Pe­da­go­gai į Šiau­lių mo­kyk­las kas­ryt įvei­kia de­šim­tis ki­lo­met­rų

Ko­ne kiek­vie­no­je Šiau­lių mies­to mo­kyk­lo­je dir­ba mo­ky­to­jų, ku­rie į dar­bą kas­ryt va­ži­nė­ja ke­lias de­šim­tis ki­lo­met­rų iš ap­lin­ki­nių ra­jo­nų. Pe­da­go­gų trū­ku­mas švie­ti­mo įstai­go­se – ak­tua­li pro­ble­ma. Šiau­liuo­se, net ir moks­lo me­tams įsi­bė­gė­jus, jų vis dar ieš­ko­ma. Ki­ta ver­tus, mo­ky­to­jai iš ra­jo­nų į did­mies­tį va­ži­nė­ja spe­cia­liai – dėl pro­fe­si­nės sa­vi­rea­li­za­ci­jos ir per­spek­ty­vų. Nuo­to­li­nis mo­ky­mas ir­gi pri­si­dė­jo – geog­ra­fi­niai at­stu­mai iš­ny­ko.

Atvykstantys mokytojai

Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijoje dirba penki iš aplinkinių rajonų atvykstantys pedagogai: du iš Radviliškio, po vieną – iš Kuršėnų, Kurtuvėnų ir net iš Pasvalio. Tai tik vienos mokyklos statistika, tačiau panaši situacija daugelyje miesto įstaigų.

Kiek kitų savivaldybių gyventojų yra užpildę šiauliečių darbo vietas, Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyrius neskelbia. O ir neskaičiavo. Kaip nutiko, kad tokiame dideliame mieste neberandama pedagogų?

S. Šalkauskio gimnazijos vadovė Loreta Tamulaitienė pripažįsta, kad gimnazijoms sukomplektuoti stiprių profesionalų kolektyvą jau tampa iššūkiu: „Gimnazijų mokytojų laukia du nacionalinio lygmens patikrinimai: pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas dešimtoje klasėje ir valstybiniai brandos egzaminai. Kiek teko kalbinti miesto progimnazijų mokytojus ir kviestis juos karjeros pokyčiui, jie man atsako: „Ačiū, ne. Mes čia ramiau gyvename, mažiau atsakomybės, o atlyginimas yra tas pats.“

Ir finansinės motyvacijos nėra: gimnazijose nebėra 5 procentų priedo, kuris anksčiau būdavo skiriamas už darbo sudėtingumą.

Tą patvirtina ir Švietimo skyriaus specialistai, stebintys tendenciją, kad ramesnio darbo grafiko, mažesnių klasių ir vaikų ugdymo poreikių bei administracijos reikalavimų ieškantys mokytojai specialiai renkasi darbą mažesnėse aplinkinių kaimų mokyklose. Jie iš Šiaulių mieliau važinėja į darbą užmiestyje.

Ieško profesinės savirealizacijos

Tuo metu ambicingi pedagogai, nepatenkinti per mažu ugdymo valandų skaičiumi, norintys profesinio augimo, važiuoja iš kaimų ir miestelių darbo ieškoti į didmiestį.

„Ieško žmonės ir savirealizacijos galimybės, nes vienas dalykas dirbti mažoje mokykloje rajone, kitas dalykas – miesto gimnazijoje. Ir vaikų poreikiai kiti“, – komentuoja L. Tamulaitienė.

Jos vadovaujamos gimnazijos pedagogų kolektyvą šiemet papildė dvi atvykstančios mokytojos – specialioji pedagogė iš Radviliškio bei informacinių technologijų – net iš Pasvalio. Ir, anot vadovės, nebuvo taip, kad į darbą buvo priimama iš nevilties. Iš viso penkis naujus pedagogus įdarbinusi gimnazijos direktorė L. Tamulaitienė sako turėjusi iš ko rinktis. Buvo konkursas, ieškota geriausiųjų: „Čia žmogus turi būti savo darbo, savo dalyko entuziastas, nebijoti iššūkių, nebijoti dirbti su vyresniais vaikais, nebijoti brandos egzamino ir po to sekančio viso vertinimo.“

Pavyzdžiui, iš Radviliškio į S. Šalkauskio gimnaziją atvykstanti specialioji pedagogė Rasa Jarmolavičienė komentuoja, kad kaimo mokyklų bendruomenės traukiasi, lieka vis mažiau mokinių.

