Pietinio paslaptys: legendos, pavojai ir nostalgija – kodėl šis Šiaulių rajonas niekada neišnyksta iš atminties

Kas slepiasi už rajono, kuris vieniems yra namai ir šiltų prisiminimų oaze, o kitiems – sovietinio siaubo istorijų šaltinis? „Žmogų iš Pietinio gali išimti, bet Pietinio iš žmogaus – ne,“ – sako Julijus Aleksovas, dokumentinio filmo „Mana rajons: Pietinis“ pagrindinis veikėjas.

Kas slepiasi už rajono, kuris vieniems yra namai ir šiltų prisiminimų oaze, o kitiems – sovietinio siaubo istorijų šaltinis? „Žmogų iš Pietinio gali išimti, bet Pietinio iš žmogaus – ne,“ – sako Julijus Aleksovas, dokumentinio filmo „Mana rajons: Pietinis“ pagrindinis veikėjas.

Šis režisierės Julijos Juknaitės kūrinys pasakoja apie mitais ir legendomis apipintą garsųjį Šiaulių miesto rajoną – Pietinį. Režisierė leidžia mums pažvelgti į šią vietą ne tik per sovietmečio architektūros suvokimą, bet ir per žmonių istorijas, kurios ne tik gyvos dar ir šiandien, bet ir yra kuriamos toliau.

„Ko ten tik neįvyko“, – tikina J. Juknaitė.

Šiaulių miesto praeitis alsuoja ne tik istorija, bet ir šiuolaikiniu atgimimu. Sovietmečiu kurtas kaip industrinis centras, šiandien jis tampa vieta, kurioje susitinka kontrastai: „Akropolis“ stovi ant buvusios bažnyčios griuvėsių, o rajono bažnyčios kryžių puošia greičiausiai vyno butelis. Neveltui legendinės Pietinio rajono istorijos pavirsta filmais ir knygomis. J. Juknaitė atskleidžia, kad Pietinis dabar išgyvena tikrą Renesansą. „Kažkas gyvena ir naujai atranda, o kažkas jau išgyveno traumuojančius įvykius tame rajone, o dabar tai kaip komedija“, – portalui Alfa.lt teigia filmo autorė.

– Koks buvo pradinis taškas kuriant „Mana rajons: Pietinis“? Kaip keitėsi jūsų pačios santykis su Pietiniu rajonu?

– Pradėjome filmuoti tokius architektūros populiarinimo renginius, kaip „Pastatai kalba“ ir „Open House Vilnius“, buvo įdomu suprasti, kaip miestai kuria žmones ir kaip žmonės kuria miestus, tos visos istorijos, kurios lieka pastatuose ir žmonių istorijos, jos kažkaip tarpusavyje susijusios ir vieną kitą papildo. Tada atėjo karantinas ir sugalvojom, kad reiktų tą mastelį praplėsti nuo tik pastatų istorijų, bet ir bandyti pagalvoti apie rajonus. Šitaip ir padarėm pirmą ciklą su Markučiais.

Paskui labai norėjosi apie Pietinį pakalbėti, nes dabar, man atrodo, yra Pietinio pikas, Pietinio Renesansas. Jis yra įdomus, aktualus. Su Pietiniu turiu asmeninį santykį, čia pragyvenau 17 metų, rinkau jau tas istorijas kurį laiką, tikrai įdomu buvo išgirsti iš visų, kas gyveno Pietiniam, kas ten tokio ryškaus, įdomaus, pavojingo buvo ir kaip jis pragyvena dabar. Dabar jau kai grįžtu į Pietinį, tai santykis toks, kaip su žmogumi, ten rajone vyksta savo veiksmai, aš dabar jau į jį truputėlį kitaip žiūrių. Man brangus tas Pietinis, ten gera grįžti.

– Kaip ir filme girdėjome šitą frazę, kad „žmogų iš Pietinio gali išimti, bet Pietinį iš žmogaus – ne“. Man įdomu, kas yra šitas šiaulietiškas pietietiškumas?

– Mes gyvenome labai bendruomeniškai, vaikai vieni pas kitus eina, valgo, žiūri televizorių, tada interneto dar nebuvo, tai buvo kažkoks stiprus bendruomenės jausmas. Dėdės ir tetos padėdavo augint vaikus. Ir man yra apie tai, kad tu visada gali kreiptis į kaimyną ir tu jį gerai pažįsti, kažkoks labai šiltas ryšys. Iki šiol, kai grįžtu, kaimynė gyvena priešais, mes visada apsikabinam, kartais paverkiam, yra tiesiog kažkoks šiltas, geras ryšys su ta namo bendruomene. Tai man Pietinis yra apie atvirumą ir tokią laisvę, nes, atsimenu, kaip mes leisdavom ten savo vaikystes, tas dienas iki 10 vakaro lauke, tokie laisvi. Ši laisvė yra likusi širdy ir mes, ta mūsų karta, esame išlikę tokie laisvi, atviri, drąsūs.

