„Piranijų“ krikštas ugnimi: Lietuvos kariuomenės seržanto atsiminimai apie susirėmimą misijos Irake metu

„Niekas taip neįkvepia, kaip žinojimas jog į tave šaudė ir nepataikė“ – sako Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione dar ir šiandien tarnaujantis vyresnysis seržantas Olegas Magas, pasakodamas apie pirmąjį kovos krikštą misijoje Irake. Karys dalinasi atsiminimais apie lygiai prieš penkiolika metų vykusią misiją, kuomet Lietuvai iki priėmimo į NATO liko vos keli mėnesiai ir vasarį į misiją Irake buvo išsiųstas trečiasis lietuvių karių būrys LITCON-3. „Piranijos“ – tai Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono 3-osios kuopos, kurios pagrindu buvo suformuotas būrys LITCON-3, simbolis.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo bataliono vėliava išvykusi į misiją buvo du kartus, tačiau atskiri bataliono padaliniai į karštus taškus pastoviai vykdavo nuo 2001 m. iki paskutinės misijos 2011 metais. Žinoma, atskiri bataliono kariai vyko į misijas ir anksčiau, ir dabar, tačiau kalbu mažiausiai apie būrio dydžio bataliono deleguotą padalinį. Dažniausiai tokie padaliniai būdavo formuojami kažkurios pėstininkų kuopos pagrindu, tad šįsyk norėčiau prisiminti III-osios „Piranijų“ kuopos misiją, kurioje turėjau garbės tarnauti.

Pasirengimas misijai

LITCON-3 būrys po pasirengimo Danijoje, 2004 m. vasarį išsiųstas į Iraką pakeisti ten keturių mėnesių misiją atlikusį II-osios kuopos pagrindu suformuotą LITCON-2 būrį. Būrys vykdė misiją iki 2004-ųjų rugsėjo Danijos bataliono sudėtyje ir buvo dislokuotas į šiaurę nuo Basros netoli Alkurno (Al Qurnah), kuris yra ties Tigro ir Eufrato santaka. Būtent už šio miesto ir jo apylinkių kontrolę buvo atsakingas Danijos batalionas. Tuometinė situacija Irake buvo gana rami. Koalicinės pajėgos minėjo Irako karo metines, JAV pajėgos pagaliau sugavo Sadamą Huseiną, situacija normalizavosi ir iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai bus eilinė rami misija, prie kurių daugelis karių buvo pripratę Bosnijoje bei Kosove. Pavieniai pasišaudymai pasitaikydavo, tačiau rimtų susirėmimų nebūdavo.

Sąlyginė ramybė truko iki mūšių Faludžoje pradžios

Mūsų kariai dažniausiai vykdydavo patruliavimus, transporto patikrinimus, kolonų eskortą, mokė naujai formuojamą Irako kariuomenę, vykdydavo stovyklos, CIMIC HOUSE Alkurnoje ir kitų objektų apsaugą. Viskas pradėjo sparčiai keistis balandį, kuomet prasidėjo mūšiai Faludžoje. Suaktyvėjus sukilėlių veiklai, padažnėjo patrulių ir kolonų užpuolimai, saugomų objektų apšaudymai, beveik kiekvieną dieną gaudavom pranešimus apie susidūrimus su sukilėliais, tačiau mūšiai mūsų atsakomybės rajoną vis dar aplenkdavo.

