi V. Rimas.

Bazinė stovyklavietė – pagrindinis kalno papėdėje esantis logistinis taškas, kur keliautojai gali gauti visą aprūpinimą, ramiai ilsėtis ir tikėtis šviežio maisto. „Stovykloje turėjome šefą <...>, tačiau išėjus iš stovyklos aukštyn, niekas aplink tave nebėgioja ir makaronų tau nenešioja“, – pasakojo S. Damulevičius.

Saulius Damulevičius

„Šefas su labai kukliomis priemonėmis sugebėjo pagaminti labai didelę įvairovę patiekalų“, – pasakojo V. Rimas, o S. Damulevičius patikslino, kad kalnų sąlygomis gaminti maistą yra ne tas pats – dėl žemo slėgio vanduo užverda žemesnėje temperatūroje, o dėl retesnio deguonies ugnis nėra tokia intensyvi. Todėl tam reikalingos specialios priemonės – greitpuodžiai, specialios dujos ar kitas kuras.

„Daugiausia valgėme ryžius, daržoves ir vištieną, – pasakojimą tęsė V. Rimas. – Tokios vištienos turbūt gyvenime nesu valgęs, nes tu vieną dieną eini su nešikais, kurie neša tas vištas gyvas, tuomet, kol stataisi palapines, jos bėgioja aplinkui, ir tik spėji kur nors pasivaikščioti, apsižvalgyti, išgirsti, kad valgis jau ant stalo, ir tu ateini valgyti vištienos kario.“

Vis dėlto, palikę bazinę stovyklavietę, alpinistai susiduria su daug sudėtingesne realybe. Visą įkopimui reikalingą inventorių ir maistą alpinistai nešėsi patys, patys ieškojo maršruto, įsirenginėjo stovyklas ir rūpinosi žygio buitimi.

„Viršuje ir kopdami planavome valgyti sausą maistą, bet Saulius iškart pasakė: neprisiplanuokite, nes daug nevalgysime. Ir jis buvo teisus“, – sakė V. Rimas.

Saulius Damulevičius

Kaip pasakojo S. Damulevičius, kopiant pagrindinis maistas yra avižos ir greitieji angliavandeniai, kurie suteiktų jėgų, o vakare – pagrindinis liofilizuotas patiekalas. „Kalorijų iš jo – minimaliai. Tai tik tam, kad skrandį užpildytume“, – trumpai rėžė jis.

V. Rimas teigė, kad kopdamas kiekvienas iš grupės narių perdien sudegindavo nuo 3500 iki 4600 kalorijų. „Buvome tikros kalorijų deginimo jėgainės. Ir tikrai tiek nesuvalgydavome atgal“, – teigė jis.

Pasiruošimas viršūnei

Kaip pasakojo S. Damulevičius, panašiose ekspedicijose visada yra rizikų nepriklausomai nuo to, kiek stiprus žmogus. „Niekada nežinai, kaip organizmas sureaguos į tą aukštį. Vienas dalykas yra genetinis veiksnys, kai žmogus dėl genetikos negali kopti į didelius aukščius. Kai kam gali būti labai liūdna, kai sužino savo lubas, o kopti vis tiek nori. Gerai, kad tokių žmonių sąlyginai nėra daug“, – pasakojo jis.

V. Rimas prisipažino, kad pirmos aklimatizacijos nakties metu neapleido mintys, kad 5,1 tūkst. metrų yra jo vadinamosios genetinės lubos. „Pamenu, tai buvo pirma naktis. Nakvojome pirmojoje stovyklavietėje. Kairėje miegojo Šarūnas, dešinėje – Saulius. Ir jie taip saldžiai miegojo, kad, sakytum, galėjau girdėti, kaip jiems seilės bėga. O aš turiu galvoti ir dirbti kvėpuodamas, nes jeigu tik atsipalaiduoju, pradeda trūkti oro. Keturi įkvėpimai gali būti normalūs, bet penktas būna labai sunkus, sakytum, dūsti. Galvojau – šakės, jeigu man pirmojoje stovykloje taip, o jie čia atsipalaidavę ilsisi, net nepailsėsiu gerai. Tada tikrai abejojau dėl savo galimybių lipti toliau“, – pasakojo jis. Tačiau po pusantros paros V. Rimo kūnas nurimo ir įkyrios mintys išgaravo.

