Paveldosaugininkų talka ant Bėčionių piliakalnio

Prisijungdami prie Europos archeologijos dienų, KPD Vilniaus teritorinio skyriaus  specialistai birželio 18 d. organizavo išvyką į Dieveniškių istorinį regioninį parką. Paveldosaugininkai pasisiūlė patalkininkauti parkui – impregnuojančiais dažais atnaujino į Bėčionių piliakalnį vedančius medinius laiptų, tiltelio turėklus.

Šis I tūkstantmečio pradžia datuojamas piliakalnis, kurį juosia Gaujos upelis ir pelkėta žemuma, lankymui buvo pritaikytas 2012 m., tada buvo įrengtas 75 m lentų takas, medinis tiltas per upę, laiptai į piliakalnį. Perdažius impregnuojančiomis medžiagomis šiuos statinius, jie tarnaus ilgiau.

KPD specialistai su Dieveniškių istorinio regioninio parko direktorium Robertu Jomantu bei  kultūrologe Irute Eidukiene aptarė parke esančio medinės architektūros paveldo išsaugojimo problemas. Buvo aptartos galimybės atvykti į išskirtinius šio krašto, į Kultūros paveldo registrą įrašytus gatvinius Poškonių, Rimašių, Žižmų kaimus, pakonsultuoti vietos gyventojus, išgirsti jų lūkesčius.

Kaip pasakojo I. Eidukiene, Bėčionių piliakalnis sulaukia daug lankytojų, o vietos gyventojai čia nuolat renkasi liepos 6 dieną. Tai ilgą laiką buvo vienintelis piliakalnis Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, kol neseniai buvo atrastas dar vienas – Dainavėlės. Tačiau pasienio zonoje esančio Dainavėlės piliakalnio lankymas apribotas, be to, ten laukia dideli tvarkymo darbai, piliakalnis apaugęs sunkiai praeinamu mišku.

Gatviniai kaimai yra viena reikšmingiausių parke esančio kultūros paveldo dalių. Gaujos slėnyje ir kalvotose vietose tarp Poškonių ir Dieveniškių yra išsidėstę 13 gatvinių kaimų, trys iš jų įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Dieveniškių regiono paminkliniai kaimai įsikūrę valakų reformos metu, kai kaimų žemės buvo skirstomos į ilgus, siaurus rėžius. Kaip pasakojo kultūrologė, šių rėžių gale, galu į gatvę buvo statomi trobesiai, o prie jų, taupant žemę, glaudžiami tvartai. Valakų reforma nustatė kaimo ir sodybos planavimo taisykles: gatvė yra pagrindinė kaimą jungianti ašis, prie gyvenamojo namo yra „švarusis" kiemas (atšlaimis) ir ūkinis kiemas prie kluono (kluoniena).  „Taip susiformavo ypatingas trobesių statymo būdas, sujungiant pirkią su tvartu ar keliais tvarteliais po vienu stogu. Tokie statiniai buvo vadinami „rūmu“. Nors siaurų rėžių savininkai ir labai taupė žemę, tačiau prie kiekvieno namo į gatvės pusę būdavo įrengiami gėlių darželiai, – pasakojo I. Eidukienė. – Pas mus atvykstantys turistai ir nusistebi, ir žavisi, kad šie kaimai nėra vien kaip muziejiniai eksponatai, kad juose dar gyvena žmonės (pavyzdžiui, Rimašių kaime šiuo metu yra 23 sodybos, 21 gyventojas). XVIII amžiuje buvo tik 7 gyventojai. Skaldantis šeimoms, valakai susmulkėjo į pusvalakius, ketvirtininkus, aštuntininkus. Dauguma gyventojų jau gana garbingo amžiaus, jiems patiems gana sunku prižiūrėti, tvarkyti ir išsaugoti medinius pastatus“. 

Dieveniškių istorinio regioninio parko darbuotojai yra išleidę knygelę „Dieveniškių apylinkų medinė architektūra“, užfiksavę namų puošybos elementus, perpiešę ir padarę originalaus dydžio langų apvadų lekalus. Tai šio tradicinio dekoro populiarinimas krašte, o kartu ir puiki pagalba tiems, kas nori atnaujinti langų apvadus.

Dieveniškių istoriniame regioniniame parke iš 14 esančių kultūros paveldo objektų 7 yra paskelbti kultūros paminklais: Bėčionių piliakalnis, Senųjų Miežionių, Poškonių, Dieveniškių, Didžiulių, Stakų pilkapynai, Norviliškių palivarko sodybos statinių kompleksas: rūmai, vartų bokštas.

Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija ir lankytojų centras su turtinga šio krašto etnografinių namų apyvokos reikmenų, tradicinių amatų muziejine ekspozicija yra įsikūręs rekonstruotoje, buvusioje (1936 m. statytoje) Poškonių kaimo dviklasėje mokykloje.

Parko kraštovaizdis unikalus tuo, kad jo nepalietė paskutinis ledynmetis (ledynai tada sustojo ties Vilniumi), todėl čia nėra nė vieno ledynmečio suformuoto ežero.