Pavasario vakarų malonumai

Po užsisėdėjimo žiemą pavasarį stengiamės kažkur išvykti, bet jei lieki namie, norisi, kad vakaras po darbų būtų malonus. Aš tokiais vakarais atsiverčiu TV programas ir ieškau kokio nors kino filmo ar traukiu iš lentynos knygą. Tikrieji kino filmų gurmanai sako nelabai mėgstantys žiūrėti kino filmus televizorių ekrane. Vis dėlto ypač turintiesiems kabelinę ar palydovinę televiziją reikėtų pripažinti, jog kiekvieną vakarą kokiu nors televizijos kanalu galima pažiūrėti bent vieną dėmesio vertą kino filmą.

Girdėjau šnekant, kad gyvenime yra tūkstantis ir vienas malonumas. Kuris tas vienintelis išskirtinis?

Vieni sako, jog tai malonumas mylėti. Nesinorėtų sutikti. Manyčiau, kad apie meilę turėtų būti kalbama viename iš pirmųjų malonumų punktų. Nežinau, ar tai tiesa, nes kiekvienas posakis, kiekviena sentencija gali būti lygiai tiek pat teisinga, kiek ir neteisinga. Nenorėdamas nuneigti meilės, drįsčiau teigti, kad tas vienas išskirtinis malonumas – malonumas ką nors sužinoti. Kitaip tariant, žingeidumo malonumas.

Tą mūsų žingeidumą, be abejo, patenkina spausdintas žodis, televizorius, internetas. Gyvenimas vienatvėje ir tyloje, prie upės, ežero, pamiškėje dažnai atrodo įmanoma egzotika, bet neįmanoma realybė: duoną žmogus dažniausiai pelnosi triukšmingoje aplinkoje. Viską užgožia nuotykinės, detektyvinės, erotinės literatūros serijos, „popsiniai“ diskai, TV realybės šou, buki internetiniai komentarai. Neskubėkime guostis, kad nuo viso to srauto mes atskirti. Mes neatskirti nuo savojo laiko, nuo XXI a. pradžios triukšmo bei sumaišties.

Geros knygos ir geri kino filmai pasirodo tyliai tyliai

Taip jau yra, kad geros knygos ar geri kino filmai pasirodo be didesnio triukšmo, priešingai nei kokie skandalingi romanai ir veiksmo kino juostos. Perkamiausių knygų ar populiariausių kino filmų dešimtukuose tuos kūrinius nedažnai užtiksi ir net girdėjau mintį, kad tokios knygos ar kino filmai skirti vien snobams. Oi, kokia tai netiesa. Geros knygos ir geri kino filmai skirti visiems.

Tiesa, aktorius Rolandas Kazlas yra pastebėjęs: „Nemėgstu klausimo „Ką čia skaitai?“ Grybautojas neišduoda grybingų vietų. Jas pačiam reikia susirasti. Todėl visas savo skaitomas knygas aplenkiu nepermatomu odiniu aplankalu.“ Tą patį galima pasakyti ir apie kino filmus. Sako, yra filmų, kurie skirti tik elitui ar snobams. Patarčiau niekam šių etikečių nesibaiminti, tuos filmus žiūrėti. Jei nepatiks, vis tiek stengtis žiūrėti iki pabaigos, pratintis. Juk ir prie simfoninės muzikos galima priprasti, tik iki galo kūrinį išklausius. Bijau, kad formuojasi neteisinga nuomonė, jog gerą kiną žiūri tik elitas. Bet tai netiesa, nes kai pasišneki su mūsų elito atstovais, suvoki, kad jie nežiūri nieko.

Šiuo metu galime peržiūrėti visą archyvą apie agentą Bondą. Šauni pramoga. Pradėta pirmuoju 1962 metais sukurtu „Daktaru Ne“ su Šonu Koneriu ir Uršula Andress. Filmų apie agentą 007 kūrėjai jau tuomet suprato, kas yra blondinės. Be abejo, ne tik garsūs tapdavo Bondą suvaidinę aktoriai, bet ir jo partneres vaidinusios šviesiaplaukės. Išimtis gal tik antrajame ciklo filme „Iš Rusijos su meile“ KGB agentę vaidinusi italė Daniela Bianchi, kine karjeros taip ir nepadariusi. Nors gražuolė. Džiaugiuosi, ir galėdamas peržiūrėti visus kino filmus su Klintu Istvudu. Ypač laukiu „Purvinojo Hario“.

