Perlojoje paminėta Europos paveldo diena

Rugsėjo 21–23 dienomis įvairiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose vyko kasmetinės Europos paveldo dienos, kurių tema šiemet – „Atraskime Šimtmečio paveldą“. Varėnos rajone Europos paveldo diena prasmingai paminėta istorine praeitimi garsiame ir turtingame Perlojos kaime, kuris šiemet švenčia Perlojos Respublikos šimtmetį.

Kasmet Europos paveldo dienos renginį Varėnos krašte organizuojantis Varėnos rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Saulius Korocejus pažymi, jog Perloja – išskirtinis kaimas, žymus savo istorine praeitimi bei reikšmingais paveldo objektais. Apie tai savo įdomiu pasakojimu paliudijo Merkinės krašto muziejaus Perlojos skyriaus darbuotoja Marija Lužytė. Kartu su istorijos mokytoja Rūta Jasevičiene susipažinti su Perlojos paveldu atvažiavusius Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos mokinius ji pakvietė į ekskursiją po kaimą. Jos metu buvo aplankyti ir pristatyti Perlojos kultūros paveldo objektai Lietuvos Respublikos šimtmečio kontekste – Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas bei Lietuvos šaulio Vinco Kaminsko, Lietuvos šaulio Adomo Dabrilkos, Lietuvos pasienio policijos sargybos viršininko Aleksandro Barausko ir Lietuvos partizanų kapai.

Kuo gi įdomi Perloja? Tarp miškų, prie kelio Vilnius–Gardinas įsikūrusi sena gyvenvietė visada pasižymėjo išskirtinumu. Pasakojama legenda, kad anksčiau šioje vietoje buvo miestelis, o jame gyveno kunigaikštis Perlius. Perloja rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1378 m. Tuo metu čia jau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Pro Perloją ėjo svarbiausias Lietuvos valdovų kelias iš Vilniaus į Gardiną, todėl Perlojai teko atlikti labai atsakingą valstybės tarnybą – prižiūrėti ir saugoti pagrindinį kelią, jos užtvaras ir tiltus. 1792 m. balandžio 26 d. iš Stanislovo Augusto Perloja gavo laisvojo miesto vardą, Magdeburgo (savivaldos) teises ir herbą.

Renginio dalyviai apsilankė kaimo centre stovinčioje mūrinėje bažnyčioje, kur lektorė Marija Lužytė papasakojo jos istoriją. Bažnyčia pastatyta per porą metų – nuo 1928 metų iki 1930 metų – tuometiniam parapijos klebonui Pranui Cibulskui vadovaujant. Plytas kaimo žmonės vežė arkliais iš gretimo Milioniškės kaimo, kur jos buvo gaminamos. Bažnyčios statybai vien perlojiškių lėšų neužteko, aštuonis tūkstančius litų skyrė valstybė. Bažnyčioje – įspūdingas 1943 metais atliktas dekoras. Istoriniai šaltiniai byloja, kad tuometinis kunigas V. Andriulevičius persiviliojo Lentvario bažnyčioje dekoravimo darbus atlikusius profesionalius dailininkus. Situacija buvo visiškai nepalanki. Net pačių būtiniausių reikmenų trūko, nes visos žaliavos, reikalingos freskoms tapyti, buvo vadinamosios strateginėmis ir naudotos tik karo reikmėms. Sakoma, kad tik keletui paveikslų dažų pakako, todėl į pagalbą vėl suskubo perlojiškiai. Mergaitės skynė žiedus, vaikinai lupo nuo malkų žieves, o moterys rinko kiaušinius ir kuo liesesnį pieną. Visą šį turtą gabeno prof. Jurgiui Hopenui, kuris savo sumanumo dėka pagal senovės dailininkų receptus gamino dažus. Visos sienos beveik ištisai padengtos tapyba, ir figūrinės-ornamentinės detalės nutapytos dažais ant sauso tinko. Naudojama ir grafito technika – ornamentais išdekoruotos sienos, triumfo arka, vargonų parapetas. Bažnyčia išpuošta itin aukšto meninio lygio sienų tapyba, joje gausu ir valstybinių bei patriotinių akcentų. Visą sovietmetį Perlojos bažnyčia buvo kaip nepriklausomos Lietuvos ambasada, nes skliautuose – Vytis, Gedimino stulpai, Jogailaičių kryžius, trispalvė, Vytauto Didžiojo portretas, Lietuvos ir ateitininkų himnai. Ir, žinoma, Perlius su šūkiu: „Už Perloją ir visą Lietuvą!“.

1930 m. bažnyčią pašventinus, tuoj pat netoli nuo jos buvo sumanyta statyti Vytauto Didžiojo paminklą. Kaip padėką, nes Vytautas apie 1428 m. iš maumedžio ir pušies čia pastatė pirmąją medinę bažnyčią, kuri 1934 metais buvo nugriauta. Šis paveldo objektas, deja, neišliko. Daugiau kaip aštuonių metrų aukščio Vytauto paminklas – vienintelis toks aukštas išlikęs paminklas Lietuvoje. Jį kaip laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo ne kartą mėginta nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes perlojiškiai tam trukdė, be to jį statant jo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros. Paminklą puošia užrašas: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“.

Lektorė papasakojo ir apie Perlojos Respubliką bei jos įkūrimo aplinkybes. Šiemet minimas Perlojos Respublikos šimto metų jubiliejus. 1918 metais paskelbdami savivaldą, kurią vėliau pavadino Perlojos Respublika, perlojiškiai nustebino Lietuvą. Perlojos Respublika yra fenomenas, kuris turėjo didelę reikšmę sudėtingai Lietuvos valstybės atkūrimo pradžiai, kai Lietuvoje dar trūko visokeriopo pastovumo – politinio ir ekonominio, socialinio ir administracinio.

Perlojos istoriją menančių objektų šiame kaime yra išties nemažai ir jie turi didelę reikšmę ne tik Varėnos kraštui, bet ir visai Lietuvai.

Renginio dalyviai aplankė bažnyčios šventoriuje esančius kapus, kurie liudija, jog Perlojoje gyveno narsūs kovotojai už Lietuvos laisvę.

Keletas ekskursijoje praleistų valandų ir pasakojimų apie Perlojos istorinę praeitį neabejotinai praturtino istorinėmis žiniomis apie neeilinę Perlojos praeitį. Praturtino ir suvokimu, kaip svarbu pažinti ir pagarbiai saugoti šalia mūsų esantį kultūros paveldą.

Renginio dalyviai sakė, kad labai naudinga ir įdomu buvo dalyvauti ekskursijoje, nes nors apie Perloją ir yra skaitę, tačiau kiekvieną kartą galima sužinoti kažką naujo.