Pavasarinė šiauliečių kelionė į Tolminkiemį

Ankstyvą gegužės 25-osios rytą autobusu iš Šiaulių į Tolminkiemį išvyko penkiasdešimties žmonių grupė. Tai buvo jau 34-oji pavasarinė kelionė į istorinę Mažosios Lietuvos žemę. Ją ir vėl organizavo nenuilstanti šviesuolė, visų mylima K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Izolina Lingienė. Kartu vyko ir K. Donelaičio draugijos Panevėžio skyriaus nariai.

Ištikimiausieji keliauninkai žino, kad paskutinį gegužės savaitgalį vėl keliaus į Kristijono Donelaičio žemę, kad kartu vyks būrelis naujokų, kurie Tolminkiemyje, Lazdynėliuose vaikščios grožinės lietuvių literatūros pradininko pramintais takeliais. I. Lingienė džiaugsis, kad jos viltys ir norai pildosi: donelaitininkų gretos didėja, ilgametė iniciatyva tęsiama, kultūrinė jungtis vis dar gyva.

Kasmetinės kelionės tikslas – dar kartą prisiliesti prie tų vietų, kurios mena poemos „Metai“ atsiradimo laiką. Ir šiais metais aplankyta Tolminkiemio bažnytėlė: jos altorius, K. Donelaičio kripta ir lauke stovintis paminklas papuošti gėlėmis, sutvarkytos šalia esančios kapinaitės. Su atvykėliais į Tolminkiemio bažnytėlę kasmet atkeliauja poezija, muzika, dainos. Šįkart ilgesingai liejosi kanklių garsai. Jų stygas virpino ir dainavo Regina Marozienė, Regina Vaišnorienė ir Elena Ralienė. Prie jų prisijungė „Bičiulių“ choro dalyvės su vadove Rita Daukantaite. Poezijos posmai skambėjo iš Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriaus Vlado Baranausko, poetų Jono Ivanausko ir Kazimiero Almino lūpų. Šiaulių universiteto prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė į programą įpynė akademinį žodį, primindama lietuvių grožinės literatūros pradininko K. Donelaičio sąsajas su naująja literatūra. Visiems bendrakeleiviams I. Lingienė dėkojo už palaikymą, meilę šiam kraštui ir buvimą kartu.

Antroji lankytina vieta – Lazdynėliai, kuriuose 1714 m. gimė K. Donelaitis. Dabar poeto gimtinę žymi tik paminklinis akmuo ir 1989 m. pradėtas sodinti ąžuolynas. Jauniausieji kelionės dalyviai Vitas Baranauskas, Unė Baranauskaitė ir Rūta Arbačiauskaitė pasodino tris naujus ąžuoliukus. Medžių sodinimas lietuviams yra šventas, o šioje vietoje jis dar ypatingesnis. Šiais metais donelaitininkus maloniai nustebino Šiaulių „Busturo“ autobuso vairuotojas Arūnas Milašius: jis padėjo jaunuoliams iškasti duobes, sukalti kuoliukus, pririšti ir palaistyti sodintus ąžuoliukus. Su tokia meile pasodinti medeliai po daugelio metų tikrai turėtų priminti girios galiūnus.

Lazdynėliuose prie paminklo savo mintimis pasidalino Šiaulių universiteto prof. dr. Giedrė Čepaitienė, svarstydama apie tai, „kokie žmonės šioje žemėje supo K. Donelaitį, ką tėvai įdėjo jam į širdį, kad jis šitaip prakalba į mus po tiek daugybės metų. Prakalba visai kitaip negu ano meto didžiųjų tautų žmonės.“ Profesorė priminė, kad turime būti labai dėkingi žemei, užauginusiai M. Mažvydą. „Kuri dar tauta eiliuotai prakalba savo pirmąja knyga į kiekvieną tos tautos širdį?“ – tęsė profesorė. Prasmingi ir jautrūs žodžiai iškeliavo į kiekvieno juos klausiusio širdį...

Iš Lazdynėlių kelias vedė į Gumbinę, kurioje poetas buvo pakrikštytas. Džiugu, kad mieste, kuriame Prūsijos lietuvininkų pėdsakai išnykę jau seniai, stovi paminklas K. Donelaičiui. Prie jo donelaitininkai visada palieka iš Lietuvos atvežtų gėlių puokštę, uždega žvakelę.

