Per meilę – į tiesą

Ne kiekvienas žmogus gali būti menininku, bet kiekvienas lietuvis turėtų žinoti Lietuvos legendinį fotografą, dailininką, išmintingą lietuvį Rimantą Dichavičių, savo prasmingu gyvenimu ir talentinga kūryba kuriantį šimtmečio Lietuvos istoriją.

Įkvėptas neteisybės

Šį kartą vėl turėčiau padėkoti Likimui už man skirtą profesiją, dėl kurios turėjau didelę laimę pavaikščioti po Valerijos ir Rimanto Dichavičių menines dirbtuves, prisiliesti prie šimtmečio Lietuvos istorijos, tuo laiku gyvenusių ir gyvenančių žmonių likimų, įamžintų menininkų darbuo­se. R. Dichavičius keletą kartų pakartojo: „Papasakokite visiems, ypač jaunimui, kad žinotų, ant ko stovi Lietuvos pamatai.

Papasakokite, kad suprastų tai, ko dabar nesupranta valdžioje dirbantys žmonės“. Menininkas mano, kad taip yra todėl, kad į valdžią ateina praturtėję žmonės, o tie, kas turi talentų ir idėjų, lieka už borto. Skaudžiausia, man pasirodė, kūrėjui yra tai, kad meno reikšmės valstybės kūrimui nesuprato nė vienas atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ministras.

O jis už pinigus, gautus pardavus žemę, dėl kurios kentė Sibire, renka šalies šviesuolių, auksinių kūrėjų, skynusių daugybę laurų pasaulyje, bet nežinomų ir nereikalingų Lietuvoje, kūrybą, deda į albumą „Laisvės paženklinti“. Jau trys tomai išleisti to albumo, medžiagos likę gal dar keliems tomams, bet menininkas jau abejoja, ar beišeis ketvirtas: jei niekam nereikalingi, kam veltui dirbti... Iš tų išleistų albumų, sako autorius, Prezidentūra yra kelias dešimtis nupirkusi. Kitiems – Vyriausybei, Seimui – nereikia nei prezentacijoms, nei patiems susipažinti su auksiniu šalies menininkų fondu.

„Išnešioti šie albumai, išmąstyti, išdrožti, – sako menininkas, – ir kas iš to? Anei vieno skambučio iš jokios valdžios kontoros... Prisimenu, kada kultūros ministru buvo Arūnas Gelūnas. Jam ant stalo padėjau pirmąjį albumo „Laisvės paženklinti“ tomą. Paprašiau, kad peržiūrėtų, gal kils minčių, kaip jis gali gyventi: kur tą knygą galima pasiūlyti, gal dailės mokykloms, bibliotekoms? Visuose trijuose albumuose sudėta daugiau nei du šimtai dailininkų, pusantro tūkstančio spalvotų iliustracijų.

Nuotraukos iš visos Lietuvos atsiųstos autorių, kartais prašydavau vietinių laikraščių korespondentų, kad meno kūrinius nufotografuotų. Kiekviena nuotrauka – atskira istorija. O atsakymo jokio. Sutikau kartą ministrą Knygų mugėje, pats priėjau, bandžiau pa­klausti, pasitarti, ką į kitus albumus sudėti reikėtų, kam juos pristatyti, o atsakymo sulaukiau, kad net gėda pasakyti – ne darbe esu.“ Nuoskauda dalijosi kūrėjas, nors jau ta žinia buvo pasidalijęs ne su vienu žurnalistu.

„Taip ir norėjosi spirti jam iš paskos, bet koja skaudėjo“,- sarkastiškai juokaudamas baigė šią istoriją. R. Dichavičius albumo įžangoje rašo: „Lietuvai reikėjo drabužio, kad laisvė būtų ne tik jaučiama, bet ir matoma pasaulyje. Tas drabužis – tai simboliai ir ženklai, įtvirtinantys Lietuvos valstybę, tautos savimonę, jos kalbą ir kultūrą.

