Per Dirvonus į Dirvoniškį?

Dirvonų kaimą (Juodupės sen.) nuo Dirvoniškio (Pandėlio sen.) skiria kelios dešimtys kilometrų, sodybų skaičius ir... dirvožemio sudėtis.

Turtingi akmenų

Nors žodis „dirvonai“ reiškia nedirbamą, apžėlusią, apleistą dirvą, tačiau į Dirvonų kaimą leidžiamės geru asfaltuotu keliu, iš Rokiškio vedančiu į Čedasų pusę. Dirvonų kaimo sodybos prisišliejusios prie pat kelio. Visai šalia jo – ir veikiančios sentikių kapinaitės. Jose galima užtikti paminklų, kuriuose įrašai iškalti net XIX a. pabaigoje. Kai kur datos nebeaiškios, išblukusios, apsamanojusios. Daug naujų, gražiai tvarkomų kapaviečių.

Dirvonuose tik du namai turi nuolatinius gyventojus. Viename iš jų įsikūrusi kaimo senbuvio Pavelo Antonovo šeima. Jis, žmona bei sūnus ir papasakojo apie šią vietovę.

Anot Pavelo, čia nuolat pusę gyventojų sudarydavo lietuviai, kitą pusę – rusai. Iš kur kilo kaimo pavadinimas? „Kiek pasakojo tėvai ir kiek pats atsimenu, anksčiau žmonės ir Pagojų kaimą vadindavo Dirvonais. Aplinkui plytėjo dirvonai. Čia vien akmenynas, žvyrynas. Pirmais metais, kai atsirado bulvių kasamosios, atarus vagas, tėvas iš 25 arų išvežė 65 arklinius vežimus akmenų. Juos sėmė bulvinėmis šakėmis. Antrais metais išvežė 45 vežimus. Ark ar sėk – akmenų pilna. Pradėję ūkininkauti, vežėme traktorinėmis priekabomis. Iš 1,5 ha pririnkome 13 priekabų“, – prabėgusius laikus prisiminė 65 metų Pavelas. Pasak jo, motina ir tėvas girdavo, kad iš tiesų žemė gera, nes vasarą, jei sausa, ji drėgna, o jei prilyja, vanduo lengvai susigeria. Pavyzdžiui, iš ryto tarpuvagiuose telkšo vanduo, o vakare jo nebėra. Pavelo tėvas, galima sakyti, irgi vietinis, nes buvo atsikėlęs iš kaimyninės Pagojės.

Staliai, siuvėjai ir linksmuoliai

Juodupės seniūnas Valdas Adomonis, paklaustas, kuo išskirtiniai, įžymūs dirvoniškiai, atsakė paprastai: „Buvo ir yra geri žmonės.“ Kokius juos atmena Pavelas? Petras Širvinskas buvo „smetoniškas kriaučius“, ant namo turėjo užsikabinęs „Zinger“ iškabą. Gyveno malūnininkas Giedra, siuvėjas ir stalius Luka Golubovas, matyt, staliaus talentą paveldėjęs iš tėvo Grigorijaus. L. Golubovo vaikai – Anatolijus ir Valerijus – irgi tapo statybininkais, atlieka visus statybos darbus, mūrija krosnis. Ivanas Belovas taip pat statė namus, turėjo gaterį, pjaudavo medieną. Kazė Lapelienė buvo labai gera šeimininkė – „gaspadinė“.

„Mano tėvas Grigorijus dirbo lentpjūvėje (ji pastatyta kolūkio laikais, apie 1948 m.). Aš dirbau statybose 22 metus. Kai pradėjo irti kolūkiai, tada 10 metų dirbau lentpjūvėje, paskui kitur“, – porino vienintelis kaimo senbuvis.
Per Dirvonus į Dirvoniškį?

Kaip kiekviename kaime, tai ir šiame būta linksmuolių. Ivano Belovo sūnus Kuzma buvo „šustras“ – ne eidavo, o bėgdavo pustekinis. Pavelas pasakoja seną atsitikimą: pažįstamas nusipirko motociklą ir pasiūlė Kuzmą pavežti, šis atsisakė, nudūmė per upę, per lieptą ir į sutartą vietą atbėgo pirmas. Buvo linksmas, pasakodavo anekdotus taip, tarsi pats veiksme būtų dalyvavęs.

Alus – atsigerti, bet ne pasigerti

Pavelo mama Agafija darydavo alų vestuvėms ir laidotuvėms, kepdavo naminę duoną. „Mano vestuvėms motina padarė 42 kibirus alaus, per pirmą vakarą svečiai išgėrė 17 kibirų. Didelės vestuvės buvo, be to, ji niekada nedarydavo stipraus alaus kaip Biržų ar Pasvalio kraštuose, tik tokį, kad būtų galima atsigerti.