Viskas pasikeitė gegužės 8-ąją, kai iš informatoriaus buvo gauta informacija apie rengiamą pasalą ties įvažiavimu į Alkurną, ant kelio, kuriuo vykdavome į CIMIC HOUSE. Ši diena nebuvo kažkuo išskirtinė – panašių pranešimų gaudavome ir anksčiau. Kartais vos išvykus iš bazės būdavome grąžinami atgal arba atvykus į vietą paaiškėdavo, kad čia nieko nėra. Tad vidurdienį, paskelbus signalą kuopai rinktis prie TOC, pakilome nuo pietų stalo ir nuskubėjome ruoštis išvykimui. Jau po keliolikos minučių su būrio vadu klausiau situacijos pristatymą. Iš kuopos vado sužinojome, kad ant greitkelio viaduko, einančio virš kelio į Alkurną, buvo pastebėta granatsvaidžiais ir automatiniais šautuvais ginkluota grupė. Tuo metu patruliuoti ar administraciniais klausimais į Alkurną vykdavome dviem palyginti lengvais visureigiais Mercedes GD 240, tokiems patruliams ši kovotojų grupė kėlė realią grėsmę, tad neišvengiamai reikėjo imtis veiksmų ir užtikrinti mūsų pajėgų judėjimo saugumą tame kelyje.

Planuojant operaciją nedvejota – objektą šturmuos gerai parengti kariai iš Lietuvos

Planuodamas viaduko atsiėmimą iš sukilėlių, kuopos vadas nusprendė, kad priekyje judės ir objektą užims lietuvių būrio kariai, kurie taip pat nedelsdami užtikrins ir jo apsaugą. Pagal vado sumanymą priekinis šarvuotis M113A3 turėjo sustoti likus keliems šimtams metrų iki viaduko, išlaipinti pėstininkus ir išsidėstyti į kovinę grandį (viena eile). Antras ir ketvirtas skyriai turėjo išsidėstyti kairėje ir dešinėje (trečias skyrius tuo metu buvo išvykęs į patrulį stebėti kelio, einančio į šiaurę). Užėmę tokias parengties pozicijas, po vado komandos, turėjome „prašukuoti“ visą objektą ir užtikrinti jo apsaugą. Planas atrodė gana paprastas ir niekuo neypatingas, tačiau kartais sakoma: „bet koks planas gyvuoja iki pirmo šūvio“ – panašiai ir įvyko.

„KONTAKTAS-KONTAKTAS-KONTAKTAS“

Kartu su būrio vadu vykau antrame šarvuotyje. Vienu metu klausydamasis kuopos ir būrio dažnius bandžiau susidaryti bendrą vaizdą apie situaciją, kai staiga pasigirdo šūviai ir per radijo stotį išgirdau pirmo skyriaus pranešimą: „KONTAKTAS, KONTAKTAS, KONTAKTAS!“. Šarvuotis staigiai rovė į kairę, vairuotojas nuleido rampą, o aš, šaukdamas į radijo stotį: „CONTACT, CONTACT, CONTACT, WAIT OUT!“, išbėgau iš šarvuočio ir raportavau kuopos vadui apie kontaktą.

Paskui mane iš transporterio pasipylė antras skyrius ir išsidėstė į kairę nuo šarvuočio. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo: „Kur būrio vadas?“. Apsidairęs pamačiau, kaip nuo priekyje už kokių 100 metrų esančio šarvuočio išsidėsto pirmo skyriaus kariai, o gale stovi būrio vadas ir mosuoja man prisijungti prie jo. Sprendžiant iš šūvių garsų, apšaudymas buvo gana intensyvus, tad sukaupęs visas jėgas išbėgau, stengdamasis, kiek įmanoma, laikytis vienoje linijoje su pirmo skyriaus šarvuočiu ir bėgau link jo, kiek turėjau jėgų. Manau, kad tai buvo pats greičiausias 100 metrų sprintas mano gyvenime. Pribėgus prie pirmo skyriaus transporterio, pirmas dalykas, ką padariau, tai vienu mauku išgėriau visą buteliuką vandens. Tuo metu pirmas skyrius intensyviai apšaudė priešą sunkiojo kulkosvaidžio ir automatinių šautuvų ugnimi. Paskirti kariai sėdėjo transporteryje, plėšė papildomo šovinių komplekto dėžes ir pildė į vidų metamas tuščias, kurios intensyvaus mūšio metu greitai ištuštėdavo.