Tai įspaudai mūsų atminty ir dovana kitoms kartoms: heraldika, paminklai, vėliavos, pinigai, monetos, pašto ženklai, ir, be abejo, savarankiški meno kūriniai – vaizduojamosios dailės, literatūros, muzikos, teatro ir kitų žanrų. Tą drabužį mes visi tebekuriame“. Bet kas duota suprasti menininkui, neduota suprasti jau 30 metų valdantiems Lietuvą žmonėms.

Ir jeigu paklaustume dabartinio Seimo pirmininko, kas 1990 metų Kovo 11 -ąją per naktį sukūrė pirmąjį Seimo pirmininko antspaudą, jis, tikriausiai, nežinotų. O jį per naktį sukūrė skulptorius Valdas Jurevičius, kurio darbus R. Dichavičius aprašė albume „Laisvės paženklinti“ III tome.

Nereikalingi, nes nėra supratimo

Jaunos atkurtos nepriklausomos valstybės vyrams reikėjo tik vieno menininko albumo, 1987 metais išgarsinusio R. Dichavičiaus vardą ir sugriovusio nuogo moters kūno tabu Sovietų Sąjungoje, pakeitusio visuomenės požiūrį į aktus ir fotografiją, – „Žiedai tarp žiedų“. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais Prezidentas Algirdas Brazauskas, gatvėje pamatęs R. Dichavičių, pasikvietė prie savo „svitos“ ir padėkojo, kad jis padėjo su Austrija sudaryti kelių dešimčių milijonų litų sandorį. Į Vieną jie nusivežė kelias dešimtis fotoalbumų „Žiedai tarp žiedų“ ir tik tada, kai Austrijos vadovai pasklaidė albumą ir suprato, kad „komunistai irgi yra žmonės“, pradėjo su Lietuvos vadovais derėtis dėl bend­radarbiavimo.

O albumo „Laisvės paženklinti“ nereikia, nes pasak R. Dichavičiaus, „Lietuvoje nėra supratimo, kad valstybė stovi ant meno. Jis yra tas pagrindas, tie stulpai, simboliai ir ženklai, į kuriuos ji remiasi. Ir Antikos laikais tekėjo, ir dabar teka upeliai, žaliavo žolė. Epochas paženklina žmonės savo kūrybos stilistika, mąstymu.“ Iš valdžios, sako kūrėjas, laukė ne tiek paramos, kiek supratimo.

„Man tiesiog širdį skauda dėl neteisybės, kad tokia įtaigios profesijos armija, talentingi kariai, suteikę laisvei rūbą, lieka už borto.... Jeigu jie dingtų, nebūtų valstybės. Ji stovi ant ženklų, simbolių, ant simbolinės hierarchijos. Tas žinoma nuo senų senovės. Tie žmonės, kurie kuria tuos simbolius – monetas, banknotus, medalius, kareivio „guziką“ – yra nežinomi.

Kai meno suvokimo nėra, atsiveria dvasinė tuštuma“,- širdgėlą menininkas ne kartą liejo žiniasklaidoje ir dar kartą pakartojo spalio 20 dieną susitikęs su Lietuvos žurnalistų sąjungos atstovais. Dabar menininkas dirba prie naujos knygos, skirtos vienam paveikslui, jo kūrėjui Giedriui Kazimierėnui ir kūrybos užkulisiams – spaudai jau paruošta ypatingos kokybės knyga „Žalgiris“.

Atėjimas

Atsakomybė dėl savo šalies į R. Dichavičiaus gyvenimą ir kūrybą įaugusi per kraują, pralietą jo ir jo artimųjų sunkiais Lietuvos valstybės nepriklausomybės atgavimo, praradimo, karo ir vėl nepriklausomybės metais.
Gavusi leidimą pasinaudoti Aro Dichavičiaus surinkta genealoginio medžio informacija, sužinojau, kad menininko seneliai buvo bajorai Juo­zapas ir Liudvika Dichavičiai, gyvenę Kelmės rajone, Grimzelių kaime.

1896 metais jiems gimė sūnus Vladislovas, Rimanto tėvas, kuris buvo pakrikštytas Kelmės bažnyčioje. Iš viso Rimanto seneliai turėjo 12 vaikų. Metrikų knygoje šie įrašai padaryti rusų kalba. Menininko mama Elena buvusi įvaikinta bajoro, daktaro iš Suvartuvos Stanislovo Gruzdžio ir Kristinos Katavičiūtės Gruzdienės.