– Kodėl pasirinkote Julijų, grupės „Colours of bubbles“ vokalistą, kaip pagrindinį pasakotoją, o ne save?

– Aš ieškojau tokio žmogaus, kuris labai atvirai, su pozityvumu ir charizma eitų kartu su žmonėmis ir apjungtų viską. Tai man pasirodė puiki mintis, kadangi man jo kūriniai, atrodo, apie jo namus, jis jais didžiuojasi, tiki. Labai džiaugiuosi juo, nes jis puikiai susikalbėjo su visais, labai atvirai ir šiaulietiškai, paprastai veikė filme.

– Ar teko filmavimo metu susidurti su iššūkiais?

– Viskas, ką planavome, viskas ir pavyko. Iššūkis buvo atsirinkti medžiagą, supinti istorijas, sulipdyti struktūrą, kadangi labai daug tų istorijų. Ir, žinoma, iššūkis visada yra finansų ir laiko trūkumas, nes jų niekad nebūna pakankamai.

– Filme nebuvo parodytas restoranas ar kavinė, kurioje žmonės valgytų kartu. Tai kurgi žmonės valgydavo Pietiniame?

– Buvo toks „Mildos“ restoranas. Buvo darytas interviu, tik nepateko į filmą, Rimantas Kmita savo jaunystėje ėjo į šį restoraną, jame būdavo baltos staltiesės ir šis restoranas toks „ne visiems“, bet jam teko pabuvoti. „Lyros“ prekybos centre yra baras „Smūgis“, kartu ten ramiai pavalgyti visiems nepavyktų manau. Anksčiau „Lyroje“ būdavo kavinukė „Dainora“, galėdavai užsukti ir su vaikais, tačiau dabar ten jau labiau link sporto eina, ekstremalaus sporto. Kuriant filmą buvo mintis, kodėl gi neįėjus su vietiniais į tą barą „Smūgis“, pasižvalgyti į interjerą. Šiaip daug medžiagos filme yra nepanaudota, aš dariau filmą apie tai, kas labiausiai rajone mane įtakoja ir įtakojo. Barai man didelės įtakos nedarė, todėl į filmą ir neįdėjome.

– Galbūt yra kažkokios medžiagos, kurios labai norėjote, kad pakliūtų į filmą, bet netilpo? Įdomu išgirsti filmavimo užkulisius.

– Istorijų daug ir atsirinkti, ką čia papasakoti, yra sunku. Kiekviena filmavimo pamaina buvo labai smagi, pats procesas filmavimo buvo linksmas, komanda gerai nusiteikusi ir Pietinio žmonės yra atviri, kurie eina į kontaktą, ypač tokie barų lankytojai, bet jie yra draugiški, jie ateina su tokiu smalsumu, nėra jokios agresijos, nėra nei sunku, nei sudėtinga su jais. Buvo viena istorija, kad Dainius filmavosi su juostine kamera ir vienas toks pavargėlis priėjo su maišeliu ir sako, jis pamanė, kad yra melioratorius, „bažnyčią blogai pastatė, ne tiesiai“. Jie yra tokie mėgstantys juokauti, visokiomis istorijomis, mitais dalintis linkę. Buvo vienas mitas, kad Pietinio bažnyčioje, ten ant pačio kryžiaus yra pastatytas butelis, nes statybininkai jį ten paliko. Pasidomėjome, kaip yra iš tiesų, tai ten yra žaibolaidis. Šiaip surinkau visokių tų istorijų, mitai, gandai apie ateivius, požeminius tunelius, ko ten tik nevyko.

– Ar lyginote kitus rajonus su Pietiniu, kuo jie skiriasi?

– Skirtumas jaučiasi ryškus. Aš taip svarstau apie Pietinį, kad ten yra ne tik tie daugiabučiai, bet jo žmonės yra ta varomoji jėga, kurie turi to išskirtinumo. Ne tik apie pastatus yra tie rajonai, tai Pietinis laimi.

Išskirtinis Pietinio rajono namų dizainas / Stop kadras iš filmo

– Kaip filme rodoma, tai „Akropolis“ iš tiesų yra pastatytas ant buvusios bažnyčios?

– Buvę Nuklono gamyklos kultūros namai, ten apačioje buvo bažnyčia, dalis žmonių ten buvo krikštyti. Kaip prisimename, tai tada tikėjimas buvo toks pogrindinis dalykas. Ten rūsiuose buvo ir ganytojas, ir kryžius. Tas pastatas buvo labai keistas mums visiems, mes jį matėm, bet labai retai kas ten užeidavo, jis būdavo toks pusiau vaiduoklis. Labai ilgai užtruko jo statybos ir ilgai griovimo darbai užsitęsė. Galų gale jį nugriovė ir pastatė „Akropolį“. Kai statė „Akropolį“, bažnyčia liko be vietos ir ją laikinai perkėlė į polikliniką. Ir pas daktarėlį, ir pas kunigėlį vienu metu.