Foto galerija.: new_000338456_0

Kalbėdamas apie aklimatizacijos procesą, S. Damulevičius pasakojo, kad grupė laikėsi vieno esminio principo – prieš šturmuojant viršūnę reikia vieną naktį praleisti vienu kilometru žemiau.

„Taip veikia aklimatizacija. Nėra saugu kopti nesustojant. Mūsų praktika ir ekspedicijų logika yra pagrįsta tuo, kad prieš kopiant į viršūnę reikia pernakvoti apie kilometrą iki viršūnės. Tai reiškia, kad, jeigu viršūnė yra 7 kilometrų aukštyje, būtina bent vieną naktį praleisti 6 kilometrų aukštyje. Tada grįžtame į bazinę stovyklą ir bent dieną ilsimės. Patartina poilsiui skirti dvi ar tris dienas, kad organizmas prigeneruotų daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, padedančių įsisavinti ir pernešti deguonį. Ir tada jau gali kopti į viršūnę. Taip sumažinama edemų ir kalnų ligų rizika. Šįkart kartelę šiek tiek nuleidome - prieš išeidami į įkopimą turėjome vieną aklimaticazijos kopimą su nakvyne antrojoje stovykloje 5500 metrų aukštyje“, – dėstė S. Damulevičius.

Be to, ne visos naktys buvo ramios. Žygio dalyviai pasakojo, kaip gulėdami palapinėse skaičiavo sekundes tarp žaibų blyksnių ir garso – taip jie bandė suprasti, ar juos užklupusi pūga, kuri atnešė ir žaibus, kelia pavojų jų saugumui.

Saulius Damulevičius

„Iš ankstesnių pasakojimų žinojau, kad, jeigu metalas ima zvimbti, reikia nešti mieles. Tad įdomiausia buvo laukti šito garso. Kadangi turiu auskarus, galvojau, kad greitai pradės rezonuoti ir viską išgirsiu. Kolektyviai pradėjome skaičiuoti sekundes tarp žaibo blyksnio ir garso“, – prisiminimais dalijosi V. Rimas.

Patirtis ir sėkmė

V. Rimas teigė pasitikėjęs bendražygių patirtimi, tačiau S. Damulevičius pasakojo, kad ant kalno dar atsiranda ir tų, kurie kliaujasi ne patirtimi, o sėkme.

„Pradedantysis alpinistas atsineša du maišelius – sėkmės ir patirties. Ir pagrindinė jo užduotis yra pripildyti patirties maišelį, kol neišbyrėjo visos smiltys iš jo sėkmės maišelio“, – išmintimi dalijosi S. Damulevičius.

Citata:Juokaudamas sakau, kad jeigu nori pajusti, ką reiškia būti tokiame aukštyje, yra pigus būdas. Reikia išsirinkti karštą dieną, išsitepti veidą storu kremo nuo saulės sluoksniu ir labai greitai bėgti kokius 5 kilometrus.

„Kadangi turėjau iššūkių su koja ir nelabai ja pasitikėjau, tai man pridėjo papildomo atsargumo. Ir jeigu matau, kad reikia šokti per gana platų plyšį, o kitoje pusėje – ledinis šlaitas, iškart galvoju, ar nepaslysiu? O gal peršokęs neišsilaikysiu ir kas bus tada – kartu nusitemsiu ta pačia virve susirišusius partnerius? Tokiose atkarpose neverta rizikuoti - tiesiog imiesi atsargumo priemonių, įsuki ledsriegį, kuris neleis nukristi, ir judi toliau.