Elenai ir Vladislovui Dichavičiams gimė šeši vaikai, iš kurių tik dviems teko sulaukti atkurtos Nepriklausomybės: vyriausiam Jonui, gimusiam 1915 metais, ir jauniausiam – Rimantui, gimusiam 1937 metais. Gausi bajorų Dichavičių giminė tarpukario Lietuvoje sėkmingai ūkininkavo, kūrė laisvą Lietuvą.

Žemės plačiai giminei per daug neteko: Rimantas prisimena, kad tėvai Vladislovas ir Elena turėjo 28 ha žemės, kuri maitino 8 šei­mos narius. Mama, matyt, įgijusi patirties iš įtėvio, buvusi kaimo felčerė: gydydavo žmones, tikriausiai, buvo ir pribuvėja. Bet istoriniai šalies vingiai išblaškė bajorų Dichavičių giminę, kurių daugumai Likimas nebuvo gailestingas.

Pirmuosius Dichavičių giminaičius į Sibirą ištrėmė dar 1941 metais. Vyriausias brolis Jonas tremties išvengė dėl klaidos pavardėje – Dikavičius buvęs užrašytas. Kitų vaikų likimų menininkas nežino, nes, kol buvo vaikas nesuprato, kad reikia paklausti, o kai užaugo – nebuvo ko paklausti. O tuo laikmečiu ir nebuvo priimta klausinėti. R. Dichavičius girdėjęs, kad jo broliai ir seserys žuvo po karo (Kelmėje buvęs toks atsitikimas, kad apžiūrinėdami nuo karo likusius sprogmenis vienu metu žuvo net 12 vaikų). Devynmetį Rimantą su tėvais ir senelio broliu Julijonu išvežė 1946 metais.

Žymus menininkas tremties išgyvenimus vadina tikru realizmu, kurio išgalvoti negalėtų lakiausios fantazijos žmogus. Mama mirė pakeliui į Sibirą. Nežino, kur ją išmetė. Senelis mirė tremtyje – nematė, kur palaidojo, bet matė, kaip kareiviai vaikščiojo apsirengę jo rūbais – užkasė, matyt, nuogą. Tremtyje mirė ir tėvas.

Rimantas prisimena savo nuo bado pūslėtą kūną ir tėvo žodžius, sakytus verčiant jį valgyti dvokiančios buizos: „Rūpužioke, tu turi likti. Mes visi pasmerkti, o tu valgyk, nes ir tu nugaiši“. Nuo mirties didįjį Lietuvos menininką išgelbėjo vaikų namai, į kuriuos jis pateko mirus visiems artimiesiems. Vaikų namuose jis tapo rusu Roman Dichovič.

Sugrįžimas

Gyvendamas vaikų namuose Rimantas prisiminė adresą vienos tetos, gyvenusios Šiauliuose ir dirbu­sios telefonų stotyje, tėvelio pusseserės Helenos Dichavičiūtės-Karalaitienės. Jis jai parašė laišką, o geroji šviesuolė te­ta suko­rė tūkstančius kilometrų iki Permės srities, nuo traukinių stoties kelis šimtus kilometrų važiavo sunkvežimiu, kuris taigoje sugedo, ir gal tik malda padėjo, kad teta nežuvo.

Surado ji ten ne Rimantą, bet Romaną, išprašė leidimo jį išsivežti į Lietuvą. Kartu su juo teta parvežė dar du lietuviukus. Lietuvoje pirmasis įspūdis Rimantui buvusi žinia, kad žmonės gali valgyti iki soties. Ant stalo gulintis visas kepalas duonos dvylikamečiui vaikui atrodė tikras stebuklas. Antras stebuklas buvęs kapinėse Sintautuose, kur gyveno brolis, surastas poeto Prano Vaičaičio kapas.

„Nei žinojau, nei girdėjau, kad toks poetas yra. Iškaltas kelias jo eilutes po šiai dienai moku mintinai – „Vai lėkite dainos,/ iš vargo nupintos,/ iš kaimo į kaimą/ pas jaunus senus,/ paguoskite širdis/ nelaimės sutrintas,/ nušluostykit ašaras,/ kelkit jausmus“, – viename interviu yra sakęs fotomenininkas.

