Pirmajam Šiaulių merui šiandien būtų sukakę 85-eri

Šiandien, Vasario 16-ąją, pirmajam Šiaulių merui Kazimierui Šaviniui būtų sukakę 85-eri. 2002-aisiais šviesios atminties šiauliečiui buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, 2017 m. jis  buvo apdovanotas II laipsnio garbės žvaigžde „Už nuopelnus Lietuvos keliams“. 

Šiemet Šiaulių UNESCO klubas įsteigė vardinę Kazimiero Šavinio premiją. Šiaulių valstybinės kolegijos inžinerijos mokslų studentams skirtas apdovanojimas įteiktas Statybos studijų programos antrakursiui Tadui Jonaičiui.

K. Šavinis, gimęs 1937 m. Kaliekiuose (Utenos r.), mirė 2018 m. balandžio 3-ąją. Jis palaidotas Vyžuonų (Utenos r.) kapinėse. 

2015-ųjų gruodį savaitraštis „Etaplius“ spausdino interviu su K. Šaviniu: „Pirmajam miesto merui teko dalyti net talonus kojinėms“. Kviečiame prisiminti.

Prieš 25-erius metus pirmuoju Šiaulių meru buvęs Kazimieras Šavinis iki šiol kiekvieną dieną pereina Šiaulių bulvaru. Sako, kad oras čia grynas, o ir daug pažįstamų sutinka, su kuriais mielai šnekučiuojasi. Kai dauguma nūdieną dejuoja, kad labai skurdžiai gyvename, K. Šavinis prisimena blokados laikus: trūko benzino, o jam teko miestiečiams skirstyti net talonus kojinėms pirkti. Kaip pirmasis miesto meras vertina tiesioginius mero rinkimus, politinę sistemą rinkimuose, ir tai, ką nuveikė, stojęs prie valdžios vairo?

Įmestas kaip į šulinį

Su pirmuoju Šaulių meru Kazimieru Šaviniu susitarus pasikalbėti vienoje miesto kavinių, vyras kažkodėl praeina pro šalį. Ne, 78-erių vyras nepasiklydo – jam parūpo sužinoti, kodėl stovi kranas prie namo, kuriame gyvena Vilius Puronas. Pro V. Purono buto langus miestui šypsosi buliukas, tad K. Šavinis pamanė, kad gal ir šį kūrinį miesto valdininkai pasišovė „išrauti“.

Ne, buliuko niekas nejudina. Tvarko Šiaulių universiteto reklamą, o K. Šavinis paaiškina, kad skulptūros – ne tie objektai, dėl kurių reikia politikuoti. Per menko kalibro problemos tie akcentai, atsainiau reikėtų. „Žinoma, teisėtumas turi būti. Reikėtų viešai perspėti, kad toliau nesavivaliautų, o šitą reikalą palikti menininkams. Menininkai irgi savotiški. Ką vienas padaro, kitam nepatinka“, – kalba jis.

K. Šaviniui nelabai patinka ir verkiančios mergaitės skulptūrai parinkta vieta miesto aikštėje. Jis džiaugiasi, kad rusofilai dar nepuolė šlovinti skulptūros. „Jie dabar gali sakyti, kad mergaitė verkia, nes labai gailisi prieš daugiau nei 20 metų iš aikštės išgabento rusų kareivio skulptūros“, – šypteli pašnekovas.

– 1990–1991 m. buvote Šiaulių miesto meras, 1992–1995 m. mero pavaduotojas. Galite įvertinti, ar valdžiai dabar lengviau dirbti ar sunkiau?

– Dabar visi ateina gudrūs, informacijos gali prisiskaityti, tik ją reikia filtruoti, esmę pagauti. Aš kaip į šulinį buvau įmestas. Gerą darbą turėjau, Projektavimo institute dirbau, bet mane parekomendavo. Sąjūdis pasiūlė dalyvauti rinkimuose į miesto Tarybą, siūlė būti Tarybos pirmininko pavaduotoju. Buvo neaiški struktūra, neaišku, ar būsiu etatinis ar ne. Ant dviejų kėdžių sėdėti nenorėjau, norėjau gerai dirbti savo darbą. Kai buvo išrinkta Taryba, pirmininku išrinko Joną Tručinską, ir kilo klausimas, ką rinkti meru. Man partiškumo nereikėjo, buvau visuomenininkas, mane pažinojo Inžinierių namuose nuo 1978-ųjų. Pasikvietė visa Taryba į susirinkimą. Vieni kitų nepažinojome, jie mane pustrečios valandos kamantinėjo. Į pačius įvairiausius klausimus atsakinėjau, kas toks, iš kur, ką galvoju vienu ar kitu klausimu. Vėliau pakvietė į Tarybos posėdį mero rinkimams. Susijaudinau labai, nes iš 59 Tarybos narių pritarė 50. Net devyni buvo prieš! Dabar tai juokas ima. O kai mane atleidinėjo, tik vėliau susigriebiau, kad atleido neteisėtai. J. Tručinskas kėlė mano atstatydinimo klausimą, iš 59 deputatų už atleidimą balsavo 29. 30 nebalsavo. Už J. Tručinsko atleidimą balsavo 30 iš 59. Vis tiek mane atleido, tik po kelių metų, kai dirbau vicemeru, pamačiau tikrus skaičius. Nebeėmiau į galvą – humoras tikras...

