Pedagogė puoselėja „Atžalyną“

„Atžalyną“ Elektrėnuose užauginti pasiruošusi pedagogė, folkloro puoselėtoja Vita Norkūnie­nė. Į folkloro studijos Elektrėnų kultūros centre užsiėmimus Vita kviečia pirmiausia vaikus, o į vakarones trečią mėnesio šeštadienį kviečia visus, ypač šeimas, kurios po savaitės rūpesčių atsipalaiduoja šokdamos, dainuodamos ir žaisdamos smagiai su vaikais. Pasak pedagogės, folkloras yra vienybės ir darnos pamatas, meno pradžiamokslis, svarbu tik tai suprasti.

Folkloro užkratas

Į užsiėmimus skirtingomis pavakarėmis skirtingai ir žmonių susirenka. Šiuo metu lankomumą ir sergamumas pakoreguoja. Bet tie, kas jau pažino linksmavakarius, stengiasi jų nepraleisti. Tuose vakaruose susirinkę tėvai su vaikais mokosi tradicinių šokių, aiškinasi liaudies dainų prasmę, smagiai žaidžia senuosius žaidimus, kuriuos žmonės žaisdavo iki tų laikų, kai dar neturėjo televizorių ir kompiuterių. Tie žaidimai labai įdomūs, ir atėję į užsiėmimus žmonės jais labai domisi.
Vita Norkūnienė liaudies dainas pažino dar vaikystėje, šeimoje. Vėliau skautų stovykloje susipažino su tradiciniais liaudies žaidimais ir šokiais. Studijų metais Vilniaus pedagoginio universiteto folkloriniame ansamblyje „Poringė“ liaudies kultūrai pabudusi meilė jau niekad nebepaliko. Išmokti groti liaudies instrumentais padėjo Elektrėnų meno mokykloje gauti muzikiniai pagrindai.

Iš kur tautiškumas?

Vita pasakoja, kad augo šeimoje, kurioje buvo puoselėjama tautiškumo dvasia. Tėvai mėgo liaudies muziką, dainavo lietuviškas dainas, tad darnioje šeimoje dukra ėmė pavyzdį iš tėvų: „Dainavome šventėse ir kasdienybėje, kelionėse. Šiltai prisimenu Lietuvos Atgimimo laikotarpį, kai mitinguose skambėjo liaudies dainos. Ir jas mokėjo visi. Laisvė dainomis sklendė ore, danguje – visur… Žmonės didžiavosi savo krašto didinga istorija, kalba, kultūros paveldu. Tradicinę kultūrą puoselėjome folkloro ansambliuose, šventėse, klubuose, tik dažniau scenoje nei gyvenime. Sykį seminare draugė pakvietė į šokius. Ji turėjo du ansamblius, kurie dainavo, šoko, tačiau kas nuostabu – susirinkdavo į šeštadienio šokius, kurie kaip senovėje vykdavo iki paryčių. Daina lydėjo dainą, šokis keitė šokį. Pailsdavo balsas – eidavom šokti, pailsdavo kojos – eidavom dainuoti. Iki ryto, iki aušros… Nebuvau anksčiau to patyrusi. Ir visi jauni… Visi laimingi… Džiugūs šoky, susimąstę dainoje. Tai buvo tikra! Tada ir pagalvojau: liaudies tradicija – daugiau nei scena, tai bendravimo būdas, tai džiaugsmas, bendrystė, tikroji gentinės širdžių artumos patirtis. Besikeičiantis gyvenimas diktavo savo taisykles: keitėsi gyvenimo vieta, darbai, augo vaikai… Jaunystės svajonės nepamiršau. Paskutiniu metu ėmė grįžti dainos. Tai viena, tai kita iš nebūties parlekia į širdį…“, – prisiminimais dalinasi Vita.

