Pedagogai senjorai nenori raudonų kepurių – pakaktų paprasčiausio žmogiško dėmesio

Buvęs Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos geografijos mokytojas ekspertas Jonas Malinauskas su lietuvių kalbos mokytoja Marija Jakulevičiene į Mokslo metų pradžios šventę rugsėjo 2 dieną sukvietė draugėn visus Lazdijų miesto pedagogus senjorus. Jie susirinko į kavinę „Pas Mantą“ ne tik atšvęsti šios jiems brangios datos, bet ir pabendrauti, prisiminti metus, praleistus mokykloje.

Senjorų nuopelnai niekam nerūpi
J. Malinauskas džiaugėsi, kad į susitikimą atėjo net 17 senjorų, taigi, jo žodžiais tariant, susirinko solidi smetoniška šeimyna. Tačiau apgailestavo, kad žmogus, iš dulkės kilęs, dulke ir virsta, o išėjęs iš darbo tampa niekam nereikalingas. Nuo jo visi nusisuka. „Pasakai „laba diena“ buvusiam kolegai, o jis pasižiūri, kodėl jį čia dar ,,kabini“, nenori bendrauti“, – sakė renginio organizatorius. Švietimo darbuotojai, skirtingai nei medikai, esą pamiršta buvusiuosius, nekviečia jų nei į Rugsėjo 1-ąją, nei į Mokytojo dienos, nei į abiturientų atestatų įteikimo bei kitas šventes. Vienas gimnazijos atstovas esą į tokį priekaištą atsakęs: „Negi mums užsidėti raudonas kepuraites ir jums nusilenkti?“ To, susitikimo dalyvių teigimu, tikrai nereikia, pakanka paprasčiausio žmogiško dėmesio. Deja, jo nėra, dėl to visiems skaudu, kad liko užribyje, mokyklai atidavę visą savo širdį, dirbę čia kelis dešimtmečius.
Buvusi mokyklos direktorė Birutė Vanagienė prisiminė nuo 1966 metų iki dabar anapilin išėjusius mokytojus, kurių iš viso – jau 55. Sakė, kad kiekvienąkart, dalyvaudama jų laidotuvėse, jausdavosi taip, tarsi laidotų savo jaunystę... Susirinkusieji iškeliavusiųjų amžinybėn atminimą pagerbė tylos minute.
Po to prasidėjo pamoka, kurios tema „Vakar, šiandien, rytoj“. Pasiūlęs tokį jos pavadinimą J. Malinauskas sakė, kad tarp senjorų yra dvi garsios asmenybės, kurios švietimo sistemoje kol kas yra tuščia vieta. Viena iš jų – B. Vanagienė, buvusi mokyklos direktorė, įkūrusi unikalų, dabar jau apniokotą parką. Jai suteiktas rajono garbės piliečio vardas, ji yra žinoma visoje Lietuvoje ir netgi už jos ribų. „Nepatikėsite, bet net Lenkijoje, Olštyne, žmonės žino humoro grupę „Dzyvų dzyvai“ ir jos vadovę“, – sakė J. Malinauskas, padovanojęs B. Vanagienei knygą apie Sigitą Gedą.
B. Vanagienė linksmai kalbėjo, kad tokį vardą gali gauti kiekvienas, o scenarijus humoro grupei kurianti 40 metų, taigi, ir pats gyvenimas jau tapo komedija. „Dabar mes panašūs į antikvarus, į mus belieka tik pažiūrėti. Mokytojai išugdo literatus, meno, mokslo žmones, nes pastebi jų gabumus ir nukreipia tinkama linkme, todėl garbės piliečių vardų jūs visi verti“, – teigė B. Vanagienė, vardindama Visvaldo Masėno pavardę, kuris buvo garsus aviamodelizmo būrelio įkūrėjas mokykloje, Nijolė Štarolienė beveik 50 metų dainuoja chore „Gaustas“. Lituanistė Marija Jakulevičienė išugdė daug mokinių, gavusių aukščiausius abitūros egzaminų įvertinimus, įvairių respublikinių olimpiadų, konkursų prizininkus. Fizikė Irena Lipeikienė labai griežta buvo, bet visus privertė mokytis, dabar fizikos žinios buvusiems mokiniams praverčia gyvenime, draugaujant su šiuolaikinėmis technologijomis, todėl visi jai yra dėkingi. Puikus matematikas buvo mokytojas Leonas Bliūdžius, o mokytoja Petrutė Šerkšnienė garsėja dar ir savo paveikslais. „Apie visus būtų galima kalbėti ištisas valandas, tik mūsų nuopelnai niekam nerūpi. Esame nereikalingi“, – pabrėžė B. Vanagienė. Anot jos, nesusipratimo auka tapo ir mokytojas J. Malinauskas, turėjęs palikti gimnaziją. Ir, kaip bebūtų gaila, padarytos klaidos niekas neištaisė. Mokytojo vadovaujami mokiniai laimėjo daug olimpiadų, jis pats jau daug metų kasmet parengia Geografijos kalendorių. Mokytojas, kartu visiems dirbant, kur tik reikėdavo, visur padėdavo, niekada nepasakė „ne“. „Mes nenorime jokių kepurių – nei raudonų, nei juodų. Tik norime, kad nors paklaustų, kaip gyvename“, – teigė pedagogė.
Gimnazija pedagogams užtrenkė duris
Daug šiltų žodžių buvo išsakyta kitam žymiam žmogui, buvusiam technologijų mokytojui Visvaldui Masėnui, turinčiam ne vieną talentą. Tik gaila, kad jis negalėjo įgyvendinti savo jaunystės svajonės ir baigti aviacijos mokslų. Užtat, dirbdamas mokykloje, vadovavo aviamodeliuotojų būreliui. Jame dalyvavę moksleiviai pelnė kupetas apdovanojimų, o jis pats, būdamas 75-erių, gavo diplomą iš Šveicarijos Lozanos tarptautinės aviacijos federacijos prezidento. Diplomas įteiktas už daugiametę veiklą aviacijos srityje ir aviacijos sporto propagavimą. Na, o kiek turi švietimo ministro, rajono merų, Lietuvos aviacijos federacijos ir kitų institucijų diplomų ir padėkų – nė nesuskaičiuotų. Mokytojas prisiminė 1955 metus, kai nebuvo įmanoma įstoti į aviacijos mokyklą, nors biografijoje buvo parašęs, kad yra mergos vaikas, tačiau per mandatinę komisiją jam buvo pagrasinta, kad gali pasakyti tėvo adresą. Mokytojas jaunystėje pradėjo bendradarbiauti rajoniniame laikraštyje, būdamas vos 14 metų, rašė informacijas iš mokyklos gyvenimo, o vėliau – ir apsakymus, apysakas, kito žanro kūrinius. Išleido ne vieną leidinį. Yra parengęs 400 puslapių knygą „Moters portretas“. Po studijų dirbo teisme, vėliau 50 metų – mokykloje. Taigi, kaip pats tvirtino, gyvenimas ne veltui pragyventas. Netgi ir dabar, automobiliu važiuodamas į sodą, vis žvalgosi į gimnazijos langus, todėl žmona dažnai perspėjanti, kad į stulpą neatsitrenktų... Anot jo, neužmirštantis iki šiol ir buvusių kavos pertraukėlių, kai visi pedagogai galėdavo šiltai pabendrauti, pasidalinti patirtimi.
Marija Jakulevičienė, visiems perdavusi kanauninko G. Dovidaičio šventinius linkėjimus būti sveikiems, energingiems ir kad šis susitikimas būtų tęstinis dalykas, kalbėjo: „Vakar mes dirbome iš dūšios, mus gerbė ir tėvai, ir vaikai, ir visa bendruomenė. Šiandien mus gerbia mokiniai, sveikindami su gėlėmis, kai kurie ir ranką pabučiuodami. Tik gimnazija mums užtrenkė duris, nepakviečia į šventę. Bet mes gyvi. O kas bus rytoj, dar pažiūrėsime.“
Buvusi direktorės pavaduotoja Leokadija Bacevičienė, kalbėdama apie vakar dieną, priminė, kad kažkada mokykloje mokėsi net 1300 moksleivių, o dabar jų ženkliai sumažėję. Nuveikta daug darbų, siekiant akredituotis, kad mokykla taptų gimnazija. Vienas lauke – ne karys, kolektyvas buvo geras ir daug padėjo. Mokytojai buvo vienas kumštis, nors, aišku, neapsieita ir be intrigų. „Aš stengiausi būti taktiška, bet negali būti visiems draugas, jei nori daug padaryti“, – sakė L. Bacevičienė, pridurdama, kad, kai gatvėje pamato buvusius mokytojus, pasijunta, tarsi sutikusi gimines.
Elė Pečiulienė buvo pristatyta kaip moteris, kurią vyras retai mato namuose. Ji nusijuokdama tvirtino esą miegoti tikrai visada pareinanti. Buvusi pedagogė pasakojo apie veiklas Lazdijų trečiojo amžiaus universitete, kurį lanko jau septintus metus. Ji susirinkusiems pasiūlė steigti lazdijiečių mokytojų senjorų klubą.
Apgailestavo dėl sunykusio parko
Dalindamiesi mintimis senjorai mokytojai apgailestavo dėl sunykusio mokyklos parko. Viena susitikimo dalyvė nuoširdžiai pasakojo, kaip jos vyras, grįždamas iš darbo, iš šio parko rožyno dažnai nuskindavo ir parnešdavo jai po rožę. Jų anksčiau ten žydėjo tiek daug, kad niekas ir nepastebėdavo sumažėjusių žiedų... Buvę mokytojai piktinosi, kad gimnazijoje už kabineto durų ištrenktas garbingas apdovanojimas – „Lietuvos karžygio“ statulėlė. Ja Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnaziją prieš 10 metų apdovanojo Lietuvos kariuomenė už tai, kad daugiau kaip dvidešimt abiturientų pasirinko kario kelią – daugiausia visoje šalyje. Užrakintas ir niekam nerodomas ir J. Malinausko muziejus, kuriame sukaupta daug vertingų eksponatų.
Pedagogai nerimavo ir dėl prastėjančių mokymosi rezultatų. Anksčiau gimnazija pagal mokslo pasiekimus buvo 96-oje vietoje, o dabar – 265-oje. Šiuo metu gimnazijos vadovybėje esą vyrauja nuomonė, kad vaikų žinios – tai vaikų ir tėvų reikalas, bet ne mokyklos. Anksčiau papildomai niekas nesimokė, o pastaruoju metu moksleiviai važiuoja pas korepetitorius net į Alytų, Marijampolę. Visgi senjorai pedagogai pripažino, kad anksčiau dirbti buvo lengviau, nes buvo stabili švietimo sistema, joje nebuvo tiek daug permainų.
Prisiminė liūdnesnių ir juokingų faktų. Daug emocijų visiems sukėlė prisiminimai apie mokykloje vykusius chemijos – ,,stebuklų“ vakarus, per kuriuos mokytojai nenorėdavo budėti, stresuodavo, bijodavo, kad cheminių bandymų sukeltos žiežirbos ir po sijonu sprogs, nes kartais nukentėdavo netgi jų apranga. Pasak B. Vanagienės, tada buvo labai madingi krempleno drabužiai, kuriuose kibirkštys pradegindavo skyles. J. Malinauskas prisiminė, kaip, dar būdamas moksleivis, dirbo laborantu pas savo auklėtoją, šviesios atminties chemijos mokytoją Alytę Radišauskienę, su ja visi ir organizuodavo ,,stebuklų“ vakarus. Vėliau principinga mokytoja atsisakė Lenino medalio, todėl negalėjo turėti auklėjamosios klasės. Tada buvo tokie laikai.
Daug įdomių minčių apie vakar, šiandien ir rytoj, kurių nebūtų įmanoma surašyti netgi į jaučio odą, išsakė ir mokytojai Emilija Pledienė, Nijolė Štarolienė, Leonas Bliūdžius, Liuda Brazienė, Janina Tenienė, Onutė Petuškienė, Petrutė Šerkšnienė, Irena Lipeikienė, Ona Černiauskienė, Danutė Liaukevičienė, susitikimo organizatoriams įteikusi švilpukus, kad šie sušvilptų į telefoną ir vėl visus kaip tuos zuikius iš pasakos kada nors sukviestų į naują susitikimą.
Dauguma senjorų teigė, kad užtarnautas poilsis turi ir savo privalumų, nes niekur nereikia skubėti, laiką gali praleisti išties turiningai: skaityti, keliauti, susitikti su draugais, dalyvauti Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimuose, atsiduoti kūrybinei veiklai.
Susitikimo organizatorius J. Malinauskas, sukaupęs didžiulį žinių bagažą, iki šiol yra aktyvus gidas, su ekskursantais keliaujantis į Gdanską, Romą, Sankt Peterburgą ir kitus užsienio šalių miestus. Jis, kalbėdamas apie šiandieną, nuogąstavo ir dėl pasaulinių problemų – klimato atšilimo. Anksčiau Islandijoje, Kaukaze kalnuose buvo ledynai, o dabar esą stūkso plikos uolos. Taip pat pranešė įdomią geografinę naujieną. Tiksliai, per kosmosą išmatavus atstumus, paaiškėjo, kad ilgiausia pasaulio upė yra ne Nilas, o Amazonė.