Sugrįžęs į Lietuvą Rimantas gyveno pas brolį Joną, mokėsi Šiauliuose rusų vidurinėje mokykloje, su rusiška pavarde įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokyklą, vėliau studijavo LTSR dailės instituto Grafikos fakultete.

„Dailės instituto egzaminus aš išlaikiau, bet mandatinėje komisijoje manęs paklausė: „Ar jūsų šeimoje buvo ištremtų?“. Galvoju, jeigu grįžau, tai viskas tvarkoje, bet jeigu klausia, tai ne viskas tvarkoje. Atsakiau: „Ne, aš rusas“. Klausia, kodėl taip gerai lietuviškai kalbi? „Lietuvių labai daug šalia buvo“. Ir aš sutrikau, ir jie sutriko.

Savęs suradimas

„Visi mano dokumentai buvo špargalkė iš vaikų namų. Taip ir įstojau. Paskui tik išsiėmiau normalų pasą. Teta Kelmėje surado popierius“,- prisimena menininkas. Ta rusiška pavardė didžiajam Lietuvos menininkui buvo tarsi kompensacija už protu nesuvokiamas jo, jo artimųjų ir tremtyje sutiktų žmonių kančias. Ta pavardė jam leido per naktį „piešti Leniną“ ir gauti premiją, už kurią galėjo nusipirkti motociklą, leido dirbti žurnalo „Moksleivis“ ir „Minties“ leidyklos meniniu redaktoriumi.

Jau prieš atkuriant Nepriklausomybę, 1987 metais gavus Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą, fotomenininkas ir dalininkas buvo taip gerai žinomas pasaulyje, kad net pats tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas, į Vilnių atvykęs atkalbėti Lietuvos nuo nepriklausomybės siekio, su žmona Raisa apsilankė jo dirbtuvėse.

Menininkas prisimena, kaip per naktį sugalvojo ir Raisai (M. Gorbačiovas anksčiau išskubėjo į posėdį) albume „Žiedai tarp žiedų“ užrašė tokį aforizmą: „Per žiedus į grožį, per grožį į mei­lę, per meilę į tiesą, per tiesą į laisvę, per laisvę į kūrybą, per kūrybą į Dievą (kaip į vyriausią Kūrėją)“.

Lietuva per tiesą į laisvę išsiveržė, bet menininkui apmaudu tai, kad toje laisvėje pamirštas didysis menas ir tą meną kuriantys žmonės.

Dabartis

R. Dichavičius namuose kaip brangiausią relikviją laiko sulamdytą šaukštą su mamos inicialais. Šaukštą jam padovanojo vienas Kelmės rajono ūkininkas, traktoriumi aręs Dichavičių žemėje. „Rimai, ariau maždaug toje vietoje, kur jūsų troba buvo. Grįžtu į kiemą su traktoriumi, žiūriu – vikšruo­se kažkoks geležiukas įsipynęs. Iškrapš­čiau, o ten – sulamdytas šaukštas su mamos inicialais“,– relikvijos reikšmę suprato žemdirbys.

„To šaukšto neatiduočiau už deimantų krūvą. Jis simbolizuoja visą mūsų tautą, visą tą laiką, pokarį, karą ir viską. Tave įkišo į pragaro mašiną, susuko, sulamdė, sutrynė. Ir ištraukė iš traktoriaus vikšrų. Šaukš­tas pažaliavęs, parudavęs, apsitrynęs, subraižytas, bet inicialai įskaitomi.

Tu ten buvai, tavo dalelė ten yra. Ir aš toj dalelėj esu“, – vienoje radijo laidoje yra kalbėjęs menininkas, vėliau tuos žodžius užrašė žurnalistas Ridas Jasulionis.

Šiuo metu R. Dichavičius dirba prie knygos „Žalgiris arba rūstybės diena“, kurioje meninėse nuotraukose užfiksuotas tapytojo Giedriaus Kazimierėno darbas, tapant 4x4m drobę. Ant darbo stalo – spaustuve dar kvepiantys nerišti „aksominiai“ lapai. „Palieskite juos, pajuskite, kokia popieriaus kokybė.