Netgi pastebėjau, kad, kai jautiesi saugus, daug stabiliau jautiesi. Kai jautiesi saugus, ir tas šuolis yra gerokai tvirtesnis, nereikia tris kartus žegnotis, dvejoti.

Mums teko matyti, kaip netgi vietos gidai neišmano tų dalykų. Žiūriu į juos, kaip šoka per plyšį, jų niekas nelaiko, ir man per nugarą pagaugai eina. Gerai, kol viskas gerai, bet jeigu įkris kuris nors vienas, įkris ir visi kiti. Tokių atvejų buvo“, – pasakojo jis.

„Ėjimas ketera reikalavo budrumo. Vietomis sniegas buvo nutirpęs, todėl su katėmis į tą daugiametį ledą kapoti reikia pastangų. Ir, kaip sakė Saulius, ant tokio šlaito su ledkirčiu nebelabai susistabdysi“, – apie sudėtingiausius ruožus kalbėjo V. Rimas, o S. Damulevičius pridūrė, kad, nors kalnas nepareikalavo daug technikos, mintis, kad visi trys nariai yra susirišę viena virve, privertė mąstyti ne tik apie save.

Saulius Damulevičius

„Nustebino, kad techniškai lengviausia buvo paskutinė – viršūnės – diena. Psichologiškai yra gerai, kad fiziškai sunkesnė atkarpa, kai labiausiai veikia aukštis, techniškai yra paprastesnė. Mes to nežinojome, nes ir ankstesnius ruožus kitaip vertinome. Iki pirmos stovyklos kopėme uolomis, ten buvo ir statesnių atkarpų, kuriose kristi negalima. Paskui laukė kopimas ketera – ledas, gilus sniegas, karnizai – o tada - dar status pakilimas iki trečiosios stovyklos. Nors mums tai nebuvo rimtas iššūkis, bet kadangi viską darome patys, ir palapines nešame, ir visą įrangą, tai svorių buvo. Be to, visi einame susikabinę virve, o tai reiškia, kad esame atsakingi ne tik už save, bet ir visą komandą. Tad rizikas reikėjo vertinti nuolat“, – pasakojo S. Damulevičius

Vis dėlto sėkmingai įveikę kalną lietuviai džiaugėsi, kad patys nepatyrė jokių pavojingesnių nuotykių, o patį kopimą V. Rimas vadino pavyzdiniu. „Visus pradedančiuosius taip ir turėtume mokyti kopti – pirmiausia galvojant apie saugumą“, – sakė jis.

Tačiau pasiekus viršūnę, kad ir kaip keistai skambėtų, džiaugtis nėra laiko. Alpinistui viršūnė – tik pusė kelio. „Visada galvojame, kad viršūnėje apima euforija, bet manęs ji neapėmė. Taip, gražu, faina, bet žinai, kad diena jau eina į antrą pusę, o tau dar reikia grįžti. Būtent tai ir rodo, kad iki visiško džiaugsmo dar reikia įdėti daug darbo“, – savo įspūdžius, įkopus į pirmą 7 tūkst. metrų viršūnę, apibūdino V. Rimas.

Saulius Damulevičius

Pašnekovas taip pat pateikė receptą norintiems pajusti, ką reiškia būti tokiame aukštyje.

„Juokaudamas sakau, kad jeigu nori pajusti, ką reiškia būti tokiame aukštyje, yra pigus būdas. Reikia išsirinkti karštą dieną, išsitepti veidą storu kremo nuo saulės sluoksniu ir labai greitai bėgti kokius 5 kilometrus. Taip greitai, kad prakaitas pradėtų bėgti upeliais ir tas kremas imtų tekėti į akis, burną – visur. Ir tada staigiai sustoti – pirmoji pusė minutės, kol bandysite atgauti kvapą, jausitės visas suplukęs, o burnoje bus kremo skonis, tai ir bus šis tas panašaus, kaip jaučiasi žmonės viršūnėje“, – juokaudamas pasakojo V. Rimas.