Pedagogo pomėgis – fiksuoti gamtos vaizdus ir gyvūnus

„Kaip moterėlės sekmadienio rytą skuba į bažnyčią, taip aš savaitgalį, kas rytą, sėdu į automobilį ir išvažiuoju pusdieniui į gamtą „pagaudyti“ vaizdų.“ Taip apie savo pomėgį fotografuoti gamtą ir gyvūniją „Santarvei“ sakė „Jievaro“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Valentinas Semčenko.

Šis pomėgis gimė Valentino studijų laikais. Jis studijavo chemijos ir biologijos mokslus, tad privalėjo fotografuoti gamtos objektus. Pedagogas pasakojo: žmogus yra toks, kai jį lazda varo, norisi viską daryti atbulai. Nuotraukas darė atmestinai, vien tam, kad būtų atliktos užduotys ir gauti įvertinimai.

Prieš šešerius metus V. Semčenko pradėjo vaikščioti po gamtą su paprastu fotoaparatu, fiksuoti gyvūnus ir paukščius bei skelbti nuotraukas savo feisbuko paskyroje.

Fotografija užsiimantis mažeikiškis Romualdas Sakalauskas bei kiti šia sritimi besidomintys žmonės Valentiną pradėjo raginti padirbėti rimčiau. Tada buvo įsigytas geresnis fotoaparatas, o neseniai draugai padėjo įsigyti ir profesionalios aparatūros.

„Dabar save vadinu klajokliu, kuris vaikšto po miškus ir laukus, fiksuodamas tai, ką pamato. O gyvūnijos galima rasti visur. Esu aplankęs visą Žemaitijos nacionalinį parką, Nemuno deltos parką, Ventės ragą, pamarį. Neretai paprasčiausiai sėdu į mašiną ir važiuoju po rajoną – atsipalaiduoti. Niekada negali žinoti, ką pamatysi, kas pavyks. Štai nuvažiuoju į Jonaičių mišką – ir išeina danielių banda. Ir pozuoja“, – šypsojosi „Santarvės“ pašnekovas.

Valentinas pažymėjo: norint pagausinti išteklius, danieliai buvo išleisti iš aptvarų, jie vis dar yra pusiau naminiai, todėl prisileidžia arčiau. O nuotraukose atrodo, kad jie specialiai pozuoja. Gal kita jų karta bus baugštesnė ir tokių vaizdų jau nepavyks užfiksuoti, – svarstė mažeikiškis. 

Svajonė – įamžinti lūšį

Mažeikiškis yra paskelbęs daug lapių nuotraukų. Valentinas pažymėjo: šiems žvėrims visas vasaris yra meilės mėnuo, tuo metu lapės nėra tokios baugščios ir prisileidžia žmogų arčiau.

„Būna: važiuoju automobiliu ir pamatau lapę, išlipu ir žygiuoju per laukus, o ji laukia... Dabar jau laukiu gegužės ir birželio, kai pasirodo lapių jaunikliai. Jie tokie įdomūs, smalsūs kaip maži šuniukai. Žinau vieną vietą Žemaitijos nacionaliniame parke, ten jiems kokį skanuką nuvežu, lapiukai beveik patys į objektyvą lenda... Daug gražių kadrų ir emocijų“, – pasakojo V. Semčenko.

Briedę su dviem briedžiukais visiškai netikėtai pavyko užfiksuoti Žalgirio miške. Valentinas išlipo iš automobilio pasirąžyti ir sustingo, kai priešais išniro šie gyvūnai. Vos spėjo spausti fotoaparato mygtuką. Kitą kartą važiavo su vaikais į ekskursiją Šventojon, tuoj už Salantų pamatė į kelią išbėgusį vilką, tačiau, kol mažeikiškis išsitraukė fotoaparatą, kol viską sureguliavo, žvėris nelaukė ir nubėgo. Šernai labai baugūs, iš karto skuodžia, nėra pavykę jų užfiksuoti.

Valentino svajonė – nufotografuoti lūšį, tačiau tai, matyt, pavyks padaryti tik aptvare.

