Pinigai gal ir jūsų, bet ką su jais daryti, pasakys bankas

„Swedbank“ yra vienas Šiaurės ir Baltijos šalių bankų lyderių. (…) Mes padedame žmonėms, turintiems visų finansų tvarkymo poreikių, – nuo paprasčiausių iki pažangiausių. Su klientais bendraujame ir paslaugas teikiame paprastai, atvirai ir rūpestingai. (…)“.

Sumokėti 3 Eur – misija įmanoma, bet...

„Swedbank“ rūpestingumas klientų atžvilgiu tikrai neabejotinas: dar nepamiršti banko laiškai dėl duomenų patikslinimo ir „noro geriau pažinti klientą“, adresuoti piliečiams, mirusiems prieš dešimtmetį ir seniau. O jei jau bankui rūpi mirusieji, tai rūpestis gyvaisiais tikrai abejonių nekelia. Taip tikriausiai manė ir marijampolietė M. N. (pavardė redakcijai žinoma – red. pastaba), kol neprireikė uždaryti mirusios motinos turėtą sąskaitą.

Ne per seniausiai „Swedbank“ Marijampolės banko klientų aptarnavimo centre iš paslaugų meniu išsirinko reikalingą operaciją, gavo talonėlį ir laukė savo eilės. Sulaukė po poros valandų. Klientę aptarnavusi banko darbuotoja informavo, kad norint uždaryti sąskaitą, reikia sumokėti tam tikrą mokestį – tris eurus. Velionės sąskaita buvo tuščia, bet moteris pretenzijų nereiškė: nurodytą mokestį sakė galinti sumokėti čia pat. Banko darbuotoja informavo, kad grynųjų pinigų priimti negalinti – tokios operacijos atliekamos prie kito langelio...

Poniai M. N. neliko nieko kito, kaip tik iš naujo pasiimti talonėlį. Kad sumokėtų tris eurus grynaisiais pinigais. Laimei, šįkart palaukti teko trumpiau – pusvalandį su uodegėle, bet reikalas pagaliau buvo sutvarkytas.

Dabar po pustrečios valandos trukusio bendravimo su banko darbuotojais klientė tikrai nemano, kad „Swedbank“ bendravimas su klientu yra paprastas, atviras ir rūpestingas.

Diktatas klientui vis didesnis

Dar mažiau tikėti banko atvirumu, paprastumu ir rūpestingumu verčia pastaruoju metu vis labiau jaučiamas šio banko (o gal visų skaidriųjų skandinaviškų bankų sutartinai) siekimas besąlygiškai diktuoti klientui, ką jis gali ir ko negali daryti su savo pinigais. Pavyzdžiui, bankas nurodo, kad nuo dabar, t. y. rugpjūčio 1-osios, privatūs klientai, norintys įnešti į sąskaitą didesnę nei 10 tūkst. eurų per mėnesį sumą, galės tą padaryti tik grynųjų pinigų paslaugas teikiančiuose banko padaliniuose (kiek tokių per visą Lietuvą? O ypač periferijoje?).

Klientai taip pat turės nurodyti įnešamų pinigų kilmę ir pateikti tą patvirtinančius dokumentus. Dar – sumas, mažesnes nei 2000 eurų, galima bus išgryninti tik bankomatuose, o į banko padalinius, teikiančius grynųjų pinigų paslaugas, kreiptis bus galima tik dėl didesnių nei 2000 eurų sumų, nes jos padaliniuose nebus išmokamos.

Prireikus išsiimti grynųjų pinigų „Swedbank“ siūlo tik bankomatus – jų Lietuvoje yra daugiau nei 420, dauguma jų prieinami 24/7, t. y. visą parą ir be poilsiadienų.

Tai tik keletas „paprastų, atvirų ir rūpestingumu dvelkiančių“ „Swedbank“ naujovių klientams.

Į banką – kaip pas gydytoją

Marijampolėje – ne tik bankinės naujovės, bet ir naujos „Swedbank“ patalpos. Kaip redakciją informavo šio banko atstovas spaudai Saulius Abraškevičius, nuo rugpjūčio 28 d. klientai laukiami J. Dailidės g. 6. Jiems aptarnauti bus skirta 12 darbo vietų, erdvioje laukimo salėje klientai galės nemokamai pasivaišinti kava ir atsigaivinti vandeniu.