– Jus kamantinėjo pustrečios valandos, o tai, kad dabar meras renkamas tiesiogiai – priimtina?

– Visiška nesąmonė. Dabar yra visuotinai įsigalėjusi nuomonė, kad partijos yra blogis. Iš tiesų jos tampa tokiais lizdais, kur vyksta intrigos, ieškoma interesų. Tačiau kas stovi už visokiausių komitetų? Jie realiai neegzistuoja. Jei partijos kandidatas žmonėms nepatiko, jie ieško kito, kurį rinkėjai vertina, kuris neišduotų partijos, išmanytų darbą. O dabar meras nukrenta iš dangaus. Toks paviršutiniškas. Aišku, gerai, kai žmonės išsirenką tą, kurio nori, bet tobulos rinkimų į valdžią sistemos nėra. Sunki ta demokratija, tačiau dabartinis variantas – blogas. Jei partija išsirenka kandidatą į merus, o jis žmonėms nepatinka, per kitus rinkimus nušluojama visa grupė. Jie tada suinteresuoti kažką geresnio surasti. O dabartinio komiteto juk nebėra. Neva vaikšto už miestą. Šitaip negerai... Partijos būtinai turi būti, tik žmonėms tas žodis „partija“ sovietmečiu kvepia.

„Kokia vadyba gali būti?“

– Jūs pats nebuvote komunistų partijoje?

– Oi ne. Turėjau gerą darbą, kelius, tiltus projektavau visoje Lietuvoje. Baigiant Kauno politechnikos institutą prodekanas man pasiūlė važiuoti į Uteną dirbti Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, Plano komisijos pirmininku. Jo pareigos buvo prižiūrėti statybas, miesto ūkį, o mano profesija – inžinierius kelininkas. Žadėjo butą, gerą algą, bet reikėjo įstoti į partiją. Pasakiau, kad į partiją nenoriu. Noriu būti inžinieriumi.

– Dabar žmonės įtikėję, kad gerą postą gali gauti tik priklausydamas partijai.

– Ir taip ir ne. Kai buvau Lietuvos centro sąjungos narys, o vėliau Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys, ant mūsų net buvo pykstama, kad partijos nariams nieko neparūpiname. Antra vertus, saviems reikia kažkiek dėmesio skirti, nes su jais gali geriau vykdyti partijos programą. Tau padeda, tu eini politiniu keliu, aktyvesniųjų pagalbininkų akiratis plečiasi. Mes taip nemokėjome. Kai Centro poliklinikoje atsirado vadovo vieta, mes nieko nedarėme. M. Maželis pats ėjo į konkursą ir laimėjo. Jis padorus buvo, Rėkyvoje ambulatoriją turėjo, užsirekomendavo ten.

Tas partiškumas – visoks. Kai Seimo nariu buvau, buvo taisomas Vyriausybės įstatymas. Piktinausi, kodėl viceministrai turi būti politinio pasitikėjimo. Balsavau prieš. O kai baigėsi kadencija, pats tuo pasinaudojau, mane pasirinko susisiekimo viceministru. Tada galutinai supratau, kad kai ateis ministras profesionaliam kolektyvui, jis su savo idėjomis ką bedarys, valdininkija visus kelius uždarys. O kai bus politinio pasitikėjimo viceministras, su valdininkais pasiginčys. Norint politiką daryti, turi remtis profesionalais, tačiau valdininkijai visada labiau norisi nieko nekeisti.

– Kokius Šiaulius radote, kai ėmėte valdyti miestą?