Kartą jis važiavo senamiesčiu ir prie „Santarvės“ redakcijos pastato, viduryje sankryžos, tupėjo ką tik balandį nudaužęs bei naguose laikantis sakalas keleivis. Taip išdidžiai tupėjo su savo grobiu, Valentinas, lyg tyčia, nei fotoaparato, kuris visada yra prie vairuotojo ant keleivio sėdynės padėtas, neturėjo, nei telefono. Didžiulis apmaudas, ir taip neretai būna – išskirtinis objektas prieš akis pasirodo, prašyte prašosi į nuotrauką, o aparatūros po ranka nėra.

Nuotraukų herojai – šalia mūsų

V. Semčenko sako, kad jo nuotraukų herojų toli ieškoti nereikia – žygiuok palei Ventos upę pažintiniu taku – nuo tilto buvusios šaudyklos link, ten daug ką sutiksi.

Fotografui ten pasitaikė ir prabėganti stirna, ir pilkasis garnys, ir tupintis baltasis garnys. O kur žmonės, ten ir lapės laikosi.

„Esu rytinis žmogus – savaitgaliais, ypač vasarą, keliuosi ketvirtą penktą valandą, sėdu į automobilį ir dingstu gamtoje kokiam pusdieniui. Kartais, kai nori pagauti gerą kadrą ir pasaugoti ateinantį gyvūną, tenka pabūti slėptuvėje, tada jau užtrunku ir dešimt ar dvylika valandų. Šiuo metu didelės ūkanos, o štai vasarą ar pavasarį kokie gražūs saulėtekiai ir saulėlydžiai gamtoje“, – sakė V. Semčenko.

Gamtoje nuo Kalėdų būna pauzė, mažai judesio, tada mažeikiškis fiksuoja gamtos peizažus, o kai jau parskrenda paukščiai, vėl sukrunta gamta, tada jau ateina gyvūnų eilė. Kalbėdamas apie Mažeikių rajono gamtą, pastebėjo, kad ji, kaip ir visa Žemaitija, yra lygumoje, norėtųsi daugiau vandens, ne vien Plinkšių ir Sedulos ežerų, bet turime labai gražius miškus.

Kolegos padarė staigmeną

Ne vien Lietuvą rytais gaubia ūkanos. Pedagogas tik prieš savaitę grįžo aplankęs dukrą Norvegijoje. Ten oro sąlygos panašios: rūkai, ūkanos, tad gražių gamtos vaizdų įamžinti nepavyko, bet mažeikiškis nenusimena – yra pakviestas atvykti rugpjūtį, tada jau į šiaurę nuo Oslo tikisi pasigrožėti ir fotografuoti fiordus ir kalnus, jeigu pavyks, ir žvėris bei paukščius.

V. Semčenkos nuotraukas galima pamatyti ne tik viešojoje erdvėje. Kolegos, nieko nesakydami, surinko jo publikuotus vaizdus ir išleido fotoalbumą „Mano klajonės“.

„Esu Mažeikių Rotary klubo narys, tad bendraklubiai pasistengė dėl papildomo šio albumo leidimo. Kai kuriuos vaizdus išmečiau, kai kuo papildžiau, pridėjome nuotraukų iš Papilės, Baublių, įdėjome Rotary klubo istoriją, jo logotipą. Šis fotoalbumas „Fotoklajonės“ tapo mūsų klubo reprezentacine dovana. O tiek jų, kiek pats gavau, išdalijau giminėms ir artimiesiems“, – pasakojo Valentinas.

Gamtos fotografas džiaugiasi, kad į Lietuvą jau parskrenda gervės, pirmoji buvo pastebėta Alytaus apylinkėse.

„Mano pilkosios damos parskrenda ir į Žemaitiją – vieną sutikau prie Barstytalės pelkės, Barstyčių apylinkėse. Mažeikiai kol kas tušti, tačiau orai šyla, tuoj pavasaris. Gyvybė ateis ir į mūsų rajoną“, – kalbėjo mažeikiškis pedagogas.