– Ar Pietinis išugdė nors vieną politiką?

– Taip, turėsiu dabar sakyti ar ne. Žinau, kad Andrius Mazuronis yra iš Pietinio. Krepšininką žinau – Mindaugas Žukauskas. Iš jaunosios kartos politikų – Fausta Roznytė. Neagituoju.

– Kas yra vietinis maestro?

– Vietinis veikėjas. Mano keliai prasilenkė su vietiniu maestro, bet Pietiniame jį žino visi.

– Kodėl pats Pietinis yra apipintas legendų apie pavojų, labiausiai iš visų rajonų Lietuvoje? Legendos byloja, kad nesant pačiam iš Pietinio, ten geriau nesirodyti.

– Čia gal labiau 90-ųjų tos istorijos, na taip, tokie būdavo laikai, tai tas Pietinis būdavo pavojingas, ko ten tik nevyko. Rimantas Kmita yra labai daug medžiagos surinkęs „Pietinia kronikose“. Tai puikiausiai visas tas veiksmas atsispindi jo romane. Šitas filmas yra labiau apie dabartį, suprantu, kad dabar yra tikrai neblogas laikas apie visa tai kalbėti, nes prabėgo jau 30 metų, mes visai jau patogiai jaučiamės su visa ta patirtimi, kas ten buvo tame rajone ir kaip mes gyvename šiandien, išaugę iš tų kioskų laikų ir bandome suprast, kas čia vyko su mumis ir kas vyksta toliau. O kad labai ten pavojinga, aš taip niekada nesijaučiau. Kieme mes daug praleisdavome laiko ir visą laiką jaučiausi saugi. Esu pati iš įžymiosios Pietinio dalies „Lyros“.

– Kaip sekėsi susigyventi su itin pastebimu šiaulietišku akcentu Vilniuje?

– Išgirdę mane, visi akimirksniu vadindavo šiauliete. Bet niekada niekas nereaguodavo pašaipiai, kažkaip priimdavo. Tik aš pati nežinodavau, ar gerai čia tas šiaulietiškumas, ar ne.

– Kodėl žmonės, kurie kilę iš Šiaulių Pietinio rajono, šitaip didžiuojasi savo kilme?

– Dėl bendruomenės ir bendruomeniškumo. Apskritai, kai grįžtu ir pamatau šiauliečius ar bendrai sutinku, jie yra tokie atviri ir dalinasi. Galbūt dėl to, kad miestas nėra didelis, visi vieni kitus žino, bet stengiasi vienas kitam padėti. Aš jaučiu tokį atvirumą ir geranoriškumą iš Šiaulių. Man yra tas, kad sutinki kažką iš Šiaulių ir „o, šiaulietis, kaip fainiai“ ir viskas aišku, nereikia įsitempti.

– Ar grįžtumėte gyventi į šį rajoną?

– Šiaip aš grįžčiau, bet sunkiai turėčiau veiklos ten. Aš matau, kad ten yra labai daug pliusų, bet vienas didžiausias minusas yra tai, ką aš ten daryčiau, ką ten dirbčiau. Šiaip Šiauliuose yra deklaruojamas gyventojų prieaugis, vienintelis regionų miestas, kuris auga. Žinoma, Vilnius natūraliai auga, tačiau auga ir Šiauliai, žinoma, ten daugėja ir imigrantų.

– Kokie darbai laukia toliau šiame dokumentinių filmų cikle?

– Labai džiugu, kad šį filmą labai šiltai žmonės priėmė, ne tik šiauliečiai, bet visų miestų ir rajonų gyventojai. Toliau norisi kurti dokumentikos žanrą, nes jis man labai patinka, visas gyvenimas yra dokumentika, jei tik būtų vietoje ir laiku kamera, tai būtų galima puikius filmus susukti. O šiaip toliau, noriu tęsti rajonų ciklą, yra keli minty, bet labiausiai šiuo metu svajoju padaryti apie tą Šiaulių centrą, pabandyti padaryti apie Šiaulius šituo kampu. Jau renku asmenybes, istorijas, ieškau archyvuose. Centras nuo Pietinio, mano akimis, skirdavosi tuo, jog Pietiniame nebūdavo ką veikti ir šiaip iš tiesų būdavo nesaugu. Jei berniukas turėdavo ilgesnius plaukus, tai ir bėgiodavo iki tų stotelių. O į centrą važiuodavome pasikultūrinti, Pietiniame vietų, skirtų kultūrai, nebūdavo.