Šovinių tūtų ir vandens buteliukų krūvos

Iš būrio vado gavau informaciją, kad ant viaduko ir po juo išsidėstė iki skyriaus dydžio kovotojų grupė, o mūsų būrys vykdo priešo slopinimą. Nors atstumas iki viaduko buvo tik apie 300 metrų, tačiau nustatyti, kiek kovotojų ir iš kur jie šaudo, buvo gana sunku. Man susidarė įspūdis, kad kovotojų galėjo būti apie 4-6, tad tokiais atvejais visada geriausia apibūdinti priešo dydį naudojant vieneto dydį, tad būtent tai ir pranešiau kuopos vadui. Per radijo stotį kuopos vadas davė leidimą naudoti visus reikiamus ginklus ir patvirtino pirminę mūsų užduotį – užimti objektą. Taip pat į dešinį mūsų flangą buvo pasiųstas danų būrys, kuris turėjo užimti dengimo pozicijas ir apsaugoti mūsų šoną. Tuo tarpu „mūšio ritmas“ normalizavosi – pirmo skyriaus kariai sistemingai vykdė apšaudymą ir keitimąsi: iššaudęs dėtuvę karys užleisdavo poziciją kitam kariui, tuščią dėtuvę mesdavo į šarvuočio vidų, o iš ten gaudavo naują dėtuvę ir vandens buteliuką. Taip dirbant šarvuotis iš lėto judėjo į priekį ir toje vietoje, kur stabtelėdavo, susidarydavo tūtų ir tuščių vandens buteliukų krūva. Koordinuodami judėjimą su dešiniame flange esančiu danų būriu judėjom į priekį. Tokiu būdu sumažinome nuotolį iki 200 metrų, kai mūsų judėjimą sustabdė pirmas ir iškart po jo – antras sprogimai vos per 20-30 metrų priešais šarvuotį. Supratome, kad tai – granatsvaidžio šūviai, o sviediniai, prieš pat mus pataikę į žemę, rikošetu nuėjo į šoną. Granatsvaidininkas buvo pasislėpęs už viaduko atramos, kuri teikė gana solidžią priedangą, todėl, mūsiškiams sekundę pasitarus, buvo priimtas sprendimas panaudoti vienkartinį granatsvaidį AT4 HEAT ir susprogdinti granatą šalia kolonos. Tokiu būdu, jei ir nenukausime priešo, tai bent priversime jį išlįsti iš už priedangos.

Šūvis buvo patikėtas patyrusiam skyriaus vyresniajam šauliui. Paruošęs granatsvaidį šūviui vyresnysis šaulys paėjo į kairę nuo šarvuočio, ramiai priklaupė apšaudomame lauke, užėmė šaudymo padėtį ir nusitaikė. „Šaunu!“ – pasigirdo komanda, tačiau šūvio nebuvo – iškart pasigirdo pakartotinė komanda, tačiau – vėl nieko, tuomet – trečią ir granatsvaidis iššovė. Pataikė vos per 5 metrus už kolonos – to pakako, kad mus apšaudęs priešo granatsvaidininkas numetęs ginklą bėgtų į šoną, kur jo jau laukė skyriaus karių ugnis.

Efektyvesniam šaudymui būtų pravertę... uniforminiai švarkai

Kol pirmas skyrius slopino priešą ant kelio, antras skyrius pamėgino apeiti iš kairės, tačiau ties ten buvusiu vandens grioviu teko sustoti. Tuomet prie flanguojančių karių prisijungė ketvirto skyriaus šarvuotis, kuris parėmė mūsų karius sunkiojo kulkosvaidžio ugnimi. Iš prisijungusio šarvuočio iššokę kariai pamėgino užimti gulimas pozicijas prie šarvuočio krašto, tačiau asfaltas buvo toks karštas, kad ant jo pasidėti alkūnes buvo tiesiog neįmanoma, tad vienintelis būdas šaudyti liko priklaupus, prisidengiant šarvuočiu. Tuo metu daugelis mūsų karių į užduotis švarkų neimdavo. Jie buvo gana stori ir nepatogūs, su jais buvo karšta, tačiau po šios dienos klausimų, ar imti švarką, nebekildavo.

