Pieno ūkiams rožių kelio nebus

Pašventupio kaime, ūkininko Jono Vilionio sodyboje, vyko konferencija „Lietuvos pieno ūkių pasiekimai, perspektyvos ir laukiantys iššūkiai.“ Formali renginio priežastis – Lietuvos pieno gamintojų asociacijos 25 -metis, tačiau iš esmės susirinkime susiklostė labai rimta ir dalykiška diskusija, paliesdama ir aštrius egzistencinius pieno ūkio klausimus.

Daugiau nei šimtas susirinkusių ūkininkų, verslininkų, politikų ir valstybės tarnybų specialistų tris valandas didžiulėje lauko palapinėje buvo prikaustyti ne tik įdomių pranešimų temų, bet ir šniokščiančio vasaros lietaus. Iš dalies būtent jis drausmino klausytojus ir ramino kalbėtojų aistras.

Nelinksma pieno ūkių statistika
Įžanginiu žodžiu konferenciją pradėjo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis. Pažėręs nelinksmos pieno ūkių statistikos, jis apgailestavo dėl nekolegiško prieniškių ūkininkų žingsnio įsteigti Smulkių ir vidutinių pieno gamintojų asociaciją.

Tai bus vanduo ant nedraugiškų verslo partnerių ir valdžios malūno. Nors prieš pusmetį visų tipų ūkių atstovai dalyvavo kuriant strategiją, kaip atgaivinti šalies pienininkystės sektorių, tačiau ji kol kas neveikia, nes perdirbėjai ir ūkininkai nesutaria dėl kainų. Lietuvoje numatoma padvigubinti pieno gamybą, kelis kartus padidinti produktų eksportą ir sustiprinti kooperaciją. Tačiau tokia naujoji ambicinga pieno sektoriaus strategija gali virsti nereikalingais popieriais, jeigu pirmiausia nepavyks susitarti dėl tinkamų pieno supirkimo kainų.

Pagal strategiją, Lietuvos pieno sektorius nori atkurti prarastas pozicijas. Pastaraisiais metais pieno gamyba sudarė apie 1,4 mln. t, nors iki Nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalyje buvo gaminama dvigubai daugiau – iki 3 mln. t pieno. Taip pat pieno sektoriaus plėtros iki 2030 metų strategijoje užsimota net tris kartus padidinti pieno produktų eksportą.

2017 m. šių produktų eksporto apimtis, perskaičiuota į žaliavinį pieną, sudarė 0,8 mln. t. Planuojama, kad 2030 m. šis skaičius turėtų išaugti net iki 2,4 mln. t. Taigi planai dideli, tik kaip juos įgyvendinti, jeigu dalis pieno gamintojų traukiasi iš rinkos, išparduoda ne tik turėtas kelias ar keliolika karvių – pieno gamybos atsisako šimtą ir daugiau karvių laikantys ūkininkai. Strategijoje numatyta, jog 2030 m. pieno gamyba padvigubės, vidutinis ūkis turės 400 karvių. Iš tikrųjų pieno gamyba pas mus kris ir toliau, jaunimas eiti į šį sektorių nenori, kaime nebėra kam dirbti.

LPGA vadovo mintis pratęsė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Gyvūnų ir pieno apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė. Oficiali statistika liudija, jog per 25 metus šalyje laikomų karvių skaičius sumažėjo 80 proc. (nuo 737 tūkst. 1993 m. iki 270 tūkst. 2018 m.). Įtakos tam turėjo ir mažėjančios pieno supirkimo kainos, ir Kaimo plėtros 2004 – 2006 metų priemonė „Ankstyvas pasitraukimas iš žemės ūkio gamybos“. Per tą laikotarpį iš pieno sektoriaus pasitraukė 25 tūkst. pieno gamintojų ūkių. Dalis karvių buvo parduota, dalis paskersta.

Pasak D. Beinorienės, prieš 25 m. ūkininkų ūkiuose buvo laikoma 430 tūkst. karvių, dabar – 220 tūkst. Žemės ūkio bendrovės 1993 m. laikė 300 tūkst. karvių, 2018 m. – 52 tūkst. Dauguma pieno ūkių šeimininkų pusamžiai – nuo 40 iki 60 metų, mažėja ūkių, kuriuose šeimininkavo vyresni nei 60 metų ūkininkai. Auga karvių skaičius ūkiuose, kuriems vadovauja nesulaukusieji 40 metų.