„Banko patalpose klientai galės naudotis visą parą prieinama savitarnos erdve su dviem pinigus išduodančiais ir priimančiais bankomatais, interneto banko prieiga, galės telefonu ryšiu susisiekti su banko konsultacijų centru. Pusvalandžiu prailgintas darbo laikas: darbo dienomis nuo 9 iki 18 val., penktadieniais padalinys veiks 9–17 val.

Klientams, planuojantiems savo laiką, bankas siūlo iš anksto rezervuoti susitikimą su darbuotojais, paskambinus tel. 1884 arba padalinyje. Lauksime Marijampolės miesto ir krašto gyventojų ir svečių naujajame „Swedbank“ padalinyje“. Taigi banke – beveik kaip medicinos įstaigose.

Bet neatrodo, kad tai – jau „Swedbank“ (beje, ir visų kitų Lietuvoje veikiančių skandinaviškų bankų) „optimizavimosi“ riba, iki kurios eita palaipsniui, nuosekliai ir laiminant šalies valdžios (ypač prezidentės ir banko) viršūnėms.

Pirmiausia iš periferijos dingo bankų filialai ir su dalimi „gyvų“ darbuotojų, vėliau ir šių gretos nuolat tirpo. Vienus padalinius stambino, kitus uždarinėjo. „Optimizavo“. Pradžioje atrodė logiška: naujosios technologijos tikrai palengvino ir supaprastino finansų tvarkymą.

Tautiniai liokajai visada pasiryžę

Bet bankams to buvo per maža. Manipuliuodami krize – ir ne vien ja „užsmaugė“ didelę dalį verslo, ypač automobilių ir pervežimų sektoriuose. Nukirpo palūkanas už terminuotus indėlius. Krizė seniai praėjo, o apie palūkanas bankai net neužsimena.

Užtat tautiniai jų liokajai nuoširdžiai rūpinosi, kad savininkų piniginės nenukentėtų. Per brangstančias banko paslaugas Lietuvos piliečiams, verslo įmonėms ar tiesiog suteikiant skandinavams neįsivaizduojamas, pavyzdžiui, pelno mokesčio lengvatas. Atseit – ankstesniais metais patirtų nuostolių padengimui, nors skaičiai oficialiai skelbtose ataskaitose rodė tik pelną. Šiek tiek mažesnį, bet visgi pelną. O pastarosios bankų ataskaitos rodo, kad pelno struktūroje vis didesnė dalis tenka pajamoms, gaunamoms už piliečių ir verslo įmonių atliekamas bankines operacijas, o ne už kreditavimą.

Vieną vienintelį kartą Lietuvos bankas išdrįso riboti skandinavų apetitą. Iš dalies pavyko: įvesti mėnesiniai paslaugų „krepšeliai“ piliečiams. Bet bankams ir to buvo per daug, ką rodo pastarieji ne tik „Swedbank“ žingsniai. Susirinko mūsų šalies bėdžių pinigus ir tyčiojasi per atstumą, nurodinėja, kaip galima, o kaip negalima elgtis su asmeniniais pinigais.

Pašaliniai nepageidaujami...

Tegul galvoja, ką nori, mūsų „proeuropietiški“ valstybės protai ir skiedžia viešojoje erdvėje etatiniai bankų „influenseriai“, bet tokiame kontekste vis realesnė atrodo prielaida, kad jau beveik pamirštas „Snoro“ bankas buvo „suvalgytas“ ne dėl to, kad buvo labai blogas, o todėl, kad tapo rakštimi minkštoje vietoje skandinaviškų skaidruolių planams ir užmačioms.

Tokią prielaidą sustiprina ir tai, kad nuo skandinavų įsitvirtinimo į šalies finansinę erdvę niekaip neįsiterpia jokios kitos ES šalies bankas – Vokietijos, Prancūzijos ar pan.

Valdžios vyrai aiškina per mažą rinką esant. Jei taip, tai kodėl gi potencialiems bankų rinkos naujokams nenutiesus tokio pat raudono kilimo, koks buvo nutiestas skandinavams, kurie pusvelčiui supirko šalies bankus su gyvu ir negyvu inventoriumi, o kai liko vieninteliai, tiesiog sinchroniškai tyčiojasi iš eilinių piliečių?

Beje, prekybos sferoje erdvės tikrai ne daugiau kaip bankinėje. Bet pakako „Lidlui“ atidaryti vieną kitą prekybos centrą, ir „maksimų“ kainoraščiai apčiuopiamai pasikeitė...