Pedagogė apie vaikų lyties tapatumo paieškas: „Vaikai, norintys keisti lytį, egzistuoja“

Lyties tapatybės tema šiandien darosi vis aktualesnė, bet apie tai vis dar vengiama kalbėti. Tačiau išdrįsti kalbėti – būtina. Ir kalbėti turime su begaline empatija, tolerancija ir palankumu. Vaiko savęs suvokimas – itin jautrus klausimas. Suaugusieji turi suprasti, kad savasties ieškantis vaikas ir taip yra pasimetęs, sutrikęs. Iš aplinkinių jam reikia ne pasmerkimo, o visokeriopo supratimo ir besąlygiškos meilės.

Negalima neigti ir ignoruoti

Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė Sonata Petraitienė savo ilgametėje darbo praktikoje yra susidūrusi su konkrečiais atvejais, kai vaikas savo tapatybę ima suvokti kitaip, nei jo biologinė lytis.

„Bemaž visose mokyklose pasitaiko vienas ar keli atvejai tokių vaikų. Tokie vaikai egzistuoja. Ir mes galime rinktis nematyti jų, neigti, kad jie yra. Galima juos slopinti, liepti neišsigalvoti niekų. Tačiau jei galvojame apie sveiką visuomenę, apie sveikai auginamus vaikus, normalu būtų tokio dalyko neneigti, o pažiūrėti aktualijoms į akis, drąsiai žengti žingsnį į priekį ir bandyti ieškoti sprendimų.“

Edukologė sako, kad pirminė suaugusiųjų reakcija į vaiko norą keisti lytį visų pirma būna šokas ir tai visiškai normalu. Viskas priklauso nuo to, kaip po to sugebėsime suimti save į rankas.

„Kai vaikas, kurį pažįsti nuo mažų dienų, vieną dieną praneša, kad nebenori būti tuo, kokį jį visada pažinojai, tai pirmiausiai šokiruoja. Žinote, kai tu augini mokinukus, jie tampa tau artimi žmonės. Jie nėra kažkoks statistinis vienetas, tai yra žmogus, kuris tavo akyse augo, keitėsi, skleidėsi. Ir štai jis ateina ir pasako, jog nėra tos lyties, kurios gimė. Žinoma, pirma reakcija būna šokas: kaip, negali būti, aš to nesuprantu. Lygiai taip pat reaguoja ir klasės draugai, jie gali net piktintis, neigti, sakyti, kad techniškai vaikas vis tiek yra tos lyties, kurios gimė“, – pasakoja Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė.

Labai svarbu suprasti, kaip jaučiasi tas vaikas, kokią vidinę sumaištį ir dramą jis išgyvena. Kas darosi dvasioje vaiko, kuris staiga nebesijaučia priklausantis savo biologinei lyčiai? Kardinaliai keičiasi jo gyvenimas, net elementarūs kasdieniai dalykai tampa iššūkiu, pavyzdžiui, kokiu tualetu ar persirengimo kambariu naudotis. Juk vienur tavęs nepriims, o kitur pats būti tu nebenori. Tai labai jautrus klausimas, reikalaujantis iš suaugusiųjų atjautos ir besąlyginio pasiryžimo suprasti bei padėti.

„Ugdymo įstaigos vengia apie tai kalbėti. Vaiko lytinės tapatybės tema vis dar yra tabu. Mokytojai jos vengia, tėvai linkę neigti. Neigimo stadija dažnai pasireiškia stresą keliančioje situacijoje. Pavyzdžiui, jei šeimoje gimsta vaikelis su negalia, viena pirmųjų to skausmo stadijų tėvams pirmiausiai būna neigimas. Lygiai taip pat, kai vaikas ateina ir pasako, kad jis nemano esantis tos lyties, kurios gimė, dauguma tėvų pirmiausiai neigia ir liepia vaikui neišsigalvoti. Deja, tai gali virsti siaubingais konfliktais, skausmingai nutrūkusiais vaikų ir tėvų santykiais. Iš suaugusiųjų tokiu atveju dažnai nuskamba tokios frazės, kaip „tu man nebe vaikas“, „aš tavęs išsižadu“, „kaip man reikės pažiūrėti giminėms, kaimynams į akis“. Tačiau tokios frazės parodo, kad šiuo atveju suaugęs žmogus galvoja, visų pirma, apie save, ne apie vaiką ir jo jausmus“, – įsitikinusi S. Petraitienė.

Dezinformacija baugina ir klaidina

Viešojoje erdvėje sklando nepaprastai daug dezinformacijos, kurią itin linkę skleisti radikalių pažiūrų asmenys. Jie labai suprimityvina lyties tapatumo klausimus, švaistosi nepagrįstai bauginimais, o jų grėsmingas tonas ir garsus rėkimas ima kelti baimę likusiai visuomenės daliai.

Socialiniuose tinkluose galima rasti ne vieną bauginimais apipintą pranešimą, kad štai Skandinavijoje vaikai jau nuo darželio verčiami nebebūti berniukais ir mergaitėmis, visur ieškoma neegzistuojančių pavojų ir sąmokslo teorijų.

„Ginti tradiciją mes galime ir net turime. Bet tradicinės vertybės yra meilė, pagarba. Vertybė yra tai, kad žmogus yra besąlygiškai brangus ir reikšmingas, kad jis pats yra vertybė. Turėtų būti ginamos tokios vertybės, turėtų būti akcentuojama, kad įvairovė yra svarbi, nes joje kiekvienas iš mūsų tampame labiau savimi. Matydami, kad egzistuoja visokių žmonių, mes imame drąsiau žvelgti į save, nes suprantame, kad ir mes galime būti savimi. Tokias vertybes reikia ginti. Tačiau dabar aš esu pasibaisėjusi, kaip viešojoje erdvėje kaltinamos mokyklos, mokytojai, ugdymo programos, prikišami „supuvę Vakarai“, kas apkritai skamba kaip gryniausia Rusijos propaganda. Ir tokioje erdvėje tėvai, mokytojai gali tikrai pasimesti ir nebežinoti, kur tiesa ir kaip reikia teisingai ugdyti vaiką. Atsakymas paprastas – mums tereikia prisiminti, kad žmogus yra vertybė su visomis savo ypatybėmis, su visomis savybėmis. Tai ir yra raktas, kaip nepasimesti tokiose situacijose“, – mano S. Petraitienė.

Nereikia bijoti, kad vaikas išdrįso suabejoti savo tapatumu, nes iš esmės tai yra labai vertinga abejonė. Tai verčia ieškoti atsakymo į svarbiausią gyvenimo klausimą: kas aš esu? Humanistinis ugdymas ir filosofija sukasi būtent aplink šį klausimą. Visiškai normalu, kad paauglystėje jaunam žmogui prasideda savo tapatumo paieška. Ūgtelėję vaikai pradeda ieškoti ir gana aktyviai reflektuoti save. Savojo „aš“ vaizdas paauglystėje labai išsiplečia, į jį telpa ne tik nuostatos, įsitikinimai, bet ir socialiniai vaidmenys. Ir tada vaikui kyla labai legalus klausimas – ar jis tikrai privalo atitikti tą stereotipą. O stereotipų lyties atžvilgiu mūsų visuomenėje labai daug. Pavyzdžiui, „mergaitiškos“ ir „berniukiškos“ spalvos, žaislai ir žaidimai berniukams bei mergaitėms. Vyraujančios klišės, kad berniukai neverkia, o mergaitės turi būti gražios, traumuoja ir žaloja vaikus psichologiškai. Pasaulis nestovi vietoje ir šiandien turėtume vaikams kalbėti apie tai, kad visi verkia, o grožis, protas, sėkmė visiškai nepriklauso nuo asmens lyties.

Paauglystėje vaikai ne tik ima kvestionuoti savo tapatybės klausimą, bet ir ima tikrinti visuomenės moralės normas, taisykles, norėdami suprasti, ar iš tiesų ta visuomenė teisingai veikia. Maži vaikučiai tokių klausimų dar nekelia, jie nuoširdžiai tiki suaugusiaisiais. Augdami ir bręsdami jie po truputį ima tikrinti mus ir visuomenę. Apskritai, tapatybės paieška prasideda paauglystėje, bet kartais trunka ir visą gyvenimą. Daugybė brandžių žmonių net sulaukę vyresnio amžiaus vis dar ieško savirealizacijos galimybių.

Konkrečiai lyties tapatumo klausimas paauglystėje išryškėja visų pirma dėl to, kad ima keistis kūnas. Ir ryškėjantys antriniai lyties požymiai, tokie kaip besikeičiančios kūno formos, atsiradęs plaukuotumas tam tikrose zonose kelia vaikams daug klausimų. Staiga paaugliai ima dėvėti plačius džemperius, figūrą maskuojančius rūbus. Vaikai nebenori ateiti atsakinėti prieš klasę, nenori, kad jų kūnas būtų matomas. Tai vyksta, nes, visų pirma, pačiam paaugliui reikia susitaikyti su tuo, kad jis keičiasi. Tada išryškėja ir tai, jog vaikas gali imti jaustis labiau berniuku, nors jo kūnas mergaitiškas, arba atvirkščiai.

Vaikai – supratingi, tereikia nuoširdžiai kalbėtis

O kaip kalbėtis su kitais vaikais, kaip jiems paaiškinti, kas vyksta su kitu vaiku, kad ateitų supratimas ir būtų išvengta patyčių? Pasak S. Petraitienės, tai nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti daugeliui suaugusiųjų. Šiuolaikiniai vaikai yra itin tolerantiški ir atviri, kartais pakanka tiesiog nuoširdžiai su jais pasikalbėti.

„Pokalbis apie tą žmogų klasėje, kuris dabar yra savo tapatybės paieškose, dažniausiai baigiasi vaikų supratimu. Tačiau kartais vaikai priešinasi. Žinoma, daug kas priklauso nuo šeimoje vyraujančio požiūrio. Jei šeimoje atvirai niekinami kitos lyties, kitos seksualinės orientacijos žmonės, ir pas vaikus atsiranda tokių nuostatų, užgaulių žodžių kito atžvilgiu. Bet paprastai pokalbis iš širdies padeda viską išspręsti. Kartais užtenka tik pasikalbėti ir paaiškinti, kad kito žmogaus savęs paieškos neturi jokios įtakos kitų lyties tapatybei. Tai, kad kitas ieško savęs, niekaip nesikėsina į kito žmogaus vidų. Kitam žmogui nereikia keistis. Jei tu savo vyriškame kūne jautiesi berniuku, ar mergaitiškame – mergaite, to negali pakeisti faktas, kad kitas taip nesijaučia. Ir staiga visiems tampa aišku, kad iš tiesų kito žmogaus „aš“ vaizdas netrukdo ir nesikėsina į tavąjį „aš“, – patirtimi dalinasi edukologė.

Tokiais atvejais mokyklai tenka spręsti ir praktinius klausimus. S. Petraitienė sako, kad nėra neišsprendžiamų problemų, tereikia lanksčiai pasižiūrėti į situaciją.

„Pagal higienos normą, persirengimo kambariai yra berniukams ir mergaitėms, trečios rūšies patalpų nėra. Lygiai taip pat ir tualetai. Tačiau juk nereikia daryti nieko radikalaus. Nereikia griauti ir perdaryti mokyklos. Užtenka pakalbėti su vaiku ir paklausti, kaip jis jaustųsi, kur jam būtų patogiau. Galbūt vaikas gali naudosis personalui skirtu tualetu, tikrai galima rasti ir pritaikyti patalpą persirengti kūno kultūros pamokoms. Viskas įmanoma, jei suaugusieji yra tiesiog palankūs vaikui. Manau, kad mažesnė mokykla šiuo atveju yra pranašumas, nes galima geriau pažinti kiekvieną mokinį ir reaguoti į jo konkrečius poreikius“, – sako S. Petraitienė.

Netinkama reakcija gali negrįžtamai sudaužyti vaiko gyvenimą

Mokykloje vaikas turi jaustis priimtas ir saugus. Pedagogas, susidūręs su tokia situacija, visų pirma turėtų pasakyti sau, kad tas mokinys jam svarbus ir brangus ne kaip berniukas ar mergaitė, o kaip žmogus. Juk ne lytis jį daro tokiu, koks yra, o visos jo žmogiškosios savybės.

Būna, kad paaugliai bręsdami, ieškodami savojo „aš“, ilgainiui grįžta prie savo biologinės lyties. Būna kad nebegrįžta niekada. Tačiau tai visai nesvarbu, nes žmogus yra daug daugiau, negu jo lytis. Pedagogas turi besąlygiškai priimti, palaikyti vaiką visų pirma kaip žmogų.

Vaiko lytinės tapatybės tema verčia suaugusiuosius išeiti iš komforto zonos, analizuoti ir gilinti, kas vyksta su tuo vaiku ir kaip galima jam padėti. Netinkama reakcija gali negrįžtamai sudaužyti vaiko gyvenimą, traumuoti jį psichologiškai ir net įstumti į lytinio išnaudojimo, seksualinės prievartos pavojų.

Neišklausyti ir nesuprasti vaikai neretai įklimpsta ir į svaigalus. Negalėdami atskleisti to, kaip jaučiasi, jie patiria dideles dvasines kančias. Alkoholis, psichotropinės medžiagos slopina sąmonę ir leidžia bent trumpam pabėgti nuo išgyvenamo emocinio skausmo. Todėl suaugusiųjų vaidmuo tokioje jautrioje situacijoje yra be galo svarbus. Tai, kaip reaguosime, gali nulemti visą vaiko ateitį.

Kvalifikuota psichologinė pagalba Lietuvoje beveik neprieinama

Kartais tėvai, norėdami padėti vaikui nelengvame savęs pažinimo etape, ieško kvalifikuotų psichologų pagalbos. S. Petraitienė pabrėžia, kad kreiptis pagalbos į juos nėra blogai, tačiau tėvai turėtų tai daryti su mintimi, kad vaiko nereikia gydyti, nes tai – ne liga. Geras psichologas, pelnęs vaiko pasitikėjimą, iš tiesų gali padėti jam suprasti daug dalykų apie savąjį „aš“.

„Teko ieškoti specialistų, kurie turėtų kompetencijų būtent šitoje srityje, dirbant su paaugliais. Tokių praktiškai neradau. Taip, geras specialistas tikrai padės, bet tai turi būti empatiškas žmogus, kurio tikslas – padėti paaugliui žengti savęs pažinimo keliu. Nepiršti nuomonės, neišrašinėti receptų, o kantriai eiti su vaiku ieškant jo savasties. Geras specialistas, gebantis užmegzti ryšį, tokioje situacijoje tikrai nepakenks. Reikėtų saugotis pseudospecialistų, kurie garsiai šūkauja, prisidengę tradicinių vertybių vėliava“, – teigia edukologė.

Kiekvienas tėtis ir mama tokioje situacijoje turi teisę būti šokiruoti ir tai yra normali pirminė reakcija. Tačiau labai svarbu susiimti ir leisti savo vaikui žinoti, kad jis yra priimtas, kad bus mylimas toks, koks yra ir kad jūs būsite šalia bei padėsite jam viskuo, kuo tik galite šiame ieškojimo kelyje. Vaikui svarbiausia žinoti, kad jis yra mylimas nepaisant visko.