Technologijos dabar kokybišką produktą gali padaryti“, – sako leidykloje ilgus metus dirbęs ir apie popieriaus kokybės reikšmę suprantantis menininkas. Kol vienas menininkas tapė istorinę drobę, kitas – R. Dichavičius – jo darbą fiksavo nuotraukose, kad apie talentingą, bet juodą, sunkų, menkai apmo­kamą ir kartais neįvertintą menininko darbą sužinotų dabartinė karta ir ateinan­čios.

Įspūdingą gotikinį paveikslo rėmą sukūrė dailininkas Virginijus Stančikas. Drobė nuolatinei ekspozicijai vietą rado Medininkų pilyje.

Planai

Didis mūsų amžiaus kūrėjas Rimantas Dichavičius savo kūryboje ir knygose įamžino tai, kad, pasak drobės „Žalgiris arba rūstybės diena“ autoriaus G. Kazimierėno, mūsų istorija yra tokia didinga, jog mažo formato jai nepakanka. Per pusantro šimto knygų ir fotografijų albumų išleidęs menininkas į knygas sudėjo didžiuosius Lietuvos meno deimantus. R. Dichavičius sako naujų knygų leisti jau neplanuojantis.

Daug dirba su archyvais, kuriuos sudaro per kelias dešimtis tūkstančių fotonegatyvų. Brangiausios, sako menininkas, jam pokario Lietuvos nuo­traukos. Nuotraukose užfiksuoti garsiojo kryždirbio Vinco Svirskio sudėti deginti kryžiai ar kaimo žmonės, sėdintys prie savo griūvančių namų, einantys kaimo keliais, apie kurių likimus, pasak fotomenininko, niekas neparašys romanų, o nuotraukose liks užfiksuoti jų akių žvilgsniai.

Negalėtume pasakyti, kad menininko R. Dichavičiaus darbo prasmės nesupranta šiuolaikinė visuomenė ir valdžia. Štai aštuoniasdešimtmečio proga menininką sveikinusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė pažymėjo, kad atgimusiai nepriklausomai savo valstybei skirtame albumų cikle į dailę, kūrinius ir jų autorius fotomenininkas pažvelgė ieškodamas Lietuvos laisvės ženklų, iš užmaršties prikėlė valstybingumo simbolius, mūsų kultūrą ir paveldą. Pasak Prezidentės, R. Dichavičiaus darbas turtingas ir įvairiapusis, apimantis tapybą, grafiką, fotografiją, leidybą.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis sveikinime rašo, kad daug metų Rimanto Dichavičiaus kūryba džiugina fotomeno gerbėjus Lietuvoje, jo darbai įvertinti prestižiniais apdovanojimais, jo talentas leidžia fotografijose išryškinti žmogaus ir gamtos harmoniją, atspindėti mūsų kultūros įvairovę, įprasminti istorijai svarbius reiškinius...

Bet ne gražių žodžių menininkui reikia. Jis rūpinasi ne savimi. Jis rūpinasi žymiais šalies kūrėjais, kurie senatvėje kartais nebeturi kuo susimokėti už šildymą. Jam rūpi Lietuva, Lietuvos valstybę kuriantys, puoselėjantys, garsinantys žmonės, kad jų vardai nebūtų pamiršti. Gal paties fotomenininko ir į jo knygas sugulusių šalies menininkų likimai kažkiek panašūs į Vincento van Gogo: savo laikmečiu nebuvo įvertinti, o praėjus šimtmečiams jų darbai bus verti milijonų.

Dosjė:
Gimė 1937 m. kovo 1 d. Grimzelėse, Kelmės raj. 1952–1957 mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume. 1957–1963 m. studijavo Vilniaus dailės instituto Grafikos fakultete. 1969–1978 leidyklos „Mintis“ meninis redaktorius. Nuo 1978 m. kūrybinis darbuotojas, leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis. Nuo 1970 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

Apdovanojimai: 1987 m. – Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas; 1994 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas; 1997 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys. 1998 m. – Minsko dailės akademijos garbės narys; 2003 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija; aukso, 2 sidabro, bronzos medaliai ir per 20 kitų apdovanojimų.