Kasmetinės išvykos į Karaliaučiaus kraštą suteikia galimybę atrasti ką nors naujo. Ne visi atradimai būna džiugūs: dažnai aptinkami tik senųjų pilių griuvėsiai ar tuščios erdvės, kuriose kažkada stovėjo istoriniai statiniai, apie kuriuos dabartiniai gyvenantojai dažniausiai nieko nežino. Tai patirta ir šioje kelionėje. Įsrutyje apžiūrėti didingos XIV a. Instenburgo pilies likučiai, šalia pilies stovintis paminklas, skirtas vokiečių kariuomenės 12-ojo lietuvių ulonų pulko raiteliams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare, miesto centrą puošiantis lietuviškosios Žiemgalos krašte 1761 m. gimusio Rusijos Imperijos feldmaršalo Michailo Barklajus de Tolio paminklas, kitos miesto vietos, kurių senąją architektūrą smarkiai palietęs sovietinis laikotarpis.

Šių metų atradimas – I. Kanto muziejus Juodžiuose. Vos prieš metus duris atvėręs pagrindinis muziejaus pastatas yra planuojamos atstatyti I. Kanto rezidencijos dalis. Deja, toje vietoje, kur stovėjo bažnyčia, dabar auga žolė. Muziejaus darbuotoja pasakojo, jog visiškai sunaikinta ji buvo apie 1970 metus.

Gerų įspūdžių paliko ir Įsručio pakraštyje esantis žirgynas, kuriame auginami ir trakėnų veislės žirgai. Žirgynas tebeeksploatuoja ir XIX a. statytas arklides su išlikusiu tų laikų interjeru.

Jautrus susitikimas vyko Lazdynuose. Naujoje katalikų bažnyčioje buvo aukojamos sekmadienio mišios, į kurias buvo pakviesti ir netikėti svečiai iš Lietuvos. Kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kai bendroje maldoje susiliejo atvykusiųjų ir vietinių gyventojų balsai. Nuoširdaus jaudulio neslėpė ir vikaras slovakas Milošas Krakovskis. Šv. mišias aukojęs rusų kalba maldą „Tėve mūsų“ jis sukalbėjo lietuviškai. Iš jaudulio pamiršti paskutiniai lietuviški žodžiai nenutraukė maldos – juos užbaigė donelaitininkai. Šeimininkus pamalonino ir šiauliečių sugiedota „Marija, Marija“. Po mišių bendravimas tęsėsi bažnyčios šventoriuje. Kunigas sakėsi gyvenęs Igarkoje ir iš lietuvių tremtinių pramokęs mūsų kalbos. Savos ir labai artimos buvo ir mišiose dalyvavusios vietos lietuvės: gimtąja kalba kalbančių tautiečių Karaliaučiaus krašte vis mažiau...

Pavasarinės kelionės metu kasmet aplankomas Ragainėje išlikęs M. Mažvydo kunigavimo laikų bažnyčios fragmentas. Dar vienas netikėtas susitikimas įvyko Tilžėje, kur klebonijos kieme visus pasveikino kunigas Anupras Gauronskas, Mažosios Lietuvos žemėje kunigaujantis nuo 1989 m. Kartu pasidžiaugta jo iniciatyva pastatytais kryžiais prie Lazdynų bažnytėlės ir ant Ragainės bažnyčios kalnelio. Devintą dešimtį žemiškų metų pradėjęs skaičiuoti kunigas vylėsi, kad planuojamos M. Mažvydo palaikų paieškos galbūt bus sėkmingos.

34-asis šiauliečių savaitgalis K. Donelaičio žemėje buvo turiningas, įsimintinas ir jaudinančiai emocionalus. Visa kelionės esmė telpa prof. G. Čepaitienės žodžiuose, ištartuose Lazdynėliuose: „Prasmingi tie Izolinos pavasariai, prasmingi tie važiavimai, nes turi kas nors pasakyti, kad mes esame tik dalelė istorijos, bet vis dėlto ja esame. Per mus bus susieta tai, kas buvo prieš šimtus metų. Tik mes galime K. Donelaitį nunešti ateities kartoms – niekas kitas. Neškime.“

Alina Šalavėjienė

Vytauto Šalavėjaus nuotraukos