„Mano prognozės optimistinės, – kalbėjo D. Beinorienė. – Karvių produktyvumas didėja, didesnės galvijų bandos, vis daugiau ūkininkų naudojasi bandos valdymo programa.“
Svarbiausia – atlyginti už darbą „Pieno supirkimo kainos turi būti teisingos, o ūkininkui atlyginta už jo darbą, – sakė Europos pieno tarybos (EPT) prezidentas Ervinas Šopges. – Mes siekiame būti savarankiški ir norime, kad mūsų pajamos nepriklausytų nuo ES išmokų.“

Prisistatydamas EPT vadovas sakė esąs ūkininkas, turintis pieno ūkį Belgijoje, toje dalyje, kurioje kalbama vokiškai. Prieš kelerius metus į EPT įstoję lietuviai praturtino organizaciją, dabar joje yra 15 šalių atstovai. „Veikdami drauge mes daugiau pasieksime, – kalbėjo E. Šopges.

– Lietuvoje taip pat nereikėtų skaidyti asociacijų pagal ūkių dydį, ūkininkas neturi kovoti prieš ūkininką, o šalis prieš šalį.“
EPT vadovas minėjo organizacijos siekį turėti tvarų šeimos pieno ūkį, vartotojams tiekti aukštos kokybės produktus. „Mūsų pieno produkcija ateityje neturėtų priklausyti nuo didelių koncernų, – kalbėjo E. Šopges. –

Taryba siekia pieno gamintojus paskatinti bendradarbiauti suvienytoje Europoje.“

Didžiausias pieno gamintojų rūpestis – Europoje nekontroliuojama pieno produkcija. Pasak E. Šopges, pieno perdirbėjams ir prekybininkams tai naudinga – jie gauna pigią žaliavą. Tačiau jos perteklius skatina mažinti pieno supirkimo kainas. „Iš mūsų vagia nepriklausomybę, dėl kurios taip ilgai kovojome, – sakė EPT prezidentas. – Jokiame kitame versle negaminama produkcija, kurios niekas nepirks. Politikai bando išspręsti šią problemą pasiūlydami išmokas, tačiau svarbiau būtų sudaryti vienodas sąlygas visam pieno ūkiui.“

E. Šopges kalbėjo apie per pastaruosius dešimt metų ES šalyse vykstančius procesus, kai jauni ūkininkai palieka pieno gamybos sektorių, suserga depresija, patiria psichologinių problemų, griūva šeimos. EPT prezidentas tvirtino, jog ūkininkai už savo darbą nusipelno politikų pagarbos ir atitinkamo atlygio, tačiau jų sprendimai kartais glumina.

Pavyzdžiui, Europos Komisija (EK) prieš kelerius metus į intervencinius sandėlius nupirko 400 tūkst. t pieno miltelių. Tokį kiekį per metus pagamina visas Belgijos pieno ūkis. Už miltelių toną EK mokėjo po 1800 Eur, šiemet pardavė po 1200 Eur. Be to, dvejus metus milteliai buvo saugomi sandėliuose, paslauga kainavo. „Jeigu taip elgtųsi ūkio vadovas, jį reikėtų atleisti, – sakė E. Šopges. – Miltelių istorija turi tęsinį – juos pardavė Pietų Afrikos Respublikai ir toje šalyje faktiškai sunaikino smulkiųjų ūkininkų, laikiusių iki 5 karvių, sluoksnį. Aš pats ten buvau ir viskuo įsitikinau.“

Gyventi su tauta

E. Šopges teigimu, po 3 – 5 metų europiečiai stebėsis didėjančiais pabėgėlių iš Afrikos srautais. Ar mūsų bendrijos politikai neprisiimtų dėl to kaltės?..
Kitas EPT vadovo pastebėjimas: šiandien Europoje už toną sviesto mokama 6 tūkst. Eur, tačiau pieno gamintojui už pieno kilogramą kaina neviršija 30 euro centų. Ar moralu prisikimšti kišenes pinigų apvagiant ūkininkus?

