Pedofilija Katalikų bažnyčioje: nuo aukų papirkinėjimo iki nulinės tolerancijos

Popiežius Pranciškus garsėja savo siekiais keisti Katalikų bažnyčią ir visų pirma nuline tolerancija kunigų vykdomiems nusikaltimams. Nemažai priešų tarp įtakingų dvasininkų dėl to įsigijęs pontifikas neketina sustoti: kova su pedofilija turi būti rimta ir bekompromisė.

Vienas po kito bažnyčią krečiantys skandalai akimirksniu atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre. Kur slypi šio reiškinio šaknys? Ar kitose religijose irgi vykdomi tokie nusikaltimai? Galiausiai, kaip dvasininkija kovoja su prievarta? Portalas Meduza.io su Rusijos mokslų akademijos Filosofijos instituto profesoriumi Aleksejumi Zigmontu nutarė išsiaiškinti šio reiškinio priežastis.

Kas dažniausiai tampa prievartos aukomis?

Dažniausiai kalbama apie seksualinę prievartą prieš nepilnamečius asmenis, tačiau tai ne visada būna pedofilija: daugiau nei pusė atvejų susiję su efebofilija ­­– 11­­–15 metų paauglių seksualiniu išnaudojimu.

Nusikaltimų pobūdis svyruoja nuo „neleistino elgesio“ iki nuolatinių prievartavimų. Daugiau nei trys ketvirtadaliai aukų ­­– vyriškos lyties. Dauguma prievartautojų ­­– vyrai, tačiau pasitaiko ir moterų. Sprendžiant iš aukų pasakojimų, šventikai neretai juos spausdavo santykiauti remdamiesi savo autoritetinga padėtimi arba pasinaudodavo palankia proga likti akis į akį su auka ­­– pavyzdžiui, per išpažintį. Šventikas galėdavo sakyti, kad jis yra Dievo įsikūnijimas žemėje, kad jo veiksmai aukos atžvilgiu vardan gerovės ir t. t.

Prievartos prieš suaugusius asmenis atvejų žinoma gerokai mažiau. Dauguma jų ­­– pavieniai prievartos aktai, tačiau pasitaikydavo ir „santykių“, kurie galėdavo tęstis ganėtinai ilgai.

Viena aukų pasakojo apie tokius „santykius“ su katalikų kunigu. Jie prasidėjo, kai aukai tebuvo 15 metų ir truko 8 metus. Per tą laiką ji pasidarė tris abortus. Tačiau tai pakankamai radikalus atvejis. Praktika rodo, kad kartais išnaudojimas gali atrodyti kaip homoseksualus asistavimas, trunkantis kelis mėnesius ar net metus, pavyzdžiui, kai kunigas buvo aukos mokytoju mokykloje.

Dar viena didžiulė problema ­­– kunigų priekabiavimas prie vienuolių. Pirmasis apie šį reiškinį prabilo ir jį pripažino popiežius Pranciškus, iki tol ši problema beveik nebuvo eskaluojama.

Seksualinė prievarta Katalikų bažnyčioje ­­– nauja problema ar apie ją tiesiog nebuvo kalbama? Koks jos mastas?

Pati problema nėra nauja ­­– apie sodomijos apraškas tarp dvasininkų buvo rašyta jau XI amžiuje. Dabartiniu supratimu, kai kalbama apie seksualinę prievartą nepilnamečių atžvilgiu, iki 1930 m. apie tai beveik nebuvo negirdėti. Apie seksualinį išnaudojimą bažnyčioje imta kalbėti 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 10-ajame dešimtmetyje, kai šią temą ėmė nušviesti JAV, Kanados, Australijos, o vėliau ir Europos bei Lotynų Amerikos žiniasklaida.

Kai kuriose šalyse aukų skaičius gali siekti tūkstančius. 1990­­–2000 m. vien amerikiečių parapijos buvo priverstos išmokėti apie 1,2 mlrd. dolerių kompensacijų daugiau nei tūkstančiui aukų.

Pagrindinė problema ­­– ne tai, kad jausdamos kunigo autoritetą aukos gali nutylėti apie išnaudojimo atvejus. Kur kas didesnė problema ta, kad kunigų daromus nusikaltimus dangsto vyskupai, o pastaruosius ilgus metus dangstė Šventasis sostas. Dar labiau padėtį sunkina tai, jog nemažai atvejų pavyko „užglaistyti“, prievartautojams pasisekė susitarti su aukomis, pasiūlius pinigų. Vatikano susitikime dalyvavęs kardinolas Raichardas Marksas pareškė, kad daugybe atvejų Vatikanas atsisakydavo pradėti tyrimus dėl seksualinės prievartos, o kai kuriais net naikindavo dokumentus.

Tai labiau „trečiojo pasaulio“ šalių problema ar ji apima ir JAV bei Europos šalis?