Negali būti visų filmų matęs ir visų knygų perskaitęs

Randi ir nematytų bei neskaitytų. Labai apsidžiaugiau, kad galėjau pažiūrėti 2004 m. juostą pagal mano mėgstamo rašytojo ir dramaturgo Torntono Vailderio 1927 m. kūrinį „Šventojo karaliaus Liudviko tiltas“, pastatytą bendromis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Ispanijos pajėgomis, pasitelkiant airių režisierę Mary‘ą Mcguckian ir aktorius Džeraldiną Čaplin bei Robertą de Nirą. T. Vailderį žinome iš režisieriaus Gedimino Padegimo Kauno dramos teatre režisuotų kūrinių „Mūsų miestelis“, „Ilga Kalėdų vakarienė“, „Per plauką nuo žūties“. Lyrinio realizmo kūrinys, rašytojui atnešęs Pulitzerio premiją, „Šventojo karaliaus Liudviko tiltas“ nukelia mus į XVIII a. Peru ir pasakoja apie penkių žmonių žūtį ant tilto, jungiančio dvi uolas, o gal – gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Apmaudu, kai pernelyg daug iš kino filmo tikiesi... Rašytinis kūrinys visa galva aukščiau už kino kūrinį.

Dar vienas senas, bet mielas kino kūrinys – JAV ir Airijos bendros gamybos kino filmas „Andželos pelenai“ pagal to paties pavadinimo JAV gyvenančio airių rašytojo Franko Makurto romaną. Turiu prisipažinti, kad ir apie patį rašytoją sužinojau tik tada, kai jis apsilankė Vilniaus knygų mugėje. Frankas Makurtas visą gyvenimą dirbo mokytoju įvairiose Niujorko mokyklose ir koledžuose, 1976 metais jam buvo suteiktas metų mokytojo vardas. Dvylika tūkstančių berniukų ir mergaičių F. Makurtas išleido į gyvenimą, vedė per trisdešimt tris tūkstančius pamokų. Įžūlūs, abejingi mokiniai ir prislėgti mokytojai, alkoholis ir Niujorko airių kompanija. Gaila, bet ir šis filmas knygos lygio nepasiekia. Tai ne „Sofi pasirinkimas“ ar „Skrydis virš gegutės lizdo“ (šlovė neseniai mus palikusiam Milošui Formanui!), kai ir romanai puikūs, ir kino filmai pagal juos pavykę. Kalbėdamas prie F. Makurtą, išskirčiau jo prisimintus F. Skoto Ficdžeraldo žodžius, kad žmonių gyvenimuose nebūna antrojo veiksmo. F. Makurto herojai stengiasi, kad jis būtų.

Ieškok grožio paprastume

Net nežinau, kas tai pasakė. Regis, kažkuris senovės išminčius. Mintys apie grožį paprastume kyla, ir žiūrint režisierės Sofijos Kopolos (F. Kopolos dukters) filmą „Pasiklydę vertime“. Dabartinio kino repertuaro kontekste ši juosta – savotiškas unikumas. Tai filmas apie žmogiškų jausmų ilgesį. Kino kritikai, rašydami apie šį kino kūrinį, pastebi, jog kartais užtenka mažos šypsenėlės, kuri nieko nežada milžiniško viešbučio lifte, tačiau svetimo miesto (megapolio) fone atrodo tarsi pažįstamas jaukus uostas. Tolima Japonija nėra atvykėliams įprastas lingvistinis nesusikalbėjimas su aplinka, tiesiog du žmonės jaučiasi be galo svetimi veržlioje, tautybę praradusioje „superkultūroje“.

„Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ – klausė E. Olbis. Michaelo Cunninghamo romanas „Valandos“ pasakoja apie tris skirtingų epochų moteris: Virdžiniją Vulf, parašiusią romaną „Ponia Delovėj“, bei dvi to romano paveiktas skaitytojas. „Valandos“ iškart pelnė Pulitzerio, Folknerio bei kitas reikšmingas literatūros premijas, o režisierius Stephenas Daldri viską perkėlė į ekraną. Režisierius, kaip ir visi ekranizuojantys žinomus romanus, rizikavo, bet jam pavyko – ekrane perteikta unikali romano atmosfera. Aišku, prie kino sėkmės prisidėjo ir trys pagrindinius vaidmenis sukūrusios aktorės: Nicolė Kidman, Julianna Moore ir Meryl Streep. Nors, paprastai tariant, tai kūrinys apie žmonių ryšius, neįgyvendintas galimybes ir trumpas svajones apie laisvę.

Išskirčiau ir rusų režisieriaus Sergejaus Snežkino filmą „Palaidokite mane už grindjuostės“ – apie močiutės globojamą berniuką, kuris nori pamatyti savo mamą. Filmas sukurtas pagal populiarią Pavelo Sanajevo autobiografinę to paties pavadinimo apysaką, skirtą jo patėviui – garsiam rusų aktoriui Rolanui Bykovui.

Kas būtų, jei visi filmai būtų tik geri, o visos knygos tik geros? Kada dirbti, kada miegoti? Todėl vieno gero filmo per dieną ir pakanka. O geros knygos – gal vienos per savaitę. Netingėkite perversti TV programą ir susirasti sau dienos kino topą ar savaitės knygą. Anthonio Doerrio romano „Neregimoji šviesa“ herojus klausia: „Kaip manote, madam, ar danguje mes tikrai turėsime akis į akį susitikti su Dievu?“ – „O jeigu žmogus aklas?“