„Pinigų vergai“: Lietuvos laikraščiai, radijas ir didžiausias portalas reklamavo neegzistuojantį politiką

2020 m. birželio 20-ąją Lietuvos žurnalistų bendruomenė sulaukė gan nemalonios žinios: apklausą atlikusios bendrovės „Vilmorus“ duomenimis, pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje birželį buvo žemiausias per visą stebėjimų istoriją – nuo 1998 metų.

Neoficialiai, pačioje žurnalistų bendruomenėje, kalbama, kad tokios nepasitikėjimo priežastys – sensacijų vaikymasis, „pigi“ žurnalistika, kai tiražuojama daug, tačiau nekokybiškos, nepatikrintos informacijos. Rodos, kad apklausos rezultatai turėjo bent dalį žiniasklaidos priemonių savininkų ir redaktorių priversti susimąstyti, kur link juda lietuviška žiniasklaida ir kokia jos kokybė, tačiau pastarųjų dienų įvykiai dalį visuomenės greičiausiai privers dar labiau suabejoti visuomenės informavimo priemonių patikimumu.

Pinigų vergai, jokių vertybių, smūgis reputacijai, žiniasklaidos gėda – tokie epitetai ir vertinimai šiomis dienomis siunčiami žiniasklaidos adresu, paaiškėjus, kad keliose regioniniuose laikraščiuose, radijuje ir skaitomiausiame šalies portale už pinigus buvo patalpinta neegzistuojančio politiko iš neegzistuojančios partijos reklama.

Smūgis žiniasklaidos reputacijai

Kokia informacija (ir kiek patikrinta) patenka į eterį, parodė humoristo Olego Šurajevo sugalvota ir įvykdyta provokacija, kai buvo sugalvota neegzistuojanti „Darnios Lietuvos partija“, neegzistuojantis jos lyderis Valdas Kazlauskas, o pastarojo reklama pasiūlyta įvairioms žiniasklaidos priemonėms.

Interviu su „politiku“ atsidūrė regioninėje žiniasklaidoje (Jonavos, Elektrėnų ir Lazdijų regioniniuose laikraščiuose), V. Kazlausku apsimetęs aktorius apie savo gyvenimą ir politinius siekius pasakojo Žinių radijuje. Tačiau įžūliausias O. Šurajevo komandos bandymas buvo nusipirkti reklamos didžiausią auditoriją Lietuvoje turinčiame portale „Delfi“, savo pasiekiamumu ir auditorija lenkiančiame regioninius laikraščius ir radiją.

Pagrindiniu Lietuvos portalu save pristatanti žiniasklaidos priemonė neretai akcentuoja pateikianti tik kokybiškas ir patikrintas žinias, be to, dalyvauja iniciatyvoje „Demaskuok.lt“, kurioje tikrina faktus ir informaciją, seka ir demaskuoja dezinformaciją ir melagienas. Tačiau reklaminio interviu su V. Kazlausku niekas netikrino – kaip parodoma O. Šurajevo vaizdo įraše, už 1 tūkst. eurų išgalvoto politiko ir išgalvotos partijos reklama atsidūrė „Delfi“ portale, nors „Darnios Lietuvos partijai“ priskiriamas 13 numeris išties priklauso Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai.

Atkirtis Olegui – šūvis sau į kojas?

O. Šurajevo nufilmuotas ir „Youtube“ platformoje paleistas tyrimas sudavė smūgį „Delfi“ reputacijai ir patikimumui, tačiau po jo portalą valdanti bendrovė ne tik pašalino melagingą reklaminį straipsnį, bet ir padarė žingsnį, keliantį klausimų viešųjų ryšių aspektu – trečiadienį po pietų „Delfi“ portale tarp pirmųjų aktualijų atsidūrė „Delfi“ komercijos direktoriaus Jono Gylio komentaras, kuriame J. Gylys pripažįsta, kad O. Šurajevo „bajeris“ buvo geras, tačiau ragina humoristą susimokėti už reklamos publikaciją, žada gautus pinigus pervesti už gyvūnų gerovę kovojančioms organizacijoms, taip pat kaltina O. Šurajevą peržengus „esminę raudoną liniją“, suklastojus neegzistuojančios bendrovės duomenis, galiausiai – peržengus etikos ribas.

Pastarasis „Delfi“ komercijos direktoriaus žingsnis sukėlė diskusijas tiek pačiame portale, tiek kitose virtualiosios erdvės dimencijose, ypač – feisbuke. Kritikuota, kad „Delfi“ bendrovė parodė esantys „pinigų vergai“, negalintys pripažinti savo klaidos ir su ja susitaikyti.

Kai kurie didžiausio interneto portalo vartotojai tame pačiame portale itin negailėjo kritikos – teigė, kad bendrovė neturi jokių vertybių, išskyrus pinigus.