Sužeistas šarvuočio vadas

Mūšis jau truko visą valandą, kai gavau pranešimą, kad atskrenda britų sraigtasparnis, kuris įvertins situaciją ir, jei reikės, parems iš oro. Netrukus per radijo stotį išgirdau: „SUŽEISTAS!“. Pirmos mintys, kurios pradeda suktis galvoje: „Kas toks?“. Tada susivokiau ir perdaviau parnešimą kuopos vadui: „Sužeistas, vienas karys, reikalinga evakuacija, lauk, pabaiga“. Tokioje situacijoje nėra kada galvoti apie MEDEVAC (standartizuotas detalus radijo pranešimas, skirtas iškviesti transportą sužeistųjų evakuacijai) eilutes, pagalba reikalinga čia ir dabar. Vėliau sužinojau, kad buvo sužeistas ketvirto skyriaus šarvuočio vadas. Pakeitus vamzdį, uokse sprogo šovinys ir tūtos skeveldra pataikė kariui į kirkšnį, vos per porą centimetrų nuo kirkšnies arterijos. Sužeistasis iš bokštelio nusileido į šarvuočio vidų, kur buvę kariai greit įvertino situaciją ir suteikė pagalbą. Jau po poros minučių tarp pirmo ir ketvirto skyriaus šarvuočių įsiterpė medikų transporteris, kuriuo karys buvo nuvežtas į sraigtasparnio aikštelę ir jau po valandos operuotas britų bazėje netoli Basros.

Atomazga

Kadangi mūšis kiek užsitęsė, būrio vadas nusprendė pasiųsti antrą skyrių su šarvuočiu visu greičiu judėti keliu į kairę ir užvažiuoti priešui iš kairio flango. Per stotį informavau kuopos vadą ir danų būrį, esantį mūsų dešiniame flange. Tuo metu man svarbiausia atrodė apsaugoti mūsų karius nuo galimos „draugiškos“ ugnies iš danų būrio, tad radijo ryšiu nuolat informuodavau danus apie situaciją.

Galiausiai antras skyrius visu greičiu prasiveržė į priekį, užvažiavo už kelio pylimo ir jau po poros minučių kontroliavo greitkelio žiedo šiaurinį pylimą, nuo kurio matėsi visa vietovė. Priešas buvo priverstas trauktis į miestą pietryčių kryptimi, o pirmas ir ketvirtas skyrius užėmė viaduką, dėl kurio kovėmės beveik dvi valandas. Judėdami į priekį kariai šukavo visus griovius, kuriuose rado ir civilių (ar bent civiliškai atrodžiusių) asmenų – visi buvo sulaikomi, apieškomi ir perduodami už mūsų judančiai karo policijai. Civilių aukų buvo išvengta. Vėliau iš štabo gavome informaciją, kad kovotojų buvo viso apie keturiolika, iš kurių apie aštuoni sužeisti.

Tą dieną į bazę grįžome apie vidurnaktį. Pasipildę šaudmenimis ir vandeniu dar vykome bent į dvi vietas, bet susirėmimų tąkart nebeturėjome.

Misija buvo dar tik įpusėjusi, tačiau tą dieną mūsų kariai pademonstravo savo profesionalumą ir subrendo kaip kariai. Ne veltui sakoma, kad viena diena mūšyje atstoja metus pratybose.

Lietuvos kariai JAV vadovaujamoje tarptautinėje operacijoje „Irako laisvė” (Iraqi Freedom) dalyvavo nuo 2003 m. balandžio iki 2008 m. gruodžio. Operacijoje vienu metu daugiausiai dalyvavo 130 Lietuvos karių, iš viso per misijos laikotarpį įvyko 10 rotacijų – paskutinis 2008 m. liepą į Lietuvą grįžo būrys pavadinimu „LITCON-10”.

Publikacija iš Algirdo bataliono laikraščio „Algirdietis“.