Kiekvienas alaus meistras turi savų gudrybių. Jei alus „nevaikščiodavo“, ji nuskusdavo bulvę, sutarkuodavo ją smulkia tarka į alų, ir alus pradėdavo „dirbti“. Girdėdavau, kaip jis šneka, pamaišau lopetėle, užsitraukia puta, ir vėl šneka“, – alaus raugimo subtilybes pasakojo Pavelas. Agafija alų virdavo lauko virtuvėje, jam ruošti turėjo girinę. Šio amato išmokė ir vaikus. „Aš taip pat darau alų“, – sakė Pavelas. Jis susimeistravo mažesnę girinę, kurios talpa – vos vienas kibiras.

Stumiamas laikas

Kaip kaime bėga gyvenimas? Antonovų manymu, jis nebėga, jį reikia stumti, nes kaimo nebėra, jis miręs. Iki pavasario pas juos niekas nebeatvažiuosią, tik anūkai.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kituose suremontuotuose namuose turėtų virti gyvenimas, tačiau taip tik atrodo. Puoselėjami namų fasadai slepia jų vienatvę, mat šeimininkai juos pavertę vasarnamiais. Nušienautose pievelėse ir vejose nematyti iki šulinio ar ūkinio pastatėlio pramintų takelių. Sodybų gyvybę rodo geriausiais žmogaus draugais vadinami šunys. Jie Dirvonuose dviejuose kiemuose – Antonovų ir priešais gyvenančios kaimynės, kurios, deja, neradome namuose. Pašnekovai lenkdami pirštus suskaičiavo, kad daugiausiai čia gyveno apie 40 žmonių.

Gal pas Antonovus užsuka atvykusieji tvarkyti kapinių? „Jei savi, tai užsuka. Jei kažkam kažko prisireikia, tai užeina ir svetimi. Sentikiai mirusiuosius pagerbia ir mini per Sekmines, taip pat per Tėvų savaitę, kuri sutampa su Vėlinių savaite. Šįmet labai daug buvo atvažiavę aplankyti kapų“, – vienas per kitą pasakojo Antonovai.

Dūmo kvapas

Pavelo sūnui Nikolajui neteko daryti alaus, tačiau kieme akį traukia jo sumeistrauta rūkykla. Jos mažytė krosnelė užkuriama apačioje atidarius sklendę. Kūrenama medžio kaladėlėmis. Uždarius sklendę, jos smilksta, dūmai kyla į rūkyklą. Taip išrūkoma mėsa, žuvis, sūriai. Galima nustatyti, kad produktai būtų rūkomi šaltai arba karštai. Temperatūra irgi reguliuojama.

Atidarius rūkyklos dureles, viršuje matosi kabliai, kartelės. Žemiau, ant padėklo, papilta smėliuko. Kam jis? „Jei karštai rūkai, riebalai sulaša ant smėlio“, – paaiškino Nikolajus. Rūkyklos sienos šiltintos. Temperatūrą rodo du išorėje primontuoti termometrai – vienas viršuje, kitas apačioje. Kartais temperatūrų skirtumas būna 20 laipsnių. Kokiu tankumu tenka pakurstyti krosnelę? „Praėjusį kartą septintą vakare pakūriau, pusėj aštuonių ryte dar smilko. Taigi kaladėlių užteko visai nakčiai“, – sakė Nikolajus. Tokios rūkyklos idėją užtiko internete. Betgi ją buvo galima įrengti daug paprasčiau, be stilizuoto stogo, langų ir durų! Kodėl pasirinko tokį sprendimą? Nikolajus šypsosi ir prisipažįsta – tai iš tėčio paveldėti gabumai. Pasak šeimininkų, visus darbus jie pasidaro patys, tik namo stogui uždengti samdė stogdengius, nes tie geriau išmano.

Išnyko

Kitoje rajono pusėje, Pandėlio seniūnijoje, kažkada gyvavo nedidukas Dirvoniškio kaimas, į kurį galima pakliūti iš Pandėlio pasukus į Kurklaičių ir Puodžialaukės pusę. Šalia Dirvoniškio tebesančio Maželių kaimo žmonės paliudija – Dirvoniškio išlikęs tik pavadinimas. Jo vietoje plyti dirbami laukai, visai nepanašūs į nenašius ar akmenuotus dirvonus, o važiuodamas siauru keliuku nepaklysi, nes priekyje sutviska Panemunio bažnyčios bokštai.