Studija – daugiau nei scena

Kartą Joninių šventėje netikėtai gimė Vitos ir Arvydo Norkūnų šei­mos instrumentinė grupė. Tas netikėtas mielas pagrojimas davė mintį kurti folkloro grupę, kviesti vaikus, draugus… Taip spalio mėnesį ėmė burtis folkloro studija „Atžalynas“. Kodėl studija, ne ansamblis? Vita sako, kad studija daugiau nei scena. „Scenos neatsisakome, bet pirmiau turi būti džiaugsmas ir meilė tam, ką darome, ir atvirumas kiekvienam, kas to ilgėsis. Kodėl „Atžalynas“? Atžalynas – tai, kas atgimsta, nauja gyvybė. Kai gyvybė nustoja kvėpuoti, ji nustoja būti gyva. Kai tauta nustoja dainuoti, ji nustoja savasties, dvasinės stiprybės, pameta savo gyvybę, išskirtinę kultūrą, tradiciją – nustoja būti. Turime ypatingus tradicinius šokius, išsaugojome nuo­stabias liaudies dainas. Turime tai puoselėti ir palikti savo vaikams ir anūkams, nes dauguma progresyvių tautų tai jau pametė, išbarstė. Smagiau šokių mokytis šokant, nei skaitant aprašymus. Maloniau dainas pažinti būry dainuojant iš lūpų nei iš natų – ne tokia gyva tampa daina. Studiją globoja Elektrėnų kultūros centras. Kiekvieną penktadienį 17 val. mažojoje salėje mokomės šokti tradicinius lietuvių šokius, sukam rateliais ir žaidžiam žaidimus, po truputį susipažįstam su tradicijomis ir liaudies dainomis. Pamažu, mažais žingsneliais. Liaudies daina kaip paukštis – neišgąsdinti, nenubaidyti, nes nuskris ir nesugrįš… Norėtume, kad augtų ir mūsų instrumentinės gretos. Galima mokytis skambinti kanklėmis, groti lumzdeliu ar armonika, pritarti basedla ar būgnu, akmenukais ar terkšle. Kiekvieno mėnesio trečią šeštadienį Kultūros centro mažojoje salėje 18 val. ren­giame šokių vakarus. Laukiame ir mažų, ir didelių. Ypatingai džiugina šeimų dalyvavimas. Jau turėjome kelias vakarones, advento vakarą, partizanų ir karinių-istorinių dainų vakarą Vasario 16-osios proga“, – pasakoja studijos įkūrėja.

Šventvakariai po Gavėnios

Šiuo metu gavėnia, todėl gerbdami krikščioniškas tradicijas, links­mavakarių šeštadieniais nerengia. Pakvies tik į Atvelykio šventę. Tuo­met į kultūros centro salę vėl skubės vaikai ir šeimos. Vita sako laukianti visų, ne tik elektrėniškių. Vakarus jau pamėgo draugai iš Elektrė­nų, Vievio, net Vilniaus.

Pedagogė sako niekur reklamos dar neskelbusi – geriausia reklama iš lūpų į lūpas. „Viliuosi, kad pamažu „Atžalynas“ taps žinomas ir sulauksime daugiau žmonių. Visoje Lietuvoje gyvuoja tradicinių lietuvių šokių vakarai. Panašūs galėtų įsisukti ir Elektrėnuose. „Dabar susitiksime balandžio 23 d., šeštadienį, 18 val. Atvelykio vakaronėje šoksim, ­ridensim margučius, dainuosim apie pavasarį ir Velykas! Susitikime visi – dideli ir maži, apsiavę ir basi“, – šmaikščiai į studiją gyven­tojus kviečia studijos įkūrėja, tikėdama, kad šiuo neramiu laikotarpiu ypač svarbu prisiminti kultūros pamatines vertybes, išugdžiusias ne vieną kartą. Tautiškumo dvasia užaugins ir po Lietuvą paskleis ir Elektrėnų „Atžalyną“!

Julija Kirkilienė