– Pirmiausia buvo reforma – Vykdomojo komiteto perorganizavimas į Savivaldybę, struktūros pertvarka, padalinių vadovų skyrimas. Pagal tuometę įstatymų bazę meras buvo Valdybos pirmininkas. Valdyba tvirtindavo sprendimus ir atiduodavo Tarybai. Ginčydavomės su Tarybos pirmininku J. Tručinsku. Man reikėjo nuosekliai dirbti, negalėdavau greitai, norėjau teisiškai. Teko reorganizuoti Prekybos valdybą, Buitinio aptarnavimo kombinatą, Butų ūkio susivienijimą ir visas tas paslaugas privatizuoti. Darbams labai trukdė nuolatinė politinė įtampa, nuolat trukdė iškilę pavojai Lietuvai – Sausio 13-osios įvykiai, pasirodę desantininkai 90-ųjų birželį ir ypatingai dideli pavojai rugpjūčio pučo Maskvoje metu.

Ekonomistas pasiūlė kitokią Savivaldybės struktūrą, įvardijo, kokie turi būti skyriai, kaip turi vadintis, kiek vadovas turi turėti pavaduotoju. Pavadinimai visiškai neaiškūs, žmonės atėję susipainiotų. Nulėkiau į Klaipėdą, ten irgi chaosą radau. Tada nusprendžiau palikti skyrius tokius, kokie buvo, aišku kelis skyrius naikinant. Teko ir vadovus keisti. Vykdomojo komiteto pirmininką Povilą Morkūną iškart atstatydinau, kaip priklausė. O buvo penki pavaduotojai, visi sėdi ir žiūri į mane. Visus turėjau atleisti. Zenonas Sabalys, Beržanskis, Gaurilčikienė, Radionovas ir R. Baranauskas, tas, kur dabar po teismus su V. Antonovu... Paprašiau Z. Sabalį ilgiau pasilikti, nes labai įsigilinęs į reikalus buvo. Jis man padėjo daug kur į vėžes įeiti. Visus skyrių vedėjus keičiau. Buvo 23 vadovai, 16 atrinkome visiškai naujų, net iš kitų sričių. Tai kokia vadyba gali būti? Viską sugriovėme.

Talonai – net degtinei

– Buvo neįprastų nūdienai veiklų?

– Reikėjo Tarybai kažkodėl policijos vadovą tvirtinti. Patvirtinome Romasių Vaitiekūną. Tada dar talonus teko skirstyti. Juk buvo blokada, benzino trūkumas, visi asmeniškai jo prašyti ateidavo, asmeniškai veržėsi. Numirė kas – prašo, greitajai pagalbai, ugniagesiams, policijai, įmonėms, kad nesustotų darbas – visur lakstyti reikėjo. Turėjome degalų bazę, antiblokadinė komisija buvo, kasdien dalindavome, kam labiausiai reikia. Paskui pradėjome gudrauti. Mieste buvo Lietuvos geležinkelių apygarda. Buvo toks rusas Pozniakovas, kuris labai norėjo išmokti lietuviškai kalbėti, labai jis buvo už Nepriklausomybę. Buvome sutarę, kad jis atvarys degalų cisterną nuo Jielgavos. Su kariškių garnizonu gerus santykius turėjome. Tada daug kas mūsų degalų ėjo pas kariškius. Rizikinga tai buvo, o ir jie pas mane ateidavo dėl problemų. Garnizono vadas paskambino, kad nori audiencijos, o aštuoni karininkai aukščiausio rango atėjo. Politinio skyriaus vadovas paklausė, kaip jiems mieste išgyventi. Mes gi viskam pirkti gaudavome talonus, paskyras: butams, mašinoms, net degtinei talonai buvo, batams, net kojinėms. „Vojientorgas“ blokados metu jų nebeaptarnavo, liko „pakabinti“. Parengėme sąrašus kariškių šeimų. Juk jie buvo tokie pat miesto gyventojai. Po tokio pasirūpinimo jie stojo mūsų pusėn – įvertino pagalbą. Kai desantininkų mieste buvo, jie mus informuodavo. Per sausio įvykius desantininkai apsistojo Gagarino miestelyje. Pavojus didelis buvo iškilęs. Sulaukdavau ir tiesioginių grasinimų fiziniu susidorojimu. Rusų kariškiai mus palaikė, sakė, kad jei kas, mus gins. Bijojau, kad neiškiltų koks konfliktas, jei desantininkai ką sugalvos. Toks tas mano darbas buvo, kaip žaidimas. Dabar taip nebėra.

– Laukėte tankų Šiauliuose?