Toks aukšto „Delfi“ darbuotojo komentaras sulaukė ir paties O. Šurajevo atsako feisbuke, kuriame humoristas kaltina J. Gylį manipuliuojant emocijomis, įsižeidžiant už svetimus žmones, darant logines argumentacijos klaidas ir tiesiog marozinant.

Beprecedentė Lietuvos žiniasklaidoje istorija sulaukė ir žinomo žurnalisto Andriaus Tapino dėmesio. „Laisvės TV“ įkūrėjas netiesiogiai konstatavo, kad „Delfi“ reikėjo susitaikyti su padaryta klaida ir ją pripažinti, tačiau portalas ėmėsi bergždžios kovos su O. Šurajevu.

„Nu bliamba, jus išdūrė, ok. Bet ką galima išdurti. Olegas jau išdūrė LRT, ateis kažkada ir mūsų eilė tikriausiai. Tai ir sakyk – išdūrėt, pasitriochinom, kitą kartą prieš transliuodami politinę reklamą pasitikrinsim bent partijos numerį. Visi pasijuoks ir pamirš.

Bet ne – įjungiamas passive aggresive tonas ir komikas pradedamas moralizuoti, kad čia viskas taip nesibaigs, kad kas toliau - gal vaikus pradėsit grobti (blin, Jonai, neduok Olegui idėjų), kad sąskaitą reikia apmokėti, nes paslauga buvo suteikta, o pinigai nueis gyvūnams (ta prasme, rimtai).

Dar klausimas ar suteikta, nes politinė Valdo Kazlausko reklama ištrinta, ačiū Google už kopijas.

Bet koks tai yra tuščias ir nedėkingas darbas - ginčytis ir moralizuoti komikus. Dar niekam niekada jis nesibaigė geruoju, bet gal ir gerai, kad yra, kas jo nuolat imasi“, – feisbuke rašė A. Tapinas.

Melaginga reklama – užsakovo atsakomybė

Nors iš viešosios opinijos galima suprasti, kad kvailiausiai šioje situacijoje pasirodė žiniasklaidos darbuotojai, nesugebėję patikrinti, ar reklamuojamas asmuo išvis egzistuoja, Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius teigia, kad šioje situacijoje pro akis praleidžiama svarbi aplinkybė – nei žurnalistai, nei redaktorius neturėjo tikrinti reklaminio turinio, kuris buvo skelbiamas laikraščiuose, interneto portale, reklama nuo redakcijos turinio yra griežtai atskirta.

„Žiniasklaida tikrai neturi pareigos, pagal įstatymą nėra įpareigota atsakyti už prekių ir paslaugų, kurios reklamuojamos kito juridinio ar fizinio asmens, kokybę. Atsako tas, kuris reklamuoja – pirmiausia, kad neklaidintų žmonių.

Normalioje redakcijoje redaktorius ir žurnalistai nežiūri reklamos skelbimų ir turėtų jų nevertinti. Jie netikrina reklamos skelbimų, jais užsiima reklamos skyrius, kuris ir patikrina tai, ką pagal Reklamos įstatymą privalu patikrinti“, – sakė D. Radzevičius.

Anot LŽS pirmininko, priekaištus žiniasklaidai būtų galima reikšti tuomet, jei informacija apie išgalvotą politiką laikraščiuose ir portaluose atsidurtų ne kaip reklama, bet kaip pačių žurnalistų paruošta antis. „Jei būtų interviu ne už pinigus, o redakcijos parengtas turinys, pavyzdžiui, redakcija išgalvotų žmogų ir padarytų interviu, tada galėčiau sakyti, kad tai nėra profesionalu“, – sakė D. Radzevičius.

LŽS pirmininkas taip pat pažymėjo, kad šioje istorijoje nėra aišku, ar reklama su išgalvotu politiku neturėtų būti vertinama kaip klaidinanti ir ar apskritai yra leistina. Pasak D. Radzevičiaus, klausimas dėl klaidinančios reklamos turėtų būti adresuojamas Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tuo tarpu į VRK reikėtų kreiptis, kad ši pasakytų, ar apskritai žmonės turi teisę rinkimų laikotarpiu reklamuoti neegzistuojančią partiją ir politikus.

Nors iš virtualioje erdvėje kylančių diskusijų galima įtarti, kad eilinis skaitytojas šioje istorijoje nelabai mato skirtumą tarp redakcinio turinio ir reklamos, tai, pasak D. Radzevičiaus, yra gerokai platesnės diskusijos tema – kiek apsišvietęs ir išsilavinęs Lietuvos skaitytojas ir koks jo supratimo lygis.

Tuo tarpu Alfa.lt kalbinti viešųjų ryšių specialistai šios istorijos komentuoti kaip įvaizdžio krizės nepanoro – anot jų, nekorektiška būtų kalbėti apie būsimus ir esamus kolegas bei žiniasklaidos priemones, su kuriomis tenka bendradarbiauti skleidžiant informaciją.

Alfa.lt