Greičiausiai šis reiškinys paplitęs daugmaž visur vienodai, tiesiog apie JAV ir Europą turima daugiau informacijos. Kai kuriose šalyse valstybinės tyrimų komisijos veikia nuolat, pavyzdžiui, Airijoje. Keliamos bylos. Pranešimų apie patirtą seksualinę prievartą skaičius tiesiogiai priklauso nuo viešumo galimybės ir to, kiek tai yra dangstoma parapijų lygmeniu.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Indijoje, aukos praneša apie prievartos ar priekabiavimo atvejus itin retai, tad ir apie problemos mastą galime spėti tik apytiksliai. Kai kuriais atvejais prievartos specifika keičiasi priklausomai nuo šalies ­­– pavyzdžiui, Afrikoje dėl AIDS paplitimo dažniau prievartaujamos vienuolės, nes tikima, kad nuo jų mažiau galimybių užsikrėsti nei nuo vietos gyventojų. Nepaisant tam tikrų išimčių, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikos, „trečiojo pasaulio“ šalyse išaiškinama itin mažai prievartos atvejų.

Kodėl Katalikų bažnyčioje tiek daug lytinio pobūdžio nusikaltimų? Tai dėl celibato?

Klausimas dėl celibato ­­– sudėtingas ir jį galima traktuoti dvejopai. Galima manyti, kad kunigai linksta daryti lytinius nusikaltimus dėl celibato, arba manyti, jog į lytinius nusikaltimus linkę žmonės pasirenka kunigystės kelią ir priima celibatą. Be to, celibatas nepaaiškina, kodėl dauguma aukų ­­– berniukai, o ne merginos ar moterys. Todėl tyrėjai tokį aiškinimą vertina skeptiškai.

Specialistai taip pat neturi bendros nuomonės, kodėl katalikų šventikai vykdo lytinio pobūdžio nusikaltimus. Johno Jay kriminologijos koledžo ekspertai, ištyrę 1950­­–2002 m. medžiagą, parengtoje ataskaitoje teigia, kad tokio pobūdžio nusikaltimai nesietini su polinkiu į homoseksualumą ar į pedofiliją ir priskiriami „spontaniškiems nusikaltimams“ ­­– t. y. nėra planuojami iš anksto.

Taip pat ataskaitoje pateikiama argumentų apie tai, kad seminarijos ir vienuolynai ­­– istoriškai uždaros vyrų bendruomenės, bei tai, jog vyskupams per mišias padeda jauni bei jiems patrauklūs patarnautojai ir t. t. 2011 m. atnaujintoje Johno Jay kriminologijos koledžo ekspertų ataskaitoje rašoma, kad staigus išnaudojimo atvejų skaičiaus augimas 1960­­–1980 m. sietinas su tuo, kad kaip tik tuo metu kunigams buvo atvertos įvairių organizacijų, tokių kaip mokyklos ar skautų būreliai, durys. Akivaizdu, kad dėl šios priežasties tarp aukų dauguma berniukų.

Popiežius Prancičkus griežčiau vertina lytinio pobūdžio nusikaltimus nei Benediktas XVI ar Jonas Paulius II?

Greičiausiai taip. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI dažniausiai apsiribodavo atsiprašymais ir vidinių teismo procesų vykdymu. Pranciškus, kaip ir jo pirmtakas, neišvengė kaltinimų dėl nusikaltimų dangstymo ir net buvo raginamas atsistatydinti. Tačiau jis ėmėsi kovoti su lytinio pobūdžio nusikaltimais nuo pat savo atėjimo į Sostą. 2013 m. Pranciškus sukūrė Popiežiaus nepilnamečių apsaugos komisiją, į kurios sudėtį, be dvasininkijos, įeina ir mokslininkai. Apie valstybės bei pasaulietinės žiniasklaidos įsitraukimą į kovą su prievartautojas jis kalbėjo ir šios konferencijos metu. Tad šiuo klausimu jis tikrai žengė toliau savo pirmtakų.

2016 m. popiežius išleido dekretą, kuriuo skelbiama, kad vyskupai, parodę aplaidumą vertinant vaikus lytiškai išnaudojusių dvasininkų veiksmus, galės būti atšaukti iš pareigų.

„Ketinu sukonkretinti, kad tarp vadinamųjų svarių priežasčių yra vyskupų aplaidumas vykdant savo pareigas, ypač nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų lytinio išnaudojimo atvejais“, – rašė pontifikas.

Jis iš tiesų „atleido“ rekordinį vyskupų ­­skaičių – po skandalo Čilėje 2018 m. atsistatydino visi 34 vietos vyskupai. Popiežius taip pat priėmė trijų vyskupų atsistatydinimo prašymus, o dar du neteko dvasininko statuso. 2019 m. vasarį, prieš pat Vatikano konferencijos pradžią, Katalikų bažnyčią taip pat sukrėtė JAV kardinolo Theodore'o McCarricko, buvusio įtakingo Vašingtono arkivyskupo, istorinis atsistatydinimas. Jis buvo apkaltintas paauglio lytiniu išnaudojimu 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai buvo kunigu Niujorke. Tokio aukšto rango dvasininko atsistatydinimas tapo pirmuoju tokiu atveju per beveik šimtmetį.

Kaip dvasininkija kovoja su prievarta?

Greitai šios problemos išspręsti nepavyks, nes jos mastas pernelyg didelis, o bažnytinės institucijos labiau prisitaikiusios susitaikyti su susiklosčiusia padėtimi, nei bandyti kažką keisti. Tačiau dabar Katalikų bažnyčia bus priversta atidžiau įsiklausyti į aukų balsus, ypač suvienytus įvairių asociacijų bei projektų.

Kaip kurios seksualinio išnaudojimo aukos išreiškė nepasitenkinimą Vatikano požiūriu ­­– surengė „Nulinio pakantumo“ eitynes.

Alfa.lt