– Per Sausio įvykius palaikėme ryšį su Vilniumi, rusų kariškiais, žiūrėjome, kur desantininkų daliniai, laukėme jų. Policija ginkluota automatais buvo, o šarvuočiai turėjo važiuoti mūsų link Aušros alėja. Bet kai Vilniuje viskas taip pakrypo, čia nebesulaukėme. Buvome užsidarę Savivaldybėje, o įsiveržė kažkoks vairuotojas, nebežinau jo pavardės. Jis pasiūlė užblokuoti gatves statybinius blokus vežti skirtais sunkvežimiais. Taip juos sustatė, kad ne plyšelio neliko... Žmonių prie Savivaldybės labai daug buvo. Su klebonu Kleopu Jakaičiu buvome sutarę, kad jei kas, garsiakalbiais žmones į bažnyčią sukviesime. Saugumiečiai net sovietmečiu ką nors sekdami į bažnyčią nedrįsdavo eiti.

Mieliausia – inžinieriaus veikla

– Spaudoje buvo fotografijų, kuriose Jūs – stovintis šalia M. Murzos mitinge.

– Kai buvau Seimo nariu, M. Murza „atsirado“. Atvažiavau į Šiaulius, žiūriu – ateina M. Murza su vėliavom. Norėjau pakviesti juos į Savivaldybės salę, kad pakalbėtume, bet jie prie skvero sau toliau triukšmavo. Priėjau prie jo mikrofono, kad su žmonėmis pakalbėti. Žurnalistai nufotografavo, visi laikraščiai spausdino. Vilniuje visi puolė klausinėti, ką ten su M. Murza veikiu. Tai ką, aš bėgsiu nuo žmonių?

– M. Murza ir daugiau mitingų rengė?

– Buvo tų mitingų, šaukė žmonės: „Gėda gėda, vagys“. Ėjo jie Savivaldybei langų daužyt. Stumdydavo mus. Leidom jiems patrukšmaut, o kartą atėjome su V. Stasiūnaite, A. Lankausku paklausyti, ką žmonės šneka. Atokiai stovime, nes mūsų nekvietė. Bobulės ėmė raginti kalbėti. Stūmė mus per jėgą, kumščiais per nugarą daužė. Ėmė triukšmauti, kad langus reikia daužyti, o kažkas pradėjo šaukti, kad A. Lankauskas – girtas. Jo aky tada kraujagyslė buvo trūkusi. Tada jau aš rėkti pradėjau... Šiais laikais gal jau nebeįmanomi tokie dalykai. Nors pykčio žmonėse likę labai daug.

– Kodėl?

– Informacija per televiziją, laikraščius tokia – su keiksmais. Tokia antikultūra viešinama. Ji didelį poveikį daro. Žmonės mėgsta skandalingus dalykus, susikursto. Na, demokratija yra pats baisiausias dalykas. Bet nieko geresnio nėra sukurta. Taip dar V. Čerčilis sakė.

– Buvote viceministras, vicemeras, inžinierius, meras. Kuri veikla atnešė daugiausiai pasitenkinimo?

– Inžinieriaus, darbų vadovo, tiesiant kelius ir tiltus. Aš juk kelių sistemoje - miesto ir užmiesčio kelių projektavime - dirbau per 30 metų. Seniau nelabai vertinau, bet dabar matau, kad turiu ką parodyti. Suprojektuoti keliai Bubiai–Kelmė, Šiauliai – Panevėžys, Šiauliai–Kuršėnai, Kėdainių, Šeduvos, Kuršėnų, Telšių, Utenos aplinkkeliai, pradėtas rengti Šiaulių aplinkkelio projektas. Suvalkijoje daug kelių, Dzūkijoje, Utenos apskrityje.

– Daug žmonių nūdieną dejuoja ir skundžiasi, kad gyvenimas tik blogėja. Be reikalo?

– Žinoma, kad be reikalo. Dalis žmonių, suprantu, patenka į keblią situaciją, bet dalis patys kalti. Mačiau reportažą, moteris skundžiasi, kad sumoka už butą, už vaistus, o valgyti nebelieka už ką. Jos darbo stažas – 14 metų. Tai ko nori? Gerai gyventi? Mano darbo stažas 48,5 metų. Juk neturiu gyventi blogai. Gyvenimas tikrai gerėja. Žinoma, norisi vis geresnės tvarkos, bet nereikia kraštutinumų. Reikia sveikatą labiau žiūrėti. Parduotuvėse žmonės prekes vežte veža. Senukai neturi pinigų? Sukčiai išvilioja dešimtis tūkstančių. Ištuštėjo pėsčiųjų gatvė, tai skandalas kilo, kad reikia bulvarą prikelti. Prekybos centrai neva kalti. O kas dabar norėtų su maišeliu po bulvarą vaikščioti vienoje parduotuvėje duonos pirkdamas, kitoje – žuvies, trečioje – pieno. Prekybos centre visko vienoje vietoje prisikrauni. Tai kas blogai?