Anot E. Šopges, Europoje veikia Rinkos stebėsenos įstaiga, tačiau niekas nesidomi, kiek ūkininkui kainuoja pagaminti kilogramą pieno. Reikia paskaičiuoti pieno savikainą, nustatyti reikalingo pagaminti pieno kiekį ir nustatyti kainą. Kainodara – iš apačios į viršų, o ne atvirkščiai.

Tuomet atėjus krizei pieno gamintojai siųstų aliarmo signalą – stabdyti pieno gamybą. Kai rinkoje atsiras tuštuma, gamybą vėl atnaujinti.
„Tauta visą laiką stovi šalia ūkininkų, – pastebi E. Šopges. – Ir ūkininkai privalo būti solidarūs su tauta, kuri perka jų produkciją. Tauta pritarė ūkininkams, kai šie protestavo Liuksemburge, laistė laukus ir Europos Parlamentą pienu, demonstravo Briuselyje. Ir tas solidarumas – didžiausia dovana.“

Savo pranešimą EPT prezidentas E. Šopges baigė sentencija: „Tas, kuris kovoja, gali ir pralaimėti, bet tas, kuris nekovoja, jau pralaimėjo.“

„Noras gyventi geriau žmogų orientuoja tartis su visais, modeliuoti ateitį,“ – sako Europos Parlamento (EP) narys Bronis Ropė, dirbantis parlamentiniame Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Per ateinantį 2020 – 2027 m. ES finansinį laikotarpį dėl „Brexit“ siūloma sumažinti dvi pagrindines programas: žemės ūkio ir sanglaudos.

Pastarosios programos lėšas Lietuvai siūloma mažinti net 20 proc., nes lietuviai gyvena gerai, kaip tipiški Europos vidutiniokai. Pasak B. Ropės, ES sutarti principai – visose šalyse narėse gyvenimas privalo būti panašus pagal gamybą ir regioną, Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) konkurencinga, ūkiai gyvybingi.

Lietuvos žemdirbių surinkti 52 tūkst. parašų dėl BŽŪP ateities įteikti Europos Komisijai ir rugsėjo mėn. bus gautas atsakymas. Finansiniu 2014 – 2020 m. laikotarpiu Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai buvo skirta 1,5 mlrd. Eur, naujuoju– 700 mln. Eur. Pasak vieno EP komiteto pirmininko, lietuviai praėjusio laikotarpio tiesiogines išmokas iš pirmojo „ramsčio“ perkėlė į antrąjį, vadinasi, gyvena gerai.

EP narys B. Ropė pakomentavo naują Briuselio direktyvą Dėl nesąžiningos prekybos. EP narys iš Italijos siūlė numatyti pieno supirkimo kainos „grindis“, taip pat įteisinti pieno gamybos kaštų skaičiuotę. Prekybininkai neturėtų sugalvoti pieno produktų tiekėjams naujų mokesčių, pvz.: „lentynos“, „akcijos“ ir pan.

Kas kam diktuoja?

Nors konferencijos programoje nebuvo numatyta pieno perdirbimo įmonių atstovų pasisakymų, tačiau organizatorių prašymu apie situaciją šalies ir pasaulio pieno rinkose kalbėjo UAB „Marijampolės pieno konservai“ vadovas Raimondas Karpavičius. „Esame globalioje rinkoje, superkame lietuvišką pieno žaliavą, pagamintus produktus eksportuojame į Kiniją, Angliją, Ispaniją, Lenkiją, – sakė R. Karpavičius. – Bendradarbiaujame su ūkininkais ir siekiame, kad pasekmės negimdytų priežasčių, o priežastys būtų arčiau mūsų.“

„Marijampolės pieno konservų“ vadovas apgailestavo, kad šalies pieno rinkai kainas diktuoja prekybos tinklai, kurie vartotojams siūlo ne pieną, o pieno pakaitalą, ne sūrį, o augalinių baltymų gaminį, ne sviestą, o mišinį iš palmių aliejaus. „Tokiu būdu mes remiame sveikatos apsaugą ir vaistų gamintojus, – nusistebėjo R. Karpavičius. – Visą šitą pieno produktų klastojimo sistemą žino šalies Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, atsakingas už bendrijos žmonių sveikatą ir maisto saugą.“

Pasak R. Karpavičiaus, Lietuvoje iš tikrųjų nebūtų pieno pertekliaus, jeigu jis būtų vartojamas kaip pienas. Prieš daugelį metų Marijampolės pieno konservų vadovas siūlė šalies pieno perdirbimo įmonėms sukurti vieningą nacionalinį prekės ženklą ir su juo eiti į pasaulio rinkas arba kooperuotis su kitomis, stipresnį pieno sektorių turinčiomis valstybėmis. Kaip pavyzdį R. Karpavičius pateikė Airiją, kurioje stiprus ir pastaruoju metu stipriai besiplečiantis pieno ūkis.

Airiai sukūrė vaikų maisto liniją, iš ūkininkų nupirkdavo beveik visą pieną, garantuodami gerą kainą ir išmokas. „Pagal kokybę lietuviški pieno produktai Europoje treti – po šveicarų ir austrų, – pastebi R. Karpavičius. – Mūsų ūkininkai savo karves šeria ne modifikuotais, o natūralių pievų pašarais, pieno perdirbimo įmonės modernizuotos, stiprios.“

Pieno perdirbimo įmonės vadovas apgailestavo, kad šalyje mažėja lietuviškų pieno produktų vartojimas, daugėja žmonių sveikatos rūpesčių, tačiau politikai visas dėl to kylančias problemas „permeta“ piliečiams.

Padėkota nusipelniusiems

Pasibaigus konferencijos pranešimams ir diskusijoms, prisimintas LPGA 25-metis. Asociacijos vadovą J.Vilionį sveikino Europos Parlamento narys Bronis Ropė, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, Prienų r. savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas ir kiti.

LPGA jubiliejaus proga EP narys B.Ropė padėkos raštus įteikė ŽŪK „Lietuviškas pienas“ direktoriui Vytautui Lekešiui ir Šilutės r. ūkininkei Snieguolei Radvinskienei, žemės ūkio ministras G. Surplys – buvusiems LPGA vadovams Vincentui Pranevičiui, Onutei Baltrušaitienei ir Viktorui Ročkai, buvusiai Žemės ūkio rūmų specialistei Elonai Linartienei, biržiečiui Vytautui Stankevičiui ir Zarasų r. jaunajam ūkininkui Egidijui Streikui.

Konferencijai pasibaigus, visi susirinkusieji pasklido po erdvią J. Vilionio sodybą, per daugelį metų pritaikytą šventėms: su ūkininko supiltu piliakalniu, Kauno marių įlanka, tilteliu ir vandenyje stovinčiu įsimylėjėlių nameliu, gausiomis pavėsinėmis, scena ir gausybe suolų bei staliukų.

Didžiųjų pieno perdirbimo įmonių atstovai, į konferenciją atvykę iš Rokiškio, Pasvalio, Panevėžio, Kauno, Marijampolės sūriais ir dovanomis pagerbę kovingąjį LPGA vadą J. Vilionį, ypač meiliai kalbino prieniškius ūkininkus, kantriai puoselėjančius vidutinio dydžio vadinamuosius šeimos pieno ūkius.

Veiveriškis pieno ūkio šeimininkas Martynas Butkevičius prieš keliolika metų vienas pirmųjų šalyje gavo VMVT sertifikatą eksportuoti žalią pieną iš ūkio į ES šalis, jo kaimynės Saulenos Krūvelienės, Mardosų kaimo ūkininko Vidmanto Petraškos ūkiuose vyko respublikinės melžimo varžytuvės.

„Metų ūkio“ apdovanojimus taip pat dažniausiai pelno pieno ūkių šeimininkai, pavyzdžiui, Deimantas Kairiūkštis, Jonas Vilčinskas, Vytautas Raižys. Konferencijoje dalyvavusios Gerulių kaimo ūkininkės Gita Astrauskienė ir Rasa Mieliauskienė nestokojo optimizmo dėl pienininkystės verslo plėtros.

Lengvai rankų sudėti nesiruošia ir Veiverių krašto ūkininkės Onutė Masikonienė, Nijolė Litvaitienė bei kiti konferencijoje dalyvavę Prienų ir Birštono krašto ūkininkai. Norkūnų kaimo ūkininkai Loreta ir Alvydas Kazlauskai kalbėjo planuojantys mažinti melžiamų karvių skaičių, daugiau investuoti į augalininkystę.

Konferencijos dalyviams koncertavo populiari Jungėnų kaimo kapela ir atlikėjas Radžis.