„Čia užsisėdi, pradedi jausti perdegimą, nes mokytojams keliami mažesni reikalavimai. Man geriausiai sekasi su vyresniais vaikais, su paaugliais. Labai norėjau į didelį miestą. Labai norėjosi pokyčių. O ši mokykla man labai patinka: vaikai mandagūs, administracijos požiūris į darbuotoją – su pagarba, su šiluma“, – komentuoja iki šiol 16 metų kaimo mokyklose dirbusi pedagogė. Darbo pasiūlymų ji sako turėjusi ir šalia namų – licėjuje, bet nemotyvavo mažas krūvis, nedaug vaikų ir menkos perspektyvos.

Jos naujoji kolegė – informacinių technologijų mokytoja Neringa Misevičiūtė – sako, kad lėmė kelios priežastys – ir asmeninės, ir finansinės: darbo krūvis Pasvalyje sumažėjo, išgyveno tėčio netektį ir pajuto, kad atėjo metas, kai labai norėjosi pokyčių, norėjosi patikrinti save. O ir vaikų motyvacija jai labai svarbi.

„Atėjusi į S. Šalkauskio gimnaziją, aš pamačiau vaikų motyvacijos lygį, ko, dirbdama Pasvalyje ir kitose kaimo mokyklose, neturėjau. Būdavo, kad, skyrusi vaikams darbą, lauki jų dvi savaites ir sulauki tik vieno darbo. Tai čia būna taip, kad jei nesulauki – tai tik vieno“, – dabar neatsidžiaugia mokytoja Neringa, iš pradžių net jautusi kaltę, kad išėjo iš mokyklų, kuriose dirbo net 20 metų.

O antrasis argumentas – mieste didesnė alga ir perspektyvos.

Atstumai atsiperka arba išnyko

Važinėjimo į darbą mieste, esantį už 30 ar net 60 kilometrų, mokytojos nelaiko problema. Mat ir iki šiol joms darbo krūvio savame krašte neužtekdavo, tad reikdavo važinėti į aplinkinius du–tris kaimus ar miestelius, kad susirinktų pakankamą pedagoginių valandų skaičių.

„Man net patinka. Aš ryte nuvykstu į autobusų stotį, ten laukdama ir važiuodama apmąstau savo dienos darbus. Nebėgu kūliavirsčiais į mokyklą per 15 minučių. Aš turiu laiko nusiteikti“, – sako pedagogė R. Jarmolavičienė.

Laiko sąnaudos kelionei kitų rajonų mokytojų negąsdina. Net ir finansine prasme jos sako didelio skirtumo nematančios. Pavyzdžiui, mokytoja Rasa keliolika metų važinėjo į Grinkiškį, o tai buvo net toliau – 50 kilometrų į vieną pusę. Mokytoja Neringa važinėja net iš Pasvalio – reikia keltis valanda anksčiau ir skaitliukas nuo namų iki darbo kasryt rodo 64 kilometrus. Bet ir iki šiol ji važiuodavo po 20 kilometrų net į tris skirtingas mokyklas kaimuose.

Beje, ji S. Šalkauskio gimnazijoje dirba tik dvi dienas per savaitę, kitas dvi – irgi Šiauliuose, Robotikos akademijoje, o dar vieną dieną – važiuoja į Panevėžio progimnaziją.

Dar vienas dalykas, labai pakeitęs nuostatą, – įsigalėjęs nuotolinis mokymas, kai tampa nebesvarbu, kokiu atstumu nuo namų yra darbovietė.

„Nesvarbu, iš kokios pasaulio vietos dirbi, tai ir nesvarbu iš kokio miesto tas vaikas prisijungs. Jei pats mokytojas esi pasiruošęs tam, susipažinęs su programine įranga“, – sako Neringa, kuriai teko per karantiną labai intensyviai vesti mokymus suaugusiesiems ir vaikams pagal „Lango į ateitį“ projektus.

Mokytojų vis dar trūksta

Prieš pat mokslo metų pradžią Šiaulių švietimo įstaigoms trūko 40 pedagogų. Šiuo metu ieškančios įvairių mokytojų skelbia 13 įstaigų. Ir tai ne tik gimnazijos, kuriose pedagogus galėtų gąsdinti aukšti reikalavimai ir krūvis, bet ir pradinės, pagrindinės mokyklos, o darželiai – ypač.

Štai „Juventos“ progimnazija ieško istorijos mokytojo, Normudo Valterio jaunimo mokykla – anglų kalbos mokytojo, „Rasos“ mokykla – pradinio ugdymo mokytojo, „Romuvos“ – šokių mokytojo. Ypač sudėtinga situacija ikimokyklinio ugdymo įstaigose: trūksta net 9 lopšelių-darželių auklėtojų.

Ši problema nėra išskirtinai Šiaulių. Panaši situacija įvairiuose šalies miestuose. Kai kurių savivaldybių švietimo įstaigoms taip desperatiškai trūksta pedagogų, kad jie viliojami ir piniginiais priedais, ir projektais, suteikiama net